Dizainerė I.Daugirdaitė: „Man akių nebado, jei gatve eina nestilingas žmogus“

Šiųmetinės pavasario „Mados infekcijos“ debiutantė dizainerė Ieva Daugirdaitė jau gali pasigirti turinti savo prekės ženklą ir sėkmingai pardavinėjanti neseniai pristatytą kolekciją. Šiais laikais, kai imantis bet kokio verslo aplinkiniai pradeda sukioti pirštą prie smilkinio, esą tai visiškai neprotinga ir per daug rizikinga, jaunoji dizainerė įrodė, kad net ir kukliame Lietuvos mados pasaulyje visada atsiras vietos žmogui, žinančiam, ko nori ir atkakliai to siekiančiam. Ieva tikino niekada sau nesukusi galvos dėl būsimo pelno. Tačiau tiek jis, tiek pripažinimas aplankė talentingą dizainerę, pasak kurios, sėkmės receptas tėra nuoseklus ir didelis darbas.

- Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado mada?

- Kai artėjo mokyklos baigimas, buvau tikra, kad stosiu į mediciną. Tačiau labai staigiai persigalvojau. Aš visada domėjausi mada, aprangai skyriau daug dėmesio, norėjau gražiai rengtis, man patikdavo, kai kiti žmonės gražiai atrodydavo. Tada sužinojau apie Giedrės Fledžinskienės kolegiją (dabar Vilniaus dizaino kolegija, - red. past.). Ėmiau ja domėtis, išgirdau gerų atsiliepimų, apsilankiau kolegijoje, pasikalbėjau su pačia G.Fledžinskiene ir staiga persigalvojau - nusprendžiau studijuoti dizainą.

- Du kartus iš eilės bandei kūrybines jėgas „Mados injekcijoje“. Kodėl nenuleidai rankų po pirmojo nesėkmingo bandymo ir žūtbūt nusprendei patekti į didžiausią Lietuvos mados renginį?

- Kiekvienas dizaineris turi savo braižą, idėją ir visa tai nori parodyti žmonėms. Nors daug kas mano, kad mada yra tuštybių mugė, kolekcijos kūrimas yra lygiai toks pats menas, kaip nutapyti paveikslą ar sukurti filmą. Mada nėra tik komercija. Daug kam atrodo, kad dizaineriai tik susirenka aplodismentus ir gėles, tačiau anaiptol taip nėra. Tai didelis darbas, nes tenka vis sukti galvą, nervintis, ne vienas plaukas išslenka.

Man patinka kurti kolekcijas, išvystyti idėją, kad ta idėja, kurią parodai per rūbus, taptų atskiru pasakojimu. Todėl man reikia podiumo, mergaičių, kurios demonstruotų mano drabužius.

Žinoma, „Mados infekcija“ yra ir geriausia reklama dizaineriui. Galų gale patekimas į šį festivalį reiškia geriausių Lietuvos dizainerių įvertinimą. Jie tave įrašo į savo būrį, suteikia tau teisę dalyvauti „Mados infekcijoje“ kiekvienais metais. Tokiu būdu dizaineriui atrišamos rankos.

O ir bendradarbiauti su įmonėmis tampa lengviau. Atėjus į parduotuvę ir pasiūlius savo idėją, žmonės mielai sutinka bendradarbiauti. Tačiau patirtis iki „Mados infekcijos“ buvo kiek kitokia. Dažnai tekdavo išgirsti neigiamą atsakymą. O po pasirodymo festivalyje pajutau didelį susidomėjimą manimi, dabar visi patys teikia pasiūlymus.

- Kokios emocijos užplūdo pasibaigus „Mados infekcijai“?

- Kai patekau į „Mados infekciją“, vis mąsčiau, koks bus jausmas, kai ateis Ta diena. Maniau, nemiegosiu visą naktį. Praėjo pusę metų, susigyvenau su kolekcija, su emocijomis, įsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Ir viskas praėjo labai ramiai, be jokios panikos ir streso. Turbūt pas dantistą labiau jaudinuosi nei rodydama kolekciją.

Kai modeliai jau žengė podiumu, buvo sunku patikėti, kad tai jau vyksta, nes juk tiek darbo įdėta. Tačiau vos nusilenkus publikai, viskas grįžo į savas vėžes.

- Lietuvos mados rinka labai maža. Žmonių, galinčių įpirkti dizainerių drabužius, taip pat mažuma. Ar nebuvo baisu, kad nėrusi į nepažįstamą Lietuvos dizaino pasaulį taip ir neišnersi į paviršių?

- Visiškai negalvojau apie tai, kad šis žingsnis gali būti rizikingas. Vadovavausi tuo, kad turiu daryti tai, ką noriu, ir negalvoti, kiek iš to uždirbsiu. Ir tikėjau savimi, todėl ir dalyvavau du kartus iš eilės „Mados injekcijoje“. Konkrečiai žinojau, ko noriu, ir nuosekliai to siekiau.

Galiu pasakyti, kad visos tos mano kurtos kolekcijos buvo tik į minusą. Geriausiu atveju, jei kolekciją pavyksta parduoti, padengi tik tas išlaidas, kurias investavai, kad ji atsirastų. Tik dabar pradėjau jausti, kad iš to, ką darau, galiu šiek tiek ir uždirbti.

- Kokios tavo kaip dizainerės ambicijos? Kaip įsivaizduoji save po 10 metų?

- Norėčiau judėti ta pačia kryptimi, kuria einu ir dabar. Tobulėti, plėstis, kad mano rūbai būtų ne tik vienetiniai, bet ir apimtų masinę gamybą, būtų pardavinėjami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taip pat galvoju apie savo studiją. Jau dabar turiu savo prekės ženklą ir galiu pasidžiaugti, kad puikiai sekasi pardavinėti drabužius. Manyčiau, kad mano drabužių kainos prieinamos vidutines pajamas gaunančiam žmogui. Kol kas jos nėra didelės, nes noriu, kad žmogus pažintų mano vardą, o tada jau kaip užkelsiu! (Juokiasi.)

- Kokiam žmogui kuri drabužius?

- Tam, kuris visiškai nebijo eksperimentuoti su savo stiliumi, nes bet kuris mano drabužis reikalauja derinimo. Todėl reikia, kad žmogus nebijotų saugiai žaisti. Iš bet kurio mano drabužio galima padaryti ir labai moterišką stilių, ir seksualų, ir stilingą. Kaip tik pati moteris norės. Kuriu moterims, nes, mano nuomone, daug įdomesnių variacijų galima sukurti būtent moteriškos aprangos.

- O ar lietuviai, tavo nuomone, yra stilingi, gražūs, drąsus? Ar yra ką veikti dizaineriams Lietuvoje?

- Lietuvoje yra labai daug stilingų žmonių, kurie tikrai stengiasi gražiai atrodyti ir moka vos už 10 litų apsirengti taip, kad atrodytų ne tik stilingai, bet ir prabangiai. O dizainerio darbas yra tarsi duoti paragauti prabangesnio šokolado, kuriuo tu anksčiau ar vėliau nori pasimėgauti. Galbūt ne kiekvienas juo gali mėgautis kasdien, bet ateina proga, kai gali save pradžiuginti.

Jei žmogus ypatinga proga pasipuošia dizainerio kurtu rūbu, jis visiškai gerai su juo jausis, nes tai yra labai apgalvota apranga. Tikri dizaineriai kuria ne tik vizualiai patrauklų, bet ir funkcionalų, patogų rūbą.

- O ką tu atsakytum žmonėms, kurie sako, jog skrupulingai rūpintis savo išvaizda, juolab pirkti drabužius iš dizainerio, yra visiška tuštybė?

- Kiekvienas susidėlioja savo prioritetus. Turiu daug pažįstamų, kurie yra be galo protingi, bet tikrai prastai atrodo. Tačiau jiems to užtenka. Tai yra kiekvieno reikalas. Apsileisti negalima, bet nėra nieko blogo atrodyti paprastai. Man akių nebado, jei gatve eina nestilingas žmogus. Aš to paprasčiausiai nesureikšminu.

Dirbant žurnale stiliste tenka rengti ne tik modelius, bet ir kitokias įdomias asmenybes. Neseniai stilių kūriau penkiakovininkei, olimpinei čempionei Austrai Skujytei. Tai buvo iššūkis. Juk ji aukšta, vyriškos figūros moteris. Tačiau rezultatas buvo geras, patiko tiek A.Skujytei, tiek man.

- Ką tu galvoji apie lietuvišką mados pasaulį?

- Na, mums dar yra kur augti. Paprasčiausiai Lietuvoje labai mažai informacijos, literatūros, parduotuvių pasirinkimo, daug žmonių yra susikaustę, bijo parodyti save. Reikia pripažinti, kad užsienyje daug lengviau būti stilingam.

- Kuo, manai, išsiskiri iš visos Lietuvos dizainerių gausos?

- Žodžiais sunku nusakyti, kuo tu esi kitoks, bet aš tai jaučiu. Pati emocija yra kitokia. Savo kolekcijomis bandau transliuoti teigiamą, gaivią emociją, kartu nevisiškai žemišką ir paslaptingą nuotaiką.