Ekstremalusis dvasininkas kelia bures

Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektoriaus jėzuito Aniceto Tamošaičio vairavimo patirtis - daugiau nei šešios dešimtys metų. Pasaulį pėsčiomis, dviračiu, motociklu, automobiliu išmaišęs 91 metų dvasininkas ir šiandien noriai sėda prie savo forduko vairo. Nepaisant aistros motoro gaudesiui, A.Tamošaitis dar šiemet ketina lipti į valtį ir išplaukti.

Kultūrai keliuose reikia brandos

Kunigas A.Tamošaitis ne kartą įsitikino, kad nelaimės keliuose įvyksta dėl vairuotojų skubėjimo. Lekia, skrieja, į šonus nesidairo, sako garbaus amžiaus dvasininkas, o kiek aplinkui gražių dalykų, kuriais važiuojant iš lėto galima pasidžiaugti ir pasigrožėti.

„Pakantumo kitiems trūksta, pagarbos, - įsitikinęs kunigas. - Važinėja be dokumentų, neblaivūs, pažeidžia arba nekreipia dėmesio į taisykles, ir iš savo klaidų nepasimoko.“

Bažnyčios rektorius neabejoja, kad vairavimo kultūros užsienyje daugiau.

„Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV nepamatysi pykčio proveržio, nepakantumo“, - sako pašnekovas.

Pasak jo, Lietuvoje baudos didžiulės, bet problemų keliuose jos neišsprendžia ir neišspręs. Kunigas prisimena Pensilvaniją, kur ant kelio ženklų rašoma, kokia bauda už greičio viršijimą: viršijai tiek - bauda tiek dolerių, o jei tiek - tai tiek. Tokia informacija, A.Tamošaičio nuomone, drausmina: pamatęs, kiek įkainotas pažeidimas, retas vairuotojas viršija greitį.

„Bausdamas kultūros neįkrėsi, kultūrai reikia subręsti, - sako dvasininkas. - O informacija veiksminga.“

Jis giria Lietuvos kelius: jų kokybė niekada nebuvo prasčiausia, o pastaraisiais metais tiesiog akyse gerėja.

„Na, gal pakelėse mažoka kavinukių, kur galima būtų užkąsti, pailsėti. Bet Lietuva - kompaktiška ir atstumai čia, palyginti su Amerika, menki, - sako garbaus amžiaus jėzuitas. - Tačiau degalinės - aukščiausio lygio, tokios pačios, kaip ir užsienyje.“

Automobilį keis triratis

„Ford“ markės automobilis, kuriuo šiandien su reikalais važiuoja A.Tamošaitis, stovi Šv. Ignaco bažnyčios garaže.

Šiemet savo automobilį vairavo į techninę apžiūrą, tačiau apžiūros talono dėl gausių kėbulo rūdžių negavo.

Nuvažiavęs pas pažįstamą meistrą dvasininkas paprašė pagalbos, ir tik po remonto Apžiūrų centre sekėsi.

92-uosius metus skaičiuojantis kunigas Anicetas gudriai šypteli - Jėzuitų provinciolas jau šnairuoja jį matydamas prie automobilio vairo, apie amžių ir silpstančią klausą vis užsimena.

„Mašina - privilegija, bet neamžina“, - šypsosi kunigas, ir užtikrina: fordu pavažinės iki kitos techninės apžiūros, o paskui pasirinks galbūt triratį su talpia bagažine, kurioje keliaudamas susidės būtiniausius daiktus.

Meilė motociklams

Kad kunigo jaunystė degė azartu, rodo tai, jog jis buvęs aktyvus baikeris, Amerikoje motociklus keitęs į vis galingesnius.

Pirmąjį, vieno cilindro „Kawasaki“, apie 1960-uosius jaunam Čikagos dvasininkui, pagailėjusi, kad į atostogų keliones giminaitis leidžiasi dviračiu, padovanojo Kanadoje gyvenusi ir tabako auginimo ūkį turėjusi teta.

Kai A.Tamošaitis tuo motociklu išplerpsėjo pas geradarę padėkoti už dovaną, dvasininkų bendruomenė liūdėjo - kone visi manė, kad jų draugas nebegrįš.

Kunigas prisimena: toks liūdesys buvo ne be pagrindo - neseniai kelyje po sunkvežimiu pateko ir žuvo vienas pranciškonas.

„Aš nežuvau, bet situacijų važiuojant kalnuotose vietovėse ar autostradoje būta visokių“, - sako jis.

Supratęs motociklo privalumus ir kelionės juo malonumą A.Tamošaitis netrukus įsigijo galingesnį „Kawasaki“ motociklą. O apie 1970-uosius kunigo kolekcija pasipildė keturcilindriu „Suzuki“. Šiam motociklui nupirko ir priekabą - palapinei bei kitiems kelionės rakandams susidėti.

„Suzuki“ ir jo priekabą, grįždamas į Lietuvą 1995 metais, supakavo į medines dėžes ir parsigabeno. Motociklą perleido vienam jėzuitui Vilniuje, o priekaba ir šiandien stovi garaže Šiauliuose.

Užteko apsukti ratą

Vairuoti automobilį mokėsi JAV. Pradėjo Čikagos kunigų seminarijos sunkvežimiuku, šios įstaigos kieme.

Paskui, gavęs oficialų leidimą mokytis vairuoti, mokėsi iš draugų dvasininkų.

A.Tamošaitis juokiasi - besipraktikuodamas du dvasininkų bendruomenės automobilius nepataisomai sukūlė, tad vairavimo egzaminą išlaikė nesunkiai.

Pavyko gauti ir motociklininko teises, nemokamus kursus lankius viename Čikagos universitete.

Prisimena, egzaminuotojas pirštu parodė, iki kur reikia nuvažiuoti ir kur reikia grįžti. Apsukęs motociklu ratą A.Tamošaitis išgirdo verdiktą: egzaminas išlaikytas.

Pamokos

Kartu su kelionių įspūdžiais garbiam dvasininkui liko ir atsiminimų, kurie dabar kelia šypseną, o tada, prieš daug metų, sako, neatrodė juokingi.

Kartą automobiliu važiavo laikyti šv. Mišių į miestelį, esantį šimtas kilometrų už Čikagos.

„Žiūriu - atmirkčioja policijos automobilio šviesa. Sustabdė, mat pastebėjo, kad važiuoju ir skaitau Šventąjį Raštą, - maždaug 50-ies metų senumo įvykį iki šiol ryškiomis spalvomis prisimena garbus jėzuitas. - Pareigūnas kreipėsi taip: Tėve, man nesvarbu, ką tu skaitai, bet važiuodamas taip nedaryk.“

Kitą kartą grįžtant po mišių vienuolyne, ties posūkiu už vairo užkliuvo susegti popieriai. A.Tamošaičio vairuotas automobilis kliudė kitą. Policininkė surašė protokolą ir, užuot baudusi, paprašė pasimelsti už jos draugę, kuri tądien kaip tik šventė gimtadienį.

Dar vieno nutikimo būta prieš kelerius metus, jėzuitui grįžtant nuo Svilės šaltinio.

Ties Bubiais sustabdę Kelių policijos pareigūnai pasiteiravo, ką jis veža nemenkame butelyje.

„Sakau - vandenį, nepatikėjo. Atsuko, pauostė. Įsitikino, kad ne alkoholis“, - šypsosi ilgametis vairuotojas.

Burlaivis

Dabar didžiausias A.Tamošaičio užsiėmimas - vienviečio laivo statyba. Rezga planą pasileisti į keliones vandens keliais - Nemunu nuplaukti į Kuršių marias. Arba pasiekti Druskininkus. Nerimi, Nevėžiu - iki Lėvens. Taip ir gimtinę pasiekti (A.Tamošaičio tėviškė Pakruojo rajone).

„Susikonstruosiu burinę valtį. Jei pavargsiu irkluoti, užteks pakelti būrę“, - jaunatviškai sužibusios kunigo akys, kalbant apie keliones, išduoda azartišką būdą.

Kaip įrodymą, į šv. Ignaco bažnyčios raštinę, kur kalbėjomės, A.Tamošaitis atitempia vieną jau baigiamos valties šoną. Kitas, sako, taip pat gatavas. Liko dažymo darbai, juos pratęs sušilus - plušėti garaže dabar šaltoka.

Buriuoti jis išmoko kunigaudamas Amerikoje. Ir burlaivį buvo pasistatęs, išvažiuodamas paliko jūros skautams. Į Lietuvą parsivežė knygą - burlaivių statybos instrukciją, ant kurios asmeniškai A.Tamošaičiui autoriaus dedikuoti žodžiai: „Laimė yra pasistatyti savo burlaivį!“

„Amžius daro žmogų kerėplišką. Taip ir savo vadovui pasakiau. Kažkiek Šiauliuose dar pabūsiu, o paskui, gal netgi apie Velykas, - į Kauną, - planus apsistoti Kaune esančiuose Jėzuitų namuose dėsto tėvas Anicetas. - Laikas užleisti vietą.“