1 nuotr.Į eterį po pertraukos sugrįžusi žurnalistė Gražina Sviderskytė kovo 22 d. švęs keturiasdešimt antrąjį gimtadienį. Moteris neatsitiktinai veda žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ji itin atsidavusi mokslui. O ateinančių metų rugpjūtį jos laukia daktaro disertacijos gynimas.
- Esate mokytoja, lektorė, studijuojate doktorantūroje, vykdote projektus ir vedate televizijos laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ar lieka laiko sau, laisvalaikiui, ar pavyks paminėti gimtadienį?
- Gerai, kad pastebite tai, kas mažiau matoma. Jeigu kažką parodo televizorius, tai lengvai patraukia dėmesį, o aš esu nepalyginamai daugiau užsiėmusi dalykais, kurių televizija nerodo: studijuoju doktorantūroje Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Šis mano darbas yra susijęs su įvairia veikla - tyrimais, ekspedicijomis, duomenų rinkimu ir analize, akademinių publikacijų kūrimu. Dar redaguoju savo tinklalapį, kuris irgi yra susijęs su moksliniu darbu. Be to, dar yra mokykla, kurioje bendradarbiauju. Taigi laisvalaikio aš turiu minimaliai. Bet tokia šventė kaip gimtadienis yra unikali proga sustoti visai dienai ir turėti ramaus laiko maloniam bendravimui, susitikimams, galbūt netolimoms išvykoms.
- Artimesnė jums žurnalistinė ar mokslinė veikla?
- Beveik 90 procentų mano veiklos, laiko užima disertacijos reikalai ir atliekamas tyrimas, kurį stengiuosi populiarinti. Tyrimas yra nepaprastai platus ir aprėpia vos ne pusę XX amžiaus, tyrimui svarbi Lietuvos bei JAV, Vokietijos vidaus ir užsienio politika, ekonominė ir geopolitinė situacija, dvišaliai santykiai. Mano disertacijos tema yra „Dariaus ir Girėno byla. Istorinis įvykis, traktuotė ir naratyvo evoliucija“. Tai - pirminis pavadinimas, kuris dar po metų gali pasikeisti, tačiau esmė išliks: pirmąkart atversiu tarptautinį kontekstą, kuriame sumegztas sudėtingas „Lituanicos“ detektyvas. Paprastai tai, ką sutalpiname į tradicinį naratyvą, yra tarsi drumsto vandens paviršius: į jį žiūrėdami geriau matome savo atvaizdą negu telkinio dugną. Tikroji esmė, dokumentali istorija glūdi giliai po tuo populiariu vaizdiniu. Štai tą gelmę aš ir tyrinėju.
- Nemažai bendraujate su jaunimu. Kiek jaunoji karta turi istorinių žinių ir ar jaunuoliai yra imlūs naujai informacijai?
- Aš nedrįsčiau apibendrinti ir kalbėti apie visą jaunimą, bet galiu pasakyti, kad randu kalbą su visais, su kuo tenka susidurti. Net neįsivaizduoju, kokia turi būti auditorija, kad su ja nesugebėtum užmegzti jokio ryšio. Net blogiausiu atveju įmanoma ekspromtu varijuoti ir sudominti, iš savo žinių bagažo išrenkant tai, kas labiausiai tinka tam momentui. Jeigu matai mieguistas akis, tai labai greitai pakeiti savo minties vagą ir pastebi, kaip tos akys atsimerkia, ir kontaktas užsimezga. Kol kas visos patirtys pamokose, paskaitose ar renginiuose, susitikimuose pozityvios, nieko labai blogo negaliu pasakyti apie jaunimą.
Kita vertus, galima diskutuoti apie patį mokymosi būdą. Mokymasis turėtų būti dialogas, o ne mokytojo arba dėstytojo monologas. Man gaila, kad vaikai nėra įpratę ir nėra linkę bendrauti. Jie yra tarytum iš anksto išsigandę, kad nusišnekės, pasakys ne tai, ko reikia, arba ne taip, kaip tu nori, ir gaus per galvą. Tai yra žlugdanti nuostata. Ji trukdo, nes kai nėra gyvo pokalbio, minčių mainų, mokymasis netenka daug vertės. Norėtųsi linkėti dialogo visur ir kad mąstantis jaunas žmogus būtų iniciatyvus, o jo smegenys visados dirbtų pamokoje, paskaitoje, seminare. Kad jis visą laiką būtų aktyvus dalyvis, o ne vien uoliai konspektuotų ir pyškintų tik „teisingus“ atsakymus. Mokslas nėra dogmatika: taip, ne, sėsk, du. Mokslas - tai sprendimų ieškojimas: kas, kaip, kodėl, ar tikrai? Todėl neatsiejama mokymosi dalis turėtų būti diskusija, argumentai, įrodymai, kontrargumentai. Štai šito gyvo pajautimo trūksta, bet manau, kad link to yra einama.
- Turite dešimties metų sūnų Dariuką, ar jis domisi mokslu, stebi jūsų vedamas žinių viktorinas?
- Jis labai siekia žinių. Džiaugiuosi, kad nuo mažens labai noriai skaitydavo kartu ir pats greitai pramoko skaityti. Viktorinas jis pasižiūri ir išsako pastabas, mielai diskutuoja apie klausimus ir siūlo savo klausimų variantus. Juokas juokais, bet esame ne vieną jo pasiūlytą klausimą aptarę su kolegomis. Taigi jis yra laidos gerbėjas. Bet turiu pasakyti, kad mūsų namuose televizorius nėra ašis, aplink kurią sukasi mūsų gyvenimas. Mes abu labai užsiėmę. Aišku, stengiamės neatsilikti, žinoti, kas vyksta, kas viešai aptarinėjama, tačiau kad atsisėdę prie televizoriaus praleistume pusdienį ar visą vakarą, tai to, kiek pamenu, išvis nėra buvę. Radijas yra turbūt dažnesnis mūsų pakeleivis: LRT, BBC, džiazas...
- Tad jūsų sūnus mąsto kritiškai...
- Jam to niekada netrūko. Labai daug duoda skaitymo įgūdžiai. Jis gana anksti pradėjo savarankiškai skaityti knygas, mokykloje mėgsta vesti pamokas-prezentacijas ir man niekados nereikėjo jo raginti to daryti: jis yra toks, koks yra. Tiesa, kartais turiu raginti, kad jis liautųsi skaityti netinkamomis sąlygomis: pavyzdžiui, jis iš nuobodulio gali mašinoje ar net pobūvyje išsitraukti knygą ar žurnalą ir visai rimtai į jį įnikti. Žodžiu, esu kaip ir visos mamos: didžiuojuosi, stengiuosi nevadovauti, bet vis tiek kišuosi. Užtat tokiam vaikui nereikia aiškinti, ką reiškia savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę. Žmonės, kurie skaito, plečia savo akiratį, savaime tokie užauga.
Parengta pagal priedą „TV publika“
