I.Zasimauskaitė: pagaliau supratau, kad nieko nesuprantu

- Ne pirmą kartą dalyvauji nacionalinėje atrankoje į "Euroviziją". Kas šį kartą paskatino lipti į šią balą?

- Iš tiesų dalyvauju jau trečią kartą. Praėjusiais metais irgi bandžiau, bet, matyt, pavėlavau nusiųsti paraišką. Gal per ilgai dvejojau, buvau išvykusi į Indiją, todėl nelabai spėjau. O dalyvauti skatina patirtis. Šis konkursas suteikia labai geros patirties.

- Ar ta patirtis tau padėjo sužinoti, ko gi reikia šiam konkursui?

- Visų pirma labai geros dainos, o ją sukurti yra sunkus darbas. Kartais vienas atlikėjas per visą savo muzikinę karjerą turi tik vieną gerą dainą. Ir jos užtenka. Tarkim, Adele - anksčiau ji irgi dainavo, bet tik išleidusi dainą "Someone Like You" išpopuliarėjo visame pasaulyje. Antras dalykas - bendravimas su publika. Lietuvoje ypač to labai trūksta. Mes kažkodėl pamirštame auditoriją. Gal esame labiau melancholiški, dažniau dainuojame sau. Dar vienas dalykas - "Eurovizijai" reikia vaizdo. Juk žmonės gali nesuprasti, ką dainuoji, o vaizdas pasako labai daug. Tai trys pagrindiniai aspektai, kurie privalo būti pasirodyme.

- O kaip atrodys tavo pačios pasirodymas?

- Mano daina bus lyrinė apie gyvenimą, viltį. Kol kas dar svarstome, kaip viskas atrodys scenoje. Kalbu su aktoriumi, su prodiuseriumi, su stilistais. Turiu minčių, bet dar nenoriu atskleisti detalių.

- O kada geriausiai jautiesi scenoje?

- Geriausiai jaučiuosi būdama savimi. Man patinka lyrinės dainos. Džiaugiuosi, kad šį kartą būtent tokią ir atliksiu. Nereikės niekuo apsimetinėti.

- Scenoje tau patogiau būti vienai ar su kompanija?

- Su kompanija, su gyva grupe. Niekada nebūnu viena. Tokia yra mano sąlyga net ir užsakovams. Man nepatinka būti vienai, tuomet nėra tokios užvedančios energetikos.

- O ką manai apie sklandančią nuomonę, kad "Eurovizijoje" ne muzika svarbiausia, kad tai daugiau politinis konkursas, kur šalys palaiko savo kaimynus?

- Gal anksčiau taip buvo. Juk ir praėjusiais metais mūsų kaimynai Lietuvai neskyrė labai daug balų. Manau, kad tai keičiasi. Žmonės kreipia dėmesį į dainą, į vokalą. Jei nepataikysi į taktą, nemanau, kad kas nors balsuos.

- Nors dainuoji jau seniai, esi labai jauna. Ar negąsdina atsakomybė einant į šį konkursą?

- Ne. Esu tos nuomonės, kad nesvarbu, kokio dydžio auditorijai dainuoji - ar dešimčiai žmonių, ar dešimttūkstantinei miniai, turi pasirodyti geriausiai, kaip tik gali. Aišku, ta baimė gali būti. Bet man yra taip - kuo daugiau žmonių, tuo ramiau.

- Papasakok apie savo muzikinio kelio pradžią.

- Nuo pat mažens lankiau muzikos mokyklą, dainuodavau įvairiuose konkursuose. Paskui padariau pertrauką. Galvojau, gal čia ne man, gal iš to nepragyvensiu. Bet atsirado TV3 projektas "Chorų karai" ir vėl pabandžiau. Pradėjome bendrauti su Raigardu Tautkumi, jis davė daug žinių, paskui sekė "Lietuvos balsas", "Eurovizija"... Tas ratas sukasi iki šiol.

- Esi vienintelė dainininkė šeimoje?

- Taip. Mano tėvai mėgsta padainuoti, tėtis moka groti gitara, bet rimtai niekas tuo neužsiima.

- Tėvai nebandė atkalbėti nuo šios profesijos?

- Ne. Nors visi mane labai skatino dainuoti, šalia to patarė pasirinkti profesiją nesusijusią su muzika. Maža ką - gali kas nors su balsu nutikti, gali pinigų nebūti. Paklausiau tokių patarimų ir nuėjau mokytis ne dainavimo, o viešbučių valdymo. Nesigailiu. Visai gerai, gavau žinių, bet dainavimas yra tikrasis mano darbas, mano profesija ir mano gyvenimas.

- Ką šiuo metu veiki, be dainavimo ir kūrybos?

- Gruodžio mėnesį dirbau suvenyrų parduotuvėje. Buvo labai smagi patirtis. Tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Ateidavo žmonės, sakydavo, kad esu kažkur matyta. Buvo smagu su jais pabendrauti. Bet nuolat tokio darbo dirbti nenorėčiau. Pirmomis dienomis man buvo keista, paskui įpratau, o galiausiai supratau, kad man reikia erdvės, kūrybos. Todėl šiuo metu esu susitelkusi į darbus muzikinėje srityje. Labai noriu išleisti savo kūrybos dainų. Gal jau pribrendau tam.

- Ko reikia kūrybai?

- Mano kūryba ateina iš išgyvenimų, iš skausmų. Nors, kiek žinau, yra net toks mokslas - dainų kūrimas, dėstomas universitete, - man, be teorijos, turi būti ir krislelis vidinio užtaiso. Kaip tik šiuo metu einu savęs pažinimo keliu ir džiaugiuosi, kad kas dieną atrandu vis kažką naujo.

- Kas paskatino eiti tuo savęs pažinimo keliu?

- Tiesiog viskas nusibodo. Atrodo, kad turi viską - mėgstamą profesiją, gerbėjų, tave myli, nieko blogo apie tave niekas nesako, turi mylimą vyrą, bet kartu supranti, kad neturi nieko, kad tavo vidus yra tuščias. Tada pradėjau savęs klausti, iš kur ta tuštuma, nes išoriškai viskas yra gerai. O viduje - nerimas ir baimė. Be šio kelio dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo. Norėčiau, kad visi paklaustų savęs, kas jie tokie ir kur eina. Tik šis kelias mane užaugino kurti savo dainas, nebijoti tapti dainininke. Noriu dainuoti ne tik vestuvėse ar vakarėliuose, noriu surinkti dideles auditorijas. Anksčiau norėjau dainuoti, nes man gera, dabar noriu, kad kitiems būtų gera manęs klausytis ir kad jie ką nors pasiimtų iš to. O prasidėjo viskas prieš porą metų. Tada buvau išvykusi į Barseloną, paragavau pašėlusio naktinio gyvenimo ir nutariau keistis. Atsisakiau alkoholio, po truputį tapau vegetare, pradėjau domėtis vedomis, lankyti įvairias paskaitas.

- Ar nesunku tokį gyvenimo būdą suderinti su pramogų pasauliu, kuris dažnai laikomas tokia tuštybių muge?

- Kaip tik per Naujuosius metus buvau pakviesta dainuoti viename restorane ir labai bijojau. Juk ten visi vartos alkoholį, o aš - tokia blaivininkė - dainuosiu. Bet jiems labai patiko, sakė, kad įkvėpė. Vadinasi, einu teisingu keliu, jis nesikerta su mano profesija. Aš dar geriau, matyt, atlieku savo darbą negu anksčiau.

- Vis dėlto, patekus į pramogų pasaulį, kokie mitai apie jį pasitvirtino, o kokie sugriuvo?

- Sugriuvo nuomonė, kad ten visi žmonės yra labai laimingi. Žvelgiant per televizorių atrodo, kad jie yra labai gražūs, laimingi, neturi problemų, visi juos mėgsta, turi daug draugų. Bet iš tikrųjų taip nėra. Dažniausiai žmogus yra vienišas. Apskritai visi meniški žmonės turi kitą pusę, kurios nematome per televizorių ir apie kurią nelabai nutuokiame. Kitas mitas, kuris pasitvirtino, - kad ten žmonės labai daug linksminasi ir dažnai vaikšto į vakarėlius. Kita vertus, gal tai po truputį keičiasi. Laikui bėgant ateina supratimas, kad gyvenimo nereikia švaistyti veltui.

- Vasarą ištekėjai už ilgamečio draugo, taip pat dainininko Mariaus Kiltinavičiaus. Ar tuo savęs pažinimo keliu eini kartu su vyru?

- Taip. Marius pradėjo pirmasis. Jis pirmas atsisakė mėsos. Vieną dieną tiesiog susilažino su draugu, kad porą mėnesių nevalgys mėsos. Norėjo pabandyti, koks bus poveikis. Jam patiko, todėl atsisakė išvis. Aš iš pradžių žiūrėjau į tai labai skeptiškai, pasakiau, kas čia per nesąmonė, visi tą mėsą valgo, ji skani, ir apskritai, ką tu valgysi - pomidorus ir agurkus? Bet jis nepasidavė. Išvyko į Rusiją, susidomėjo visokiais šventraščiais, jam tai patiko, pajuto vidinę ramybę, o man vis dar atrodė, kad tai yra visiška nesąmonė. Bet kažkada įsijungiau paskaitos įrašą, kurį jis man rekomendavo pažiūrėti, ir supratau, kad tas žmogus kalba apie tai, kas vyksta mano viduje. Susidomėjau. Marius niekada nemetė šito kelio, net tada, kai sakiau, kad aš nenoriu juo eiti, kad man per sunku, kad noriu būti tokia kaip visi. Jis niekada nepasidavė. Todėl buvau ta moteris, kuri sekė juo.

- Tai kas gi gamina tuos vegetariškus patiekalus jūsų namuose?

- Dažniausiai aš. Kartais - jis. Man patinka gaminti. Kartais tai užima nemažai laiko, bet man patinka domėtis įvairiais receptais. Vegetarinė mityba yra labai įvairi. Esu išbandžiusi tik mažą dalį visų receptų. Pasirodo, vegetariškai gali pasigaminti absoliučiai viską - nuo balandėlių iki cepelinų.

- Nevalgote tik mėsos?

- Nevalgome mėsos, žuvies, česnakų, svogūnų, grybų ir kiaušinių. Taip pat nevartojame alkoholio ir kofeino. Manoma, kad česnakai ir svogūnai yra vaistas, o ne maistas, todėl jei valgai jų labai daug, prireikus gydytis jie tau nebepadėtų, nes imunitetas prie jų jau būtų pripratęs. Kita vertus, energetiškai svogūnai ir česnakai yra nepalankūs. O kiaušiniai laikomi nešvariais produktais.

- Ar pajutai skirtumą tapusi vegetarė?

- Taip. Labai didelį. Mėsos pradėjau atsisakinėti po truputį. Iš karto būtų buvę sunku. Iš pradžių pastebėjau, kad dingo nerimas. Tas, kuris būna iš ryto, kai atsikeli ir būtinai turi išgerti kavos, pasiimti telefoną į rankas. Atsirado daugiau energijos. Juk mėsa virškinama net dvi paras. Pradėjo greičiau augti plaukai, stiprėti nagai. Be to, jau du metus nesergu. Visada sirgdavau lėtine angina. O dabar tai praėjo. Sustiprėjo imunitetas.

- O ar nesunku dviem kūrėjams gyventi po vienu stogu?

- Kaip ir visose šeimose, taip ir pas mus būna visko. Su Mariumi esame labai vienodi - greitai užsiplieskiame. Jis būna tas, kuris pirmas nuramina, apkabina. Marius yra labai tolerantiškas. Jis moka mane suvaldyti, kartais net atrodo, kad jis man yra per geras, kad turėtų būti griežtesnis. Bet jis viską labai teisingai moka padaryti, net nežinau iš kur. Jis atranda žodžių ir kantrybės net tomis dienomis, kai įsikniaubusi į pagalvę verkiu sakydama, kad viskas yra blogai, kad nusibodo gyventi ir pan. Net ir tada, kai jį stumiu ir spardau, jis būna mane apsikabinęs. Gerą vyrą gavau. (Šypsosi.)

- Nuo vestuvių praėjo vos pusmetis. Ar kas nors pasikeitė?

- Sakoma, kad po vestuvių moteris tikisi, jog vyras pasikeis, o vyras - kad moteris liks tokia pati. Dažniausiai būna atvirkščiai. Mūsų šeimoje, kai atsirado tas bendras pažinimo kelias, kiekviena diena yra pasikeitimų diena. Kiekviena diena - nauja pamoka. Dabar suprantu, kad vestuvės yra labai reikalingos, nes kuo ilgiau bendrauji su žmogumi ir gyveni su juo po vienu stogu, tuo daugiau blogųjų jo savybių pamatai. Kai esi susituokęs, nebeturi kur trauktis. Supranti, kad tai tavo vyras ir turi jį priimti.

- Ištekėjai labai jauna, o tai yra neįprasta šiais laikais. Ar pačiai nekilo klausimų, kodėl taip anksti, o gal draugės įtariai žiūrėjo?

- Niekam nekilo abejonių dėl Mariaus. Atvirkščiai - sakė, kad kito vyro šalia manęs jau neįsivaizduoja. Mūsų draugystėje buvo visko. Mes daug kartų skyrėmės, buvo daug pykčių, bet niekada neįsivaizdavau savo gyvenimo be jo. Vis tiek žinojau, kad pas jį grįšiu. Kai pagalvodavau, kas galėtų būti mano vaikų tėvu, o apie tai galvojau, kai man buvo dar tik 16 metų, kai tik pradėjome draugauti, visada matydavau tik Marių. Man nekilo klausimų dėl vedybų. O kam laukti 25-erių? Man atrodo, žmonės per daug bijo, kad bus nelaimingi, kad bus sunku. Aišku, kad bus sunku. Bet su visais bus sunku. Ir nereiškia, kad jei pakeisi partnerį, bus lengviau. Gal bus lengva pirmus 2-3 metus, bet paskui prasidės tokios pačios problemos. Jei neišsprendi jų su vienu, jos pasikartos ir su kitu žmogumi.

- O pavydo scenų nebūna? Juk abu sukatės pramogų pasaulyje, kur pagundų yra labai daug...

- Ne. Marius yra labai supratingas. Jis žino, kad tai yra darbas, jis pasitiki manimi, o aš galų gale pasitikiu savimi. Anksčiau buvo visko, pamatydavau gražesnį ir žvilgčiodavau. Dabar to nebėra. Būna, prieina vaikinai, pakalbina, bet nesileidžiu į jokias šnekas apie kavą ar susitikimus.

- Ką veiki laisvalaikiu?

- Kasdien su Mariumi medituojame. Einame į rytines meditacijas. Pavyzdžiui, kai kada keliuosi ketvirtą ryto ir iki devintos praleidžiame meditacijose, meldžiamės, skaitome šventraščius, klausome paskaitų. Dabar be to nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Rytai be meditacijos būna visai kitokie - vaikštai irzlus, neturi kantrybės. Po meditacijų grįžtu namo daryti pietų, tada užsiimu muzikine veikla - dainuoju, skaitau. Iš tikrųjų niekada nesupratau, ką reiškia būti namų šeimininke. Nesuprasdavau, ką jos ten veikia visą dieną ir kodėl niekada neturi laiko. Dabar suprantu. Susitvarkai vieną dieną, bet kitą jau irgi
reikia. Aš net nelyginu namie, nes neturiu tam laiko. Nors nieko nedirbu, mano koncertai tik savaitgaliais. Sekmadieniais švenčiame, bet niekada neiname į kokius nors klubus. Man nėra poreikio net į kiną nueiti.

- Kaip suprantu, vienas iš pomėgių - kelionės, tiesa?

- Taip. Jau du kartus buvau Indijoje, pavasarį vėl žadu ten važiuoti. Anksčiau kelionės būdavo kitokios - nuvažiuoji ir visą savaitę praguli prie baseino. Dabar jos labiau dvasinės. Indija - tam puiki šalis. Ten tu tikrai pailsi. Grįžęs nebūni susinervinęs, kad reikia vėl kibti į darbus, atvirkščiai - ten įgautą ramybę parsiveži namo.

- O kas ją ten teikia?

- Važiuojame į miestelį, į kurį susirenka labai daug piligrimų, ir jau tai labai daug duoda. Vaikštai į paskaitas, klausaisi įvairių dalykų apie save, kaip tapti laimingam, paskui bandai tai pritaikyti praktikoje.

- Atskleisk, ar turi moteriškų silpnybių?

- Negaliu būti be manikiūro, mėgstu dailius grožio salonus, kuriuose skaniai kvepia. Nors juodojo šokolado nevalgau, retkarčiais pasimėgauju gabalėliu baltojo. Kartais mėgstu nueiti į parduotuves, pasidairyti po gražias suknutes. Bet tai ima atsibosti, parduotuvėse greitai pavargstu. Turiu silpnybę Mariui. (Šypsosi.) Skaniam maistui. Todėl man patinka gaminti, kai pagaminu ir būna labai skanu, iškart noriu vėl gaminti. Bet taip dažniausiai būna, kai gaminu iš receptų knygų, nes gamindami neragaujame maisto.

- Neseniai peržengėme metų sandūrą, kaip apibūdintum praėjusius metus?

- Tai buvo atradimų metai. Pagaliau supratau, kad nieko nesuprantu, kad ir aš turiu blogų savybių. Iki tol galvojau, kad esu labai geras žmogus, pozityvus ir linksmas. Bet supratau, kad esu egoistiška, nenuolanki, noriu, kad viskas būtų pagal mane. Supratau, kad tuos dalykus reikia keisti ir yra būdas, kaip tai padaryti. Tikiuosi, kad šiais metais pavyks tai pakeisti. Nors tai ne vienų metų darbas.


DOSJĖ

Gimimo data, vieta: 1993 m. liepos 2 d., Kaunas

Išsilavinimas: viešbučių valdymas

Šeimos padėtis: ištekėjusi

Veikla: dainininkė

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“