Justina – stebuklų mažiesiems kūrėja

Prieš kelis mėnesius sutikę žavingos šypsenos savininkę Justiną Obolevičienę (24) tikriausiai būtumėte išgirdę viliojantį nekilnojamojo turto pasiūlymą. Tačiau neseniai Justina suprato, kad jos pašaukimas - kurti nedidelius, tačiau labai nuoširdžius stebuklus vaikučiams. Šiandien ji vaikiškos patalynės ir vaikų kambario aksesuarų kūrėja, turinti ir savo prekės ženklą „Keturios kėdutės“, iškart priverčiantį niūniuoti seną vaikišką dainelę.

- Kokios karjeros ir mokslų siekėte?

- Dar mokyklos laikais pasvajodavau apie architektūrą, lankiau specialias kompozicijos ir piešimo pamokas, tačiau nutiko taip, kad studijavau nekilnojamojo turto valdymą. Man šios dvi specialybės atrodė panašios, nes buvo susijusios su labai svarbiu dalyku žmonių gyvenime – būstu. Netrukus pradėjau dirbti pagal specialybę ir sėkmingai beveik ketverius metus darbavausi kaip nekilnojamojo turto konsultantė. Ši sritis įdomi, reikalaujanti daugybės žinių, atsakomybės, tačiau pavargau nuo nuolatinės įtampos, dažnai klientų sukuriamos neigiamos atmosferos, jų noro nusiderėti ir kritikuoti net ir nuostabiausią būstą. Norėjosi naujų vėjų, trūko kūrybinio impulso, tad pradėjau galvoti apie permainas.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado siuvimas?

- Siuvimas atsirado tarsi savaime. Kaip minėjau, teko lankyti kompozicijos, dailės pamokas, tad menininko gyslelę turėjau. Siūti pradėjau maždaug prieš 3 metus, kai anyta man padovanojo gabalą puikaus audinio ir pasiūlė nusinešti pas siuvėją. Tąkart nusprendžiau pati pabandyti ir pasisiuvau sijoną, iki šiol jį nešioju. Taip netikėtai ir po truputėlį šis pomėgis atsirado mano gyvenime. Pamenu, dar dirbau nekilnojamojo turto konsultante, grįždavau pavargusi po darbų, sėsdavau prie siuvimo mašinos ir iki išnaktų siūdavau. Siūti mokiausi savarankiškai, vėliau šiek tiek pamokė nuostabi siuvėja. Dabar žinau, kad tai kur kas sudėtingesnis reikalas, nei atrodė, o 3 metai šioje srityje – nieko nereiškia.

- O kaip atsirado vaikiška tekstilė „Keturios kėdutės“?

- Iš pradžių dirbau, o siūdavau tik sau laisvalaikiu. Ir tik vėliau supratau, kad norisi kokios nors nuosavos veiklos. Bet kokioje srityje labai vertinu kokybę ir visada jaučiau, kad geriausiai pavyksta tuomet, kai taisykles susikuri pats, kai darai su užsidegimu, kai tai iš tiesų yra tavo gyvenimo dalis. Pusmetį, o gal ir visus metus dvejojau, galvojau. Dirbau srityje, apie kurią žinojau daugmaž viską, o ką nors keisti buvo tas pats, kas išeiti į nežinomybę. Kai mano draugė laukėsi, ji manęs paprašė pasiūti pataliukus vaikeliui, nupirko audinių, o aš sėdau ir pasiuvau. O vieną dieną atsibudau ir supratau: daiktai vaikučiams – kodėl gi ne? Kaip tik to ir ieškojau – srities, kur nebūtų vietos liūdesiui, pykčiui ar netikrumui, o vien tik optimizmas, švelnumas, noras dalytis. Dar porą mėnesių dirbau konsultante, bet jau siuvau pirmus bandomuosius vaikiškus patalėlius. Vos prašvitus nubusdavau su virpuliuku, kaip labai norėjosi siūti. Pradžioje turėjau tik siuvimo mašiną ir daug noro. Taip nuo vieno labai žmonėms svarbaus gyvenime dalyko – namų perėjau prie dar svarbesnio – vaikų.

- Kas yra „Keturios kėdutės“?

- Šis prekės ženklas gyvuoja vos pusmetį. Pamenu, su kokiu jauduliu kūriau „Facebook“ paskyrą, o po ilgų dvejonių paspaudžiau „Enter“, ir pradėjome veiklą. Šiuo metu dirbame dviese – aš ir mano didžiausia skatintoja miela draugė Gintarė Kareckaitė. Aš rūpinuosi technine ir kūrybine darbo puse, o ji sprendžia vadybos klausimus. „Keturios kėdutės“ - tai tekstilė vaikams. Pavadinimas, skambantis kaip visiems puikiai žinoma dainelė – „mano kambarėly keturios kėdutės...“, - išduoda, kad tai rankų darbo gaminiai visam vaikų kambariui: ir patalynės komplektėliai, ir paklodės, ir dekoratyvinės pagalvėlės, baldakimai, lovų užtiesalai, sijonėliai ir pan. Visi gaminiai pagaminti su meile, šiluma ir inovatyviomis idėjomis. Nors veikla pradėta neseniai, užsakymų yra – nebespėju gaminti. (Juokiasi.) Tad labai tikiuosi, kad ateityje ši veikla plėsis.

- O ar užsienis jau gali pasidžiaugti „Keturių kėdučių“ gaminiais?

- Taip, dalis jų iškeliavo ir į Airiją, Angliją ir kt. Dažnai mūsų gaminius užsako užsienyje gyvenantys tautiečiai arba jų draugai užsieniečiai, mūsų socialinio tinklo paskyroje išvydę mūsų darbelius. Tačiau esu tikra – tai tik pradžia. (Šypsosi.)

- Kas pradėjus veiklą buvo sudėtingiausia?

- Sunkiausia buvo viską sutalpinti galvoje ir tvarkingai išdėlioti į minčių lentynėles. Jaudulys taip pat darė savo – bijojau, nes pradžioje beveik nieko nežinojau nei apie audinius, nei apie technologiją, nei apie formalumus. Blaškiausi ir nežinojau, nuo ko pradėti. Reikėjo visko iš karto – nuo pačios koncepcijos, pavadinimo, reklamos, priemonių iki gaminių. Apie verslo kūrimą paprastos ir lengvai prieinamos informacijos velniškai trūksta. Tikiu gražia Lietuvos ateitimi, noriu sąžiningai mokėti mokesčius, tačiau pradžioje net nežinojau, ką ir kada turiu sumokėti. Kita vertus, iš „Keturių kėdučių“ daryti tiesiog „biznio“ nesinorėjo, tai yra mano gyvenimo būdas, didelė dalis manęs pačios. Man svarbu kurti ne patį gaminį, bet idėją, visumą.

- Kas šiame darbe maloniausia?

- Manau, didžiausias įvertinimas tai, kad žmonės grįžta ir vėl užsisako. Taip pat velniškai malonu, kad rašo padėkos laiškus. Pradžioje stebėdavausi, nes nusipirkę šaliką parduotuvėje juk nepuolame rašyti padėkų. Todėl man be galo malonu, juk mano gaminiai – prekės vaikams, tėvai į mane kreipiasi turėdami tyriausią norą duoti viską savo vaikeliui. Ne šiaip duoti, o gražiausią ir geriausią, ką tik jie gali surasti, nes kiekvienas vaikelis juk pats svarbiausias. Tad su kiekvienu tėveliu bendraujame ir kuriame nedidelį stebukliuką tam mažam vaikučiui. Man be galo malonu, kai tėveliai pasitiki mano gebėjimais ir, svarbiausia, skoniu. Nors, žinoma, tai kartu ir labai didelė atsakomybė.

- Ar pavadintumėte save verslininke, o „Keturias kėdutes“ verslu?

- Kol kas verslu to pavadinti negaliu, kiekvienas pinigėlis, kuris atkeliauja, vėl yra investuojamas. Apie atlyginimus ir pelnus tikrai negalvoju, o ir tam, manau, dar ne laikas. Tiesiog noriu sukurti geros kokybės produktą. Mano vyras nuolat sako, kad reikia verslo plano, reikia viską kruopščiai skaičiuoti, planuoti, tačiau iki šiol jo neturiu - dirbu iš pajautimo, o žinios ateina iš praktikos. Kaip ir minėjau, ne biznį iš šios veiklos norėjau daryti, o kurti mažus stebuklus vaikams.

- O ar pastebėjote, kad Lietuvoje žmonės pradėjo vis dažniau domėtis rankų darbo, išskirtiniais gaminiais?

- Žinoma. Manau, Lietuvoje yra dvi tėvelių grupės. Vieni renkasi masinę produkciją su žinomais filmukų herojais, ji yra pigesnė ir lengvai prieinama. Kiti, ieškantys kažko išskirtinio ir įdomaus, ateina pas mus. Visgi manau, kad daugėja tų, kurie renkasi rankų darbą. Maža to, žmonės neretai eina po parduotuves turėdami aiškią viziją, ko nori, tačiau dažnai parduotuvių lentynose to paprasčiausiai nėra. Tokie gamintojai kaip aš gali padėti ir pasistengti įgyvendinti jų norus bei fantazijas.
 
Dosjė

Gimimo data: 1989 06 01

Studijos: nekilnojamojo turto valdymas (VGTU)

Laisvalaikio pomėgiai: siuvimas

Gyvenimo kredo: neįmanoma būna tol, kol pasidaro įmanoma

Jėgų šaltinis: šeima ir draugai