Justinos Žiogaitės-Butkienės gyvenimo užkulisiai

- TV3 seriale „Rezidentai“ atlieki būsimos gydytojos Birutės Varputytės vaidmenį. Ar nebestebina, kai tave pavadina jos vardu?

- Ne visi žiūrovai žino tikruosius mūsų vardus, tad nenuostabu, kad dažniau į mane kreipiasi Birute. Tiesa, dažniausiai užkalbinti išdrįsta vaikai. Kadangi jie labai nuoširdūs, manęs visai neerzina tai, kad vadina herojės vardu.

- Televizijos žiūrovai tave mato kaip jautrią, išsiblaškiusią Birutę, ar gyvenime esi kitokia nei ši herojė?

- Tikrai taip. Labiau savimi pasitikiu, nesu tokia išsiblaškiusi, labiau suvokiu, ką darau, kokių turiu tikslų, ir jų siekiu ryžtingiau. Man netrūksta ir užsispyrimo. Tiesa, jo netrūksta ir Birutei.

- Sakoma, kad personažas prasideda nuo aktoriaus...

- Be abejo, būtent todėl tą patį personažą kiekvienas aktorius suvaidina savitai, skirtingai. Jei kurdamas personažą nepradėsi nuo savęs, žiūrovai juo nepatikės. Per atrankas į serialą „Rezidentai“ režisierius Alvydas Šlepikas pasakė, kad manyje pamatė tą Birutę Varputytę, vadinasi, ji manyje tam tikra prasme gyveno, tad man beliko tik pačiai su rezisieriaus pagalba jį atrasti ir išreiksti.  Žinoma, mano, kaip aktorės, kelias dar tik prasidėjo, todėl kol kas visus vaidmenis man sukurti ganėtinai sudėtinga. Kai pernai teko vienu metu filmuotis ir „Rezidentuose“, ir „Puolusių angelų mieste“, nebuvo lengva nuo vieno personažo pereiti prie kito, nuo Birutės prie Onutės. Tačiau režisieriui padedant pavyko. Tas pats ir teatre, tik skirtumas tas, kad teatre vaidmenį kuri maždaug 3 mėnesius, o televizijoje scena nufilmuojama iš karto ir prie jos negrįžtama.

- O ar yra daugiau skirtumų tarp darbo filmavimo aikštelėje ir teatro scenoje?

- Žinoma. Tai, ką žiūrovas išvysta per televiziją, nėra tik mano nuopelnas. Jie išvysta ir režisieriaus, operatoriaus, garso režisieriaus, montuotojo darbą. Teatro scenoje esi tik tu ir partneris. Žiūrovas sceną pamatys tokią, kokia ji išeis tą akimirką. Kiekvienas spektaklis yra tarsi naujas produktas. Nei aš, nei partneris visiškai nepakartos to, kaip suvaidino prieš savaitę ar dvi... Be to, darbas teatre yra sunkesnis, o kūrybos procesas ilgesnis. Kai darbas jau padarytas, personažas sukurtas, patirti sunkumai ir rezultatas teikia didesnį malonumą. Žinoma, ir seriale man dirbti patinka, tai labai įdomu, tačiau Birutės personažas jau yra beveik sukurtas, tad žinau, kaip ji pasielgs ar sureaguos skirtingose situacijose. Dėl šios priežasties nebelieka įtampos, darbas vyksta su didesniu atsipalaidavimu.

- Anksčiau teatro kolegos nekaip atsiliepdavo apie aktorius, vaidinančius televizijoje. Ar vis populiarėjant lietuviškiems serialams jų požiūris pasikeitė?

- Manau, kad toks požiūris niekur nedingo, tik dabar jis jau nėra toks aštrus. Kiekvienas supranta, kad darbas seriale yra papildomos pajamos. Stengiuosi, kad manęs tas neigiamas požiūris nepaveiktų, žinoma, ne visuomet pavyksta.

- Aktorius - tai profesija ar gyvenimo būdas?

- Tai ir profesija, ir gyvenimo būdas. Tik gal gyvenimo būdo čia kiek daugiau nei profesijos. Žmonės, vaidinantys teatre, su juo susieja visą gyvenimą. Aš ir pati, kiek save pamenu, buvau labai aktyvi, visada norėjau lipti ant scenos, deklamuoti eilėraščius, lankiau dramos, šokių ir muzikos būrelius, mokykloje pasirodydavau įvairiuose renginiuose. Manau, didžioji dalis aktorių galėtų pasakyti tą patį. Nors kiekvienas aktorius išgyvena akimirkų, kai dvejoja, ar teisingai pasirinko savo kelią, ar jam vieta scenoje, iš teatro labai sunku pabėgti. Dažniausiai aktorius visą savo laiką skiria vaidybai. Būna visokių dienų, kūrybinių krizių, kurias dažnai parsineši namo. Rodos, reikia vėl surinkti save iš gabaliukų, susidėlioti ir toliau siekti tikslo.

- Tiesa, aktoriams dažnai klijuojamos etiketės, kad tai laisvos sielos, nesukurtos šeimai, buičiai, jiems reikia laisvės... Ar yra čia tiesos?

- Yra visokių aktorių. Galbūt visą dieną praleidus teatre, kuriant personažą, susidūrus su tam tikrais sunkumais, norisi nuo viso to pabėgti ir kur nors pasislėpti, pabendrauti su nepažįstamais, kad būtų galima kalbėtis ne apie teatrą. Manau, yra daug tokių aktorių, kurie nori būti nepriklausomi, tačiau man šeima - svarbiausias dalykas. Namai yra ta vieta, kurioje galiu rasti atsipalaidavimą, išėjimą iš liūdnų minčių. Negalėčiau savęs įsivaizduoti kaip nepriklausomos ir niekam neįsipareigojusios.

- Jūsų vyras Arnas Butkus taip pat aktorius, galbūt todėl jis tave taip puikiai supranta... Lengva dviem menininkams po vienu stogu?

- Kai kurie mano kolegos sako, kad negalėtų gyventi su kitu aktoriumi, tačiau aš šalia savęs neįsivaizduoju kito žmogaus. Jis mane puikiai supranta, kaip ir aš jį. Todėl, kad ir kokia sunki diena buvo teatre, buvimas namuose gydo. Nors jei turime laisvą dieną, nesame linkę sėdėti namuose, iškart aptariame daugybę idėjų, kur galime nueiti, ką galime pamatyti, su kuo susitikti. Mūsų kūrybingumas praverčia ir kai reikia sugalvoti kokią nors smagią šventę sau ar draugams. Kol kas daugiausia savo idėjų ir minčių skyrėme savo vestuvėms, joms ruošėmės metus. Viskas, ką sugalvojome, puikiai pavyko!

- Su vyru kartu ir dirbate. Ar įdomu drauge kurti su žmogumi, kurį pažįsti it nuluptą?

- Nuo studijų laikų kiekvieną dieną esame drauge. Iki šiol kartu esame ir namuose, ir darbe (Panevėžio teatre „Menas“ - red. past.). Tikiuosi, taip bus ir toliau. Man su juo ir dirbti lengviau. Turiu žmogų, kuris dalyvauja tame pačiame kūrybos procese, tad kai pasiklystu tarp savo minčių, visada turiu su kuo pasitarti, paklausti nuomonės. Jis turi režisieriaus gyslelę ir jo nuomonė dažniausiai būna teisinga, tad man ji labai svarbi.

- Sakoma, kad meilė trunka 3 metus, jūs drauge jau šeštus. Ką daryti, kad ta meilė truktų kuo ilgiau?

- Meilė neišblės, jei bus pagarba, pasitikėjimas ir atsidavimas žmogui, su kuriuo esi. Reikia pripažinti, kad pats didžiausias darbas gyvenime - būti su kitu žmogumi. Nors tai drauge ir malonumas, nebūna namų be dūmų. Reikia suvokti, kad kartu esame su žmonėmis, kuriuos patys pasirinkome, kurie pažinties pradžioje mums atrodė tokie gražūs ir mieli, su kuriais norėjome praleisti visą laiką. Jei visuomet galvosime taip, kaip ką tik susipažinę, viskas bus gerai. Mūsų šeimoje taip ir yra. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šio žmogaus, jis man pats svarbiausias, pats mylimiausias.

- O ar antspaudas pase ką nors keičia santykiuose?

- Labai norėjau būti savo vyro žmona, man labai smagu vadinti jį vyru, o ne draugu ar sužadėtiniu. Vestuvės tarsi vėl pakurstė mūsų jausmus. Tas antspaudas keičia ir statusą, ir požiūrį, prideda atsakomybės. Manau, su metais, praleistais santuokoje, atsiranda ir suvokimas, kad į kai kuriuos dalykus reikia pažiūrėti pro pirštus. Kiekvienas esame skirtingas, nebūtina visuomet piršti savo nuomonės, kai tik nesutapo požiūriai. Po santuokos savaime pradedi į kai kuriuos dalykus žiūrėti ne taip aikštingai ir karštai, kaip iki tol. Manau, tvirtų santykių pagrindas yra suvokimas, kad vienintelis žmogus, kurį gali pakeisti, esi tu pats. Prie kito reikia prisitaikyti. Juk dažniausiai barniai porose būna tokie kvaili, kad juos apgalvojus paaiškėja, jog nebuvo dėl ko pyktis.

- O kaipgi romantika?

- Romantika man - labai paprasti dalykai. Tarkim, grįžtu iš filmavimų maždaug 9 val. vakaro, o mano vyras paruošęs vakarienę, uždegęs žvakę, ir tai, kad manęs kažkas laukia, yra tikrų tikriausia romantika.

- Judu gyvenate Panevėžyje, tačiau, rodos, vis daugiau darbų atsiranda ir sostinėje. Persikraustyti neketinate?

- Pati esu iš Šiaulių. Po studijų gavusi pasiūlymą dirbti Panevėžio teatre „Menas“ ir džiaugiausi, ir liūdėjau. Nieko nepažinojau šiame mieste, be to, abu su Arnu norėjome gyventi sostinėje. Dabar tas noras blėsta, per ketverius metus Panevėžyje apsipratome, mums čia gera ir čia galime įsivaizduoti savo ateitį. Todėl kol kas apie kraustymąsi negalvojame. Vilniaus tempas mūsų negąsdina, tačiau suprantame, kad sostinėje įsitvirtinti kur kas sunkiau.

- Tačiau kultūrinis gyvenimas sostinėje verda, o Panevėžyje?

- Žinoma, ne toks kaip sostinėje, tačiau ir čia jis yra. Gaila, čia nėra tokių didelių erdvių, tad dideli teatro pastatymai čia atvyksta retai.  Tačiau Panevėžyje yra 4 teatrai, o kaip tokiam nedideliam miestui tai labai nemažai. Norintieji tikrai randa kur nueiti ir ką pamatyti. Ir mūsų kamerinis teatras „Menas“ jau yra atradęs savo žiūrovą, tad į spektaklius žmonės eina noriai.


DOSJĖ

Gimė 1989 11 22.

2012 m. Šiaulių universitete baigė estrados meno studijas. Jai suteiktas teatro bakalauro laipsnis ir aktoriaus kvalifikacija.

Nuo 2012 m. dirba teatre „Menas“.

Nuo 2014 m. filmuojasi televizijos serialuose „Rezidentai“ ir „Puolusių angelų miestas“.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“