“Kosmopolitinio mąstymo epocha baigėsi - lietuviai nubudo, prisiminė esą lietuviai, prisiminė turį Tėvynę ir nedrąsiai ima mokytis ją mylėti”, - sako menininkų šeima - dainininkė Aistė SMILGEVIČIŪTĖ ir kompozitorius Rokas RADZEVIČIUS, šiuo metu įrašinėjantys patriotinių, rezistencinių dainų albumą “Broliai”, kurio dainas koncertuose jau dabar atmintinai dainuoja ir žilagalviai senoliai, ir mėlynakės geltonkasės, ir netgi baugiai atrodantys skustagalviai.
Blizgesiu pasisotinome
Aistė: Nemanau, kad mūsų būseną, trukusią veik dvi dešimtis metų, galima vadinti tikruoju kosmopolitizmu - greičiau tai provincialumas, vertęs mus dairytis už jūrų, į spindinčius Vakarus, visiškai nesuvokiant ir nevertinant to, ką turime patys. Svetima riekė mums atrodė labai gardi, o į visa tai, ką turime autentiško, unikalaus, savo, mojome ranka. Savos vertės pajautimo trūkumą juntame ir dabar, tačiau bent jau suvokėme, kad anas spindesys nėra tikras, ėmėme svarstyti, ar tik ši kryptis neveda į tuštybės mugę.
Tikiuosi, kad žmonės užsiganėdinę patraukliomis formomis, atsigręžė į tas vertybes, kurias visuomet žinojo esant svarbiausias - į unikalią kiekvienai tautai duotą požeminę upę, kurioje kiekvienas, net ne visada sąmoningai, semiamės ir kūrybinės energijos, ir pasaulėjautos dalykų...
Rokas: Sutapo daugybė faktorių - ir krizė, patupdžiusi žmones atgal ant žemės, pažabojusi jų tuštybės sužadintą godulį, ir sukakties datos - dvidešimtmetis, tūkstantmetis, paraginę prisiminti savo praeitį, savo identitetą, permąstyti vertybes, kuriomis išties nori kliautis...
Man tai susiję ir su asmenine branda. Būdamas aštuoniolikos aš ir pats tokių dainų nedainavau. Kažkaip gyveni žmogus, gyveni ir pamažu supranti, kas išties yra svarbu, į ką dera kabintis. Kai augini savus vaikus, imi atsakingiau mąstyti - ima rūpėti aplinka, kuri suformuos jų asmenybes, norisi surinkti jiems ne tik materialųjį kraitį, bet ir visą dvasinį turtą, ateinantį iš tautos istorinių, kultūrinių klodų, norisi parodyti jiems, kas yra tautos dvasia, ir paaiškinti, kad tai ir yra mūsų stiprybė.
Mąstyti ir gyventi atsakingiau, patriotiškiau yra išsiilgusi visa Lietuva, tačiau dalis žmonių kol kas sėdi akis išplėtę ir laukia, kol kažkas ateis ir padarys tvarką. Norisi pasakyti jiems, kad jei ateis kažkas, tai tam kažkam nuo to ir bus geriau, bet ne mums. Taip juk jau daugybę kartų yra buvę. O kad mums būtų geriau - reikia veikti visiems, kiekvienam, suvokiant, kad gerovę kurti reikia valstybėje, o ne kaunantis po vieną kiekvienam už save.
Aistė: Kita vertus nemažai labai gražių dalykų ir idėjų kyla būtent iš žmonių iniciatyvos, ir labai džiugu, kad nepaisant visų valdžios ir paprasto piliečio disonansų, žmonės nenustoja mylėt savo krašto ir elgiasi pilietiškai...
Nuvainikuoti didvyriai
Rokas: Sovietų priespaudoje penkiasdešimtį metų mums buvo bandoma išmušti iš galvų tautinę sąmonę, buvo naikinamas tautos orumas, slepiama, iškraipoma šalies istorija, suniekinami, nuvainikuojami tautos didvyriai, šviesuoliai - tautos dvasios simboliai, kuriais galėtume didžiuotis, kurie mus vienytų, stiprintų...
Keista, bet miško brolių tema po šiai dienai mūsų tautai yra iki galo neužgijusi žaizda - daugelis nenori šia tema apskritai diskutuoti, nenori nieko prisiminti, kiti, suklaidinti dezinformacijos, gūžčioja pečiais: “Gal banditai? O gal patriotai?” Sovietų imperija žlugo, bet to skaudaus ir komplikuoto mūsų istorijos tarpsnio kovotojai tebėra sumenkinti ir suniekinti.
Aistė: Arba pernelyg romantizuoti ir taip toli nustumti į praeitį tarsi būtų Maironio žilos romantinės Lietuvos herojai. O iš tiesų juk įvykiai dar turi gyvus liudininkus, ir iš čia galima semtis gyvų patriotizmo pavyzdžių... Nenorime sutikti su tokia painia tautos atminties situacija. Tad savo kūryba stengiamės nupūsti dulkes nuo tų tautos simbolių, o albumu “Broliai” tiesiogiai priminti šalies didvyrius - miško brolius, paguldžiusius už Tėvynę galvą. Norime pasakyti, kad tauta, kurianti šiandienę valstybę, yra atsakinga ir jiems, be finansinių ir be sąžinės kompromisų mylėjusiems savo šalį.
Rokas: Anas mūsų šalies istorijos laikotarpis man labai primena dabartinį - smetoninės Lietuvos žmonės taip pat sąžiningai mokėjo mokesčius, tarnavo savo šaliai, dirbo jai, tikėjo ja, o anuometinė vyriausybė be šūvio pasidavė - žmonėms be jos pagalbos teko eiti į miškus ir ginti šalies laisvę su šautuvu rankoje.
Dabar ir vėl - atrodo, kad valdantysis sluoksnis gyvena sau, o šalis sau...
Patriotizmas vienija
Na, o žmonės mūsų muzikoje, matyt, įžvelgia viltį, nes jau po pirmųjų koncertų, kuriuose atlikome partizanų ir pačių kurtas dainas patriotine tematika, sulaukėme neįtikėtino visuomenės dėmesio - skambina mums, klausia, kuo gali padėti, pamiršta visas verslų konkurencijas, politinius nesutarimus ir vienijasi.
Išties viduje kažkas sukruta, atgyja, apsivalo, matant, kaip koncerte skambant mūsų dainoms salėje suplevėsuoja trispalvė, koks žilagalvis dėdulė nubraukia ašarą, o stuomeningas jaunuolis skusta galva atmintinai dainuoja laisvės kovotojų rašytus žodžius...
Netikėtai paaiškėjo, kad ir mūsų grupės “Skylė” bosistas Gediminas Žilys yra Lietuvos partizano, būrio vado, žuvusio už Lietuvos laisvę, Žaibo anūkas. Jis įteikė man saugoti savo senelio uniformos antsiuvą su jo kraujo lašu. Tą antsiuvą nešuosi į kiekvieną savo koncertą, simboliškai pakviesdamas jį, taip pat ir visus už Lietuvą besikovusius partizanus dainuoti, išsakyti savo mintis drauge.
Aistė: Vėlės yra drauge su mumis visais... Albumas “Broliai” - mūsų muzikinis paminklas jiems. Indėnai turėdavo paprotį susitaikyti su mirusiųjų sielomis. Mes tam tikra prasme darome tą patį, atiduodami pagarbą, kuri pelnytai jiems priklauso, tačiau kurios jie po šiai dienai taip ir negavo.
Mūsų dainų herojais yra tapę ne abstraktūs, o konkretūs, tikri Lietuvos partizanai - partizanė Klajūnė, Aštuoni Karžygiai (turimi omeny aštuoni vadai, įkūrę Laisvės kovų sąjūdį), dainuojame dainas pagal autentiškus miške rašytus laisvės kovotojų tekstus...
Už atmintį ir ateitį
Rokas: Tačiau mūsų tikslas - ne tik priminti skaudžią, bet taurią ir didingą šalies praeitį, ne tik pagerbti buvusius kovotojus - mes tikimės pabudinti po kovotoją kiekviename mūsų, pabudinti tautos sąžinę, atsakomybės už savo žemės praeities atmintį ir augančių kartų ateitį.
Anais laikais buvo aiškiau - išdavystę reiškė kolaboravimas su priešu. O kaipgi dabar? Akivaizdaus kolaboravimo tarsi ir nėra - vykdomos mažytės kasdieninės išdavystės, kurios tarsi ir nėra mirtinos nuodėmės, bet juk į vieną sudėjus tuos smulkius nusižengimus šaliai, tuos nedidelius nesąžiningus žingsnelius, visas tas mažytes išdavystes gaunama viena didelė, griaunanti šalies pamatus. Todėl norėtume, kad kiekvienas, prieš padarydamas vieną ar kitą kompromisą su savo sąžine, tiesiog prisimintų tuos, kurie už savo šalį atidavė gyvybę. Ir mintyse pažvelgtų jiems į akis.
Aistė: Lietuva nuo amžių amžinųjų gyvena tarp meškos ir lokio, todėl išlikti tegalima susiėmus už rankų ir susitelkus į tai, ką turime savo - išskirtinio, tikro. O kas gi kitas visa tai išsaugos, jeigu ne mes? Ir savo kūryboje, ir savo širdyse, ir savo vaikuose.
