5 nuotr.Statybininkais, automechanikais, santechnikais, vilkiko vairuotojais, ugniagesiais, policininkais ir netgi verslininkais kadaise galėjo būti tik vyrai. Moterims apie šias profesijas likdavo tik pasvajoti arba apsiginklavus Žanos Dark drąsa ryžtis pakeisti pasaulį. Kadangi šiais laikais nenuostabu, kai, užsukus pasigražinti, nagus jums nulakuoja vyras, nuostabos nebekelia ir plytas dėliojanti moteris. Tad Moters dienos proga „Vakaro žinios” kalbino moteris, kurios pasirinko iš pirmo žvilgsnio nemoteriškas profesijas.
Moterys ilgai kovojo už teisę mokytis, vėliau ši kova peraugo į teisę dirbti. Tai moterys skirtingose pasaulio šalyse išsikovojo visai neseniai - tik XIX amžiuje. Kitados buvusios tik namų šeimininkės dabar moterys verčia kalnus, o jei jau imasi atsakingų, netgi valstybių vadovių pareigų, tai atlieka su kaupu ir polėkiu.
Kai moterims buvo leista į šeimą parnešti pinigus, šios iš pradžių griebėsi lengvesnių, moteriškesnių profesijų. Tačiau ilgainiui įsiliejo ir į vyriškus darbus. Moteriai nebėra problema namuose pakabinti paveikslą ar iš gaisro išgelbėti žmogų, sumūryti namą ar su ginklu rankose ginti valstybę. Tokios šiandien ir „Vakaro žinių” kalbintos moterys, nestokojančios meilės savo ne itin moteriškam darbui.
Kosmetologė, tramdanti ugnį
Moteris gali būti labai įvairiapusė, daryti tai, ką nori, nepaisydama nusistovėjusių nuomonių. Tai įrodo įvairiaspalviais nagais pasipuošusi ugniagesė gelbėtoja Oksana Juškienė.
Dviejų dukryčių mama - Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Vidaus tarnybos puskarininkė ugniagesė gelbėtoja. Nors prieš tai moteris plušėjo dispečerinėje, labai apsidžiaugė, kai atsirado galimybė pamatyti gaisrininko darbą ne iš šalies.
„Anksčiau priimdavau skambučius. Kadangi tas darbas kaip ir dingo, nes tai dabar atlieka Bendrasis pagalbos centras, o aš nenorėjau keltis į kitą miestą, nusprendžiau pamėginti paieškoti laimės ugniagesio profesijoje. Ir man jis dar labiau patinka nei sėdėti prie telefono”, - džiaugėsi Oksana.
Moteris neslėpė, jog jos darbas reikalauja labai daug fizinės jėgos: „Tačiau kai komanda atvažiuoja į įvykio vietą, pasiskirsto užduotis, kažkas turi ir tą lengvesnį darbą padaryti, tai padėtį iš situacijos surandu.”
8-erius metus ugniagesės duoną kremtanti Oksana, be ugnies tramdymo, taip pat gražina ir kitas moteris. „Esu kosmetologė, šis darbas man labai patogus, kadangi ugniagese dirbu tik kas ketvirtą parą, tai man išeina kaip papildomas darbas”, - sakė ji.
Be visų ugniagesės ir kosmetologės darbų, Oksana dar ir baikerė bei viena iš baikerių klubo „Aquila MCC” įkūrėjų.
„Tuo metu prisiklausiau įvairių kalbų - kad kažkoks baikeris išprotėjo - su moteriškais batais važinėti pradėjo. Dėvint šalmą juk veido nesimato. Jei būdavo, kad pamato, - net pirštais rodydavo. Tas pats dabar dėl ugniagesės darbo”, - šypsosi pašnekovė. Bet neslepia - jai patinka išsiskirti iš minios.
„Ne visiems atrodo, kad esi pakankamai pajėgi dirbti tokį darbą, tačiau vis dėlto dažniau pastebiu nuostabą nei pyktį. Kiti net labai sveikina, palaiko. Man svarbiausia, kad aš pati myliu savo darbą, o tai man padeda tobulėt”, - džiaugėsi Oksana.
Seržantė 21-us metus
Kad karininkės profesija nemoteriška, nesiginčys nė vienas, nors tiesą pasakius, patys kariuomenės atstovai linkę neigti šį stereotipais apaugusį posakį. Vis dėlto moteris su šautuvu rankose niekada nebuvo laikoma moterišku reiškiniu. Tačiau vyresnioji seržantė Vilma Starkienė patikina, jog šis darbas yra labai įdomus.
Lietuvos kariuomenėje profesinę karo tarnybą moteris pradėjo 1993 metais, tuo metu Šiaulių motodesantiniame batalione. Keletą kartų keitėsi bataliono pavadinimas, bet tai yra tas pats batalionas, kuriame ji tarnauja iki šiol. Tai Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas. 2003 metais batalionas pakeitė dislokacijos vietą iš Šiaulių į Ruklą, tuomet pasikeitė ir Vilmos tarnybos vieta.
„Prieš tarnybą kariuomenėje jau turėjau darbo patirties. Buvau dirbusi Šiaulių televizorių gamykloje buhaltere, taip pat 8 metus Šiaulių autotransporto įmonėje dirbau personalo specialiste. Šių profesijų patirtis ir kariuomenėje efektyviai naudoju”, - pasakojo Vilma.
Moteris neslėpė simpatijos savo tarnybai.
„Visų pirma, esu karė: nuolat dalyvauju įvairiose pratybose, turiu būti gerai pasirengusi fiziškai. 2003 m. dalyvavau tarptautinėje misijoje Afganistano Islamo Respublikoje, tai paliko labai gilius įspūdžius. Mano tarnyba man patinka, kitaip nemanau, kad būtų verta tarnauti dvidešimt vienus metus kariuomenėje. Žinoma, ne visada būna lengva. Bet visada įdomu”, - pasakojo ji.
„Aš nemanau, kad tarnyba vyriškame kolektyve kažkuo labai skirtųsi nuo darbo moteriškoje aplinkoje. Visur, manau, ir moterys, ir vyrai yra pirmiausia vertinami už jų profesinius gebėjimus ir komunikabilumą. Kariuomenėje itin vertinamas sugebėjimas dirbti komandoje, taip pat - fizinis pasirengimas. Turbūt šioje srityje moterys ne visada absoliučiai gali prilygti vyrams. Žinoma, labai stengiuosi. Man, kaip moteriai, visada reikia jausti, kad šalia yra tvirti pečiai, kurie, reikalui esant, parems. O kariuomenėje, vyriškame kolektyve, tą saugumo jausmą jaučiu kasdien. O vyrams, atitinkamai, šalia mūsų irgi norisi pasitempti, padėti mums, moterims”, - entuziazmo neslėpė seržantė.
Tiesa, Vilma ne kokios griežtos rankos karė, ji kaip ir visos moterys mėgsta užsiimti ir itin moteriškais pomėgiais.
„Labai mėgstu megzti, užsiimu įvairiais rankdarbiais ir dekupažu. Niekas man nesvetima, kas moteriška”, - kalbėjo Vilma.
Statybininkė su sijonu
Architektė, interjero dizainerė arba, kaip pati sako, statybininkė su sijonu Ona Januškevičiūtė jau nuo pat pradžių dirba vyriškame kolektyve. Ir ne tik dirba, tačiau jos žodis yra paskutinis, ji vadovauja būtent vyrams.
„Aš jaučiu labai didelę meilę savo darbui, nuo to jausmo ir prasidėjo mano karjera. Visas pasaulis dabar kinta ir sunku pasakyti, ar tai tik vyriška, ar tik moteriška profesija”, - pokalbį pradedame su jauna ir žavinga verslininke.
„Gimiau mylėdama namus, statybas, architektūrą. Senelis turėjo plytų fabriką, tėvai glaudžiai susiję su nekilnojamuoju turtu ir statybomis, tad man visa tai jau natūraliai yra įaugę į kraują”, - pasakojo ji.
Kitos moterys save realizuoja šeimoje, kulinarijoje, gėlynuose, tuo metu Ona save atrado architektūroje ir statybose: „Mano laimės formulė yra dirbti mylimą darbą, o tai man padeda gilintis į tai, ką aš darau.
Kiekvienas projektas vis kitoks, o tai man duoda naujų jėgų. Pavyzdžiui, dirbant statybose atrandu naujų technikų, patys statybininkai praplečia mano akiratį”.
Tiesa, moters darbas neapsiriboja architektūriniais projektais ir pabraižymais, ji pati tiesiogiai prisiliečia prie statybų - prižiūri objektus ir jiems vadovauja. Tačiau Ona neneigia, smerkiančių žvilgsnių moteris statyboje tikrai sulaukia.
„Tie žmonės, su kuriais dažniausiai dirbu, jau pripratę, kad jiems vadovauja moteris, bet, pavyzdžiui, būna, nuvažiuoju kur kitur, tai susilaukiu kreivų žvilgsnių iš pradžių.
Sako, kad jau ši mergaitė mums tikrai nevadovaus. Bet jau tą pačią dieną visi supranta, kad esi specialistas, žinai, ką sakai, ir tada iš karto klauso, jokių ne nebebūna”, - pasakojo Ona.
Pasak jos, su statybininkais rasti bendrą kalbą nelengva ir vyrui, bet jai tai nesunkiai pavyksta: „Dirbdama nejaučiu, kad tai yra vyriška profesija. O važiuodama į statybas, kur cementas ir dar nėra to grožio, aš matau galutinį rezultatą - tai man labai palengvina darbą.”
Nors ir labai užimta, tačiau Ona laiko skirti spėja ir sau.
„Po visų darbų spėju pabūti ir buityje, ir į teatrą nueiti, pasimėgauti grožio procedūromis”, - sakė ji.
Užaugusi prie vairo
27-erius metus troleibusą vairuojanti Janina Bukavka teigė nesijaučianti turinti vyrišką profesiją: „Jau prieš 27 metus visiems buvo įprasta matyti moterį prie troleibuso vairo, apskritai turiu labai daug kolegių moterų, netgi galėčiau pasakyti, jog tai labiau moteriška profesija”.
Vairuotojų šeimoje užaugusi Janina pirmą kartą prie vairo atsidūrė 8-erių. Tam didžiausią įtaką moters gyvenime turėjo jos tėtis, kuris taip pat buvo vairuotojas. Tad po troleibuso vairuotojų kursų Janina iškart sėdo prie vairo.
Tiesa, vaikystėje moteris svajojo tapti sunkvežimio vairuotoja, tačiau tais laikais tai buvo beveik neįmanoma.
„Dabar yra kitaip, net nebėra to suskirstymo, kas moteriška, kas vyriška specialybė. Kai buvau maža, norėjau vairuoti sunkvežimį, bet tėvas man neleido, tad vairuoti viešąjį transportą man tapo alternatyva mano norams”, - pasakojo Janina.
Moters gyvenimo draugas taip pat vairuotojas, tiesa, tolimųjų reisų.
„Ir mano vaikai vairuotojai, ir draugas. Kitaip tariant, visi man artimi žmonės vairuotojai”, - džiaugėsi Janina.
Nors darbas sunkus, moteriai jis labai patinka: „Aš labai myliu savo profesiją”.
Ji neslėpė, jog jos profesija anksčiau buvo kur kas lengvesnė.
„Anksčiau vairuotojai turėdavo savo kabinas, atskirą įėjimą ir nereikėdavo visiškai bendrauti su keleiviais. Viskas būtų gerai, tačiau tų keleivių būna visokių. Sunku dirbti, kai troleibuse važiuoja narkomanai, agresyvūs išgėrę žmonės. Vienas tokių mane prieš porą metų buvo užpuolęs ir darbo metu sulaužė man ranką. Iki šiol dar gydausi”, - apgailestavo moteris.
Nepaisant to, Janina visoms moterims linkėjo dirbti tai, kas kiekvienai labiausiai patinka, nes moteris atsiskleidžia tik tuomet, kai yra laiminga.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
