Lietuvos-Lenkijos futbolo ryšiams - 80 metų

1918 m., atkūrus nepriklausomas valstybes, futbolas vystėsi panašiais keliais - vieni ir kiti bendravo su Vakarų Europos šalimis, Latvija ir Estija. Lenkai 1921-1939 m. buvo surengę 95 tarpvalstybines rungtynes, lietuviai - 66. Vieni ir kiti 1924 m. debiutavo olimpinėse žaidynėse - lietuviai 0:9 pralaimėjo šveicarams, lenkai - 0:5 vengrams.

Žvalgyba Lenkijoje

LGSF (Kaunas) komanda Lenkijoje. Varšuvos „Polonia“ - LGSF 2:2 (0:0). Lietuvos Brastos rinktinė - LGSF 1:7. Vilniaus „Smigly“ (Balstogėje) - LGSF 2:5 ir 2:5.

„Tai buvo pirmasis Lietuvos klubinės futbolo komandos pasirodymas po diplomatinių santykių normalizavimo Lenkijoje. Rungtynių rengėjai nesugebėjo svečius deramai priimti. Tik vėliau LGSF pajuto šiltą globą, kai gavo priskirtą iš Vilniaus „Smigly“ klubo atstovą seržantą Olechovskį, kuris su dideliu nuoširdumu komandą Varšuvoje globojo ir lydėjo toliau... O vienas majoras atidavė visai dienai limuziną, kuriuo buvo pasinaudota apžiūrėti Varšuvą“ („Karys“, 1939, Nr.23, p.688).

Pirmosiose rungtynėse Varšuvoje su „Polonia“ LGSF puikiu žaidimu pelnė daug žiūrovų simpatijų.

„Po sukeltų ovacijų ir dovanų pasikeitimo rungtynės pradedamos gražiu LGSF žaidimu. Keli šūviai į lenkų vartus eina pro šalį. Visą pirmą kėlinį LGSF žaidė gana energingai ir tuomet apsigynė nuo techniškai pranašesnio priešo. Antrą kėlinį LGSF rodo darnesnį žaidimą, įgauna lauko persvarą. „Polonijai“ tenka rimtai susirūpinti, nes LGSF Bužinsko ir Jaškevičiaus šūviai veda 2:0. „Polonia“ pradeda energingai pulti, bet vis tik LGSF nepasimeta ir toliau aiški jų persvara. Tik vėliau dėl gynimo kairės pusės nesusipratimo pasiekia pirmą įvartį, o po to iš aiškaus teisėjo nepastebėto užnugario - ir antrą. LGSF turėjo aiškiai laimėti“ („Sporto žinios“, 1939, Nr.2).

„Antrosiose rungtynėse Brastoje su vietos rinktine pasibaigė dideliu LGSF laimėjimu 7:1 (4:1). Balstogėje LGSF turėjo taip pat dvi dideles pergales prieš Vilniaus „Smigly“ 5:2 ir po revanšo taip pat 5:2. LGSF komanda „ypatingai nuoširdžiai buvo priimta Brastoje, kur jai buvo surengta keletas gražių priėmimų ir iškylų. O žiūrovams LGSF komanda visur kėlė didžiausias ovacijas“ („Karys“, 1939, Nr.23, 9, p.688).

Svetingi varšuviečiai nesvetingi aikštėje

Varšuva (Lenkija). Varšuvos rinktinė - Kauno rinktinė (faktiškai Lietuvos) - 2:5 (1:2). Į rungtynes susirinko 10 000 žiūrovų.

Po Lenkijos politinio ultimatumo Lietuvai, užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija, buvo tartasi dėl tarpvalstybinių rungtynių Lenkija-Lietuva. Tačiau vietoj jų surengtos Kaunas-Varšuva. 1939 m. kovą, Lietuvai praradus Klaipėdą, ji neteko ir futbolo. Tad 1939 m. Kauno rinktinė iš tikrųjų buvo ta pati Lietuvos reprezentacinė komanda.

Rungtynės Varšuvoje buvo pirmasis žymesnis Lietuvos-Lenkijos sportinio bendradarbiavimo įvykis. Lietuvių viešnagė Varšuvoje sukėlė didelį susidomėjimą ir tam tikrą staigmeną, kurios priežastys glūdėjo šalia sporto.

Lenkijos rinktinė, olimpinių žaidynių 1924 m. Paryžiuje, Amsterdame, Pasaulio čempionato atrankos varžybų dalyvė, nuo 1931 m. žaidė su Latvija (5 rungtynės, 4 pergalės, 1 lygiosios, įvarčiai - 18:8), su Estija (8 rungtynės, 1 lygiosios, 7 pergalės, įvarčiai - 18:3).

Kauno rinktinę sudarė:
V.Skalskis, V.Geležiūnas, J.Šlyžius, D.Ilgūnas, S.Paberžis, B.Galvičius, A.Paulauskas, A.Sipavičius, J.Bužinskas, V.Jaškevičius, V.Skeivys. Rungtynių teisėjas - Lenkijos centrinės teisėjų kolegijos pirmininkas D.Kaplinskis.

„Nors rungtynės mūsiškiams pasibaigė liūdnai - pralaimėta, praėjo gana įdomiai ir paliko gerą įspūdį. Įvarčiams pradžią 21 min. padarė lenkas Baranas, o 36 min. Varšuva pirmavo 2:0. Puslaikio pabaigoje rezultatą sušvelnino Bužinskas - 1:2. Antrame kėlinyje pirmoji lietuvių ataka baigėsi taikliu V.Skeivio šūviu - 2:2. Atrodė, kad ir toliau kauniečiai taip laikysis. Deja, teko sutikti su varšuviečių dar trimis pasiektais įvarčiais - 2:5.“

„Fiziškas auklėjimas“ (1939, Nr.5-6): „Pralaimėjimas buvo per didelis, nes žaidimas buvo visai lygus. Tik juoda vartininkui diena davė Varšuvai tokią žymią persvarą (...). Nebūtų nuostabu, jei laimėtoja išeitų Kauno rinktinė (...). Nei techniniu, nei taktiniu atžvilgiu varšuviečiai neprašoksta Pabaltijo kraštą. Tiktai individualių žaidikų pasirinkime Varšuva, be abejo, turi daugiau galimumų už Kauną. Ji turi, be abejo, daug didesnį pasirinkimą greitų, patvarių ir vikrių žaidikų, kurių mes dažnai stokojame. Gal 60-65 proc. žaidimo iniciatyvos kauniečiai laikė savo rankose (...). Šios rungtynės parodė, kad mūsų žaidimui dar stinga tam tikros žaidimo inteligencijos, šaltakraujiškumo ir pasitikėjimo savimi, t.y. tų ypatybių, kurių mums ir pirmiau stigdavo. Bet šios rungtynės taip pat įtikino, kad mes visai nežymiai esame atsilikę nuo lenkų futbolo klasės. Vieneri kiti metai racionalaus darbo, ir mes jiems būsime lygūs priešininkai“.

Po 50 metų (1989 05 14) išvykos į Varšuvą rinktinės gynėjas D.Ilgūnas „Lietuvos aide“ pasakojo: „Buvome labai nustebinti mūsų delegacijos šiltu sutikimu Varšuvos geležinkelio stotyje. Čia mūsų laukė Varšuvos futbolo apygardos pirmininkas plk. Rudolfas, vicepirmininkas Rotockis, sekretorius, daug žurnalistų. Iš stoties nuvykome į gražų viešbutį „Polonia“. Po rungtynių lenkai sakė, kad mus nelabai įvertino, dėl to žaidimas iš pradžių buvo lygus, o kartais su nežymia mūsų persvara. Vėliau supratę, kad su lietuviais šposauti negalima. Jeigu mes iš žiūrovų tikėjomės ir nedraugiškų replikų, to nesulaukėme. Priešingai - publika buvo labai korektiška, o teisėjavimas išties objektyvus. Per banketą Varšuvos futbolo apygardos pirmininkas plk. Rudolfas įteikė mūsų rinktinės vadovui N.Čerėkui gražią dovaną, kuri nedingo iki šios dienos ir puikuojasi Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Ant lentelės užrašyta „14.V.1939 „Warszawa - Kowna“. Rinktinės žaidėjai buvo apdovanoti Varšuvos futbolo apygardos garbės ženkliukais, kuriais apdovanojami tik nusipelnę Lenkijos sportui sportininkai.“

Rudeniop laukto Lenkijos futbolo atsakomojo vizito nesulaukta. Rugsėjo 1-ąją Vokietijai užpuolus Lenkiją, įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas.