A.Kveinys: „Sunku rasti darbą Lietuvoje“

Vasarą 50-ąjį jubiliejų švęsiantis didmeistris Lietuvos čempionu yra tapęs tris kartus - 1983, 2008 m. ir šiemet. Vilniuje vykusiose pirmenybėse A.Kveinys surinko 6,5 tšk. iš 9 galimų ir pustaškiu aplenkė kitą patyrusį didmeistrį Vidmantą Mališauską. Bronza atiteko 5,5 tšk. pelniusiam Mindaugui Beinorui.

Patirtis - pranašumas

- Jūs laimėjote čempionatą, V.Mališauskas užėmė antrąją vietą. Ar tai reiškia, kad vyresnioji šachmatininkų karta Lietuvoje vis dar stipresnė už jaunimą? - paklausėme A.Kveinio.

- Šachmatai yra tokia sporto šaka, kad gali būti talentu, bet darbas ir patyrimas irgi yra labai svarbūs. Ir mes su V.Mališausku buvome jauni ir žinome, kokias klaidas darai, kai esi jaunas. Jaunimas yra optimistiškesnis. Jie mažiau žino, drąsiai aukoja figūras, veržiasi į kovą. O patyrę didmeistriai neaukoja daug energijos, naudojasi techniniais dalykais, supratimu.

- Tačiau jūs pats pirmą kartą Lietuvos čempionu tapote labai jaunas...

- Visaip būna (Juokiasi). Sunku iš anksto nuspėti. Jaunimas turi ambicijų. Šachmatų partija trunka labai ilgai, devynių dienų turnyre galima ir neišlaikyti energijos. O jaunimas pasirengęs žaisti dieną naktį.

- Nuo pirmojo titulo iki šio praėjo beveik 30 metų. Turbūt net ir šachmatuose nėra dažnas reiškinys, kad vieno sportininko titulus skirtų tiek daug laiko?

- Matote, šachmatai dabar labai pasikeitė. Anksčiau nebuvo kompiuterių, teorijos. Dabar labai daug programų, reikia nuolat studijuoti. Be to, pastaruosius trejus metus praleidau Irane, dirbau treneriu. Todėl Lietuvos čempionatuose nežaidžiau.

Ne tik sportas

- Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kažkur skubama, lekiama. Daugeliui sporto šakų tai tinka, nes jose ir akcentuojamas greitis. Ar tokiame pasaulyje šachmatai dar turi savo vietą?

- Šachmatai dabar yra labai populiarūs visose šalyse. Tik pas mus Lietuvoje bėdų netrūksta. O pasaulyje, ypač Azijos rinkose, šachmatai yra įtraukiami į mokyklų programas, po 1-2 pamokas per savaitę. Dabar tai priiminėja Europos Sąjungoje. Į šachmatus galima žiūrėti įvairiai. Ar tai tik sportas, ar tai menas, ar mokslas, ar būdas padėti vaikų vystymuisi? Viskas yra susipynę vienoje vietoje. Iki šiol dar niekas negali atsakyti, kas tai yra. Visas pasaulis žaidžia šachmatais ne tik tam, kad taptų pasaulio čempionais. Tai yra labai didelis malonumas. Šachmatų negalima lyginti su kortomis ar domino. Kiekvienas suranda, kas jam patinka.

- Kai kurie žmonės iš tiesų nenori vadinti šachmatų sporto šaka. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Tam tikrų sporto elementų yra. Vis tiek kažkam reikalingas rezultatas, vyksta oficialūs čempionatai, olimpiados. Kita vertus, čia yra labai daug kūrybos. Reikia daug studijuoti. Žaidžiant šachmatais neturi reikšmės amžius. Viktorui Korčnojui yra daugiau nei 80 metų, bet jis dar pažaidžia.

- Minėjote, kad šachmatai yra labai populiarūs. Tačiau ar galima teigti, kad jie vis dar tokie populiarūs kaip 9-ajame dešimtmetyje, kai Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo dvikovos sukeldavo milžinišką ažiotažą?

- Tuo momentu ažiotažas daugiau buvo sukurtas Rusijoje. Tačiau ir dabar yra norvegas Magnusas Karlsenas (Magnus Carlsen), kuris tapo vos ne fotomodeliu. Jis reklamuoja drabužius, leidžiamos naujos jo vardo linijos. Indijoje labai populiarus Višvanatanas Anandas. Tik tiek, kad pas mus šachmatai nėra itin populiarinami. Krepšinis viską užgožia. Tačiau tai yra visų sporto šakų problema. Departamentas skiria labai mažus pinigus ir šachmatai laikosi dėl kai kurių žmonių entuziazmo.

Ir žaidėjas, ir treneris

- Galbūt jums pačiam teko kada nors susitikti su A.Karpovu arba G.Kasparovu?

- Asmeniškai su jais nežaidžiau, bet dažnai susitikinėjau su A.Karpovu. Su G.Kasparovu esame žaidę olimpiadoje. Šachmatininkai gerai vieni kitus pažįsta. Iš vieno bokalo negėriau, bet kalbėtis teko daug. Ypač su A.Karpovu.

- Kiek toli siekė jūsų viltys, kai būdamas toks jaunas pirmą kartą tapote Lietuvos čempionu? Galbūt svajojote patekti į pirmąjį dešimtuką pasaulyje arba kovoti dėl planetos čempiono vardo?

- Kai esi jaunas ir kvailas, jūra atrodo iki kelių. Atrodo, kad gyvenimas eina į priekį. Tačiau šachmatuose, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, reikalingi rėmėjai, vadybininkai, kurie tave stumtų, laikraščiai, kurie apie tave rašytų. Dabar radau kitą nišą. Ir pats žaidžiu, ir padedu kitiems, juos treniruodamas. Žaidžiu už klubus įvairiose šalyse. Išmaišiau beveik visą Europą. Žaidžiau Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, Norvegijoje. Dabar kviečia lenkai. Lietuvoje šachmatininkui labai sunku surasti darbą. Dabar tik grįžau iš kelionių, ir lenkai iš karto kviečia. O pas mus yra kaip visuomet - tai rytoj, tai poryt.

Iranas neišgąsdino

- Jūsų darbas Irano moterų rinktinėje jau baigtas?

- Atidirbau ten trejus metus. Jie dabar siūlo pratęsti kontraktą, bet noriu šiek tiek pailsėti nuo musulmoniško pasaulio. Viskas ten gerai, bet klimatas man truputį per sausas. Matyt, esu šiaurietis. Vis tiek ten yra kitas pasaulis.

- Turbūt daugelis lietuvių nenorėtų važiuoti į tokią šalį kaip Iranas. Jums ten nebuvo sunku?

- Ne, juk šachmatininkai visame pasaulyje yra kaip taikdariai. Mes visada galime susėsti prie derybų stalo ir kovojame taikiai. Esu apskridęs visą pasaulį. O gauti plyta į galvą gali bet kur, net ir pas mus.

- Kadaise vienas JAV prezidentas pavadino Iraną „blogio ašies“ dalimi. Kiek suprantu, pats nesijutote esąs blogio ašyje?

- Absoliučiai ne. Tikrai esu buvęs ir blogesnėse vietose, kad ir Bangladeše. Ten maždaug mėnesį žaidžiau komandiniame čempionate. Bangladeše labai daug žmonių, net gatve sunku praeiti. O Irane viskas švaru, sutvarkyta. Be to, geras maistas.

- Nekilo nesklandumų dėl to, kad musulmoniškoje šalyje treniravote būtent moteris?

- Pas juos yra tam tikros taisyklės, jos turi būti su skarelėmis ir taip toliau. Tiesiog ten kitas gyvenimo būdas ir vertybės. Nors mane nustebino tai, kad Irane netrūko ir kitų religijų atstovų. Tik valstybės kariauja, o žmonės visur yra taikūs.

- Bandysite ilgiau pabūti Lietuvoje, nors, kaip minėjote, darbo nesiūlo, ar vėl planuojate išvyką į užsienį?

- Pirmiausiai reikės atstovauti Lietuvai rugpjūčio pabaigoje prasidėsiančioje šachmatų olimpiadoje. Bus stovyklos, gal reikės kažkiek padirbėti su rinktinėmis. Yra planų patreniruoti jaunimą ir moterų rinktinę. O paskui tikriausiai reikės kur nors važiuoti. Tik nežinau, kokiu statusu - ar trenerio, ar žaidėjo. Pasirodo, jėgos dar turiu, Lietuvoje dar galiu žaisti. Kol dirbau Irane, atstovauti rinktinei negalėjau. Į olimpiadas ir Azijos žaidynes važiavau kaip oficialus Irano atstovas. Taigi dabar laukia sugrįžimas į Lietuvos rinktinę.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"