2 nuotr.Birželio 9 d. visoje Lietuvoje ūš jau antroji Lietuvos motociklininkų, neregių ir silpnaregių akcija „Mane veža“. Iš visų užsiregistravusių dalyvių bus sudaryti ekipažai, ir nesvarbu iš kokio miesto ar kaimelio, neregiai, silpnaregiai ir motociklininkai turės progą susitikti, susipažinti ir pasivažinėti kartu. Motociklininkai dar kviečiami registruotis.
Ši akcija - Motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendina kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), - kaip ir pernai.
Pati idėja, pasak idėjos autorės ir organizatorės, kilo neatsitiktinai. Mintis šiam renginiui brendo kelerius metus. „Esu ne tik motociklininkė, bet ir ketvirtos kartos pedagogė, tad noras dalintis yra įaugęs į kraują. Džiaugiuosi, kad radau, kokia forma galėčiau tai skleisti - ir dar susijusią su motociklais. Kas liečia neregius - į juos visada kreipdavau dėmesį, jie buvo šalia, nes pati turiu nemažą akių minusą. Bet bijojau (o tai reiškia nežinojau, kaip prieiti) jautrios akistatos su sunkiai matančiais ar nematančiais žmonėmis. Vieną dieną atėjo aiškus, ryškus, užtikrintas žinojimas - dabar. Todėl jau kitą dieną beldžiausi į LASS duris.“
Ramunė Balčikonienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja, teigia: „Mane veža“ - unikali Aldonos idėja ir unikali akcija. Masinė motociklininkų ir neregių kelionė - pirmoji Europos šalyse. Žinoma, neregiai gal ir gali savarankiškai susirasti, kas juos pavėžintų motociklu, tačiau važiuoti bendraminčių kolonoje, įsilieti į visoje šalyje vykstantį renginį - visai kas kita. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga siekia, kad bet koks projektas nesibaigtų jam pasibaigus - rezultatai turi būti tęstiniai. Nėra ir negali būti geresnio įvertinimo kaip užsimezgusios motociklininkų ir neregių draugystės.“
A.Juozaitytė-Pieva paantrina: „Nors kažkur širdies kertelėje žinojau, kad Lietuvoje yra apstu kilniaširdžių žmonių, tik nebuvo paprasta juos sutikti. Bet radau tam puikią priemonę! Žaviuosi akcijos dalyvių geranoriškumu - ne tik važiuoti, vežti, bet ir prisidėti, kaip kas gali, prie akcijos tęstinumo. Taip pat, galima sakyti, įrodžiau pati sau, kad negalia neturi reikšmės draugystei. Susiradau daugybę bičiulių, o ir ne vienas ekipažas iš pernai metų akcijos iki šiol važinėja drauge. Ir norisi šią žinią paskleisti kuo platesniam žmonių būriui.“
Iš kur įgūdžiai administruoti tokį projektą, suvaldyti jo dalyvius - būrį motociklininkų?
„Turbūt tai įgimta. Niekur to nesimokiau, išeina visiškai savaime. Esu tikra, kad organizatorės savybes paveldėjau iš mamos Laimos, močiutės Aldonos, prosenelio Balio. Jie visi dirbo mokyklų direktoriais, o su mama ir šiandien puoselėjame puikius santykius, tad jai tenka nelengva dalia - išklausyti mano rūpestėlių ir kaip aš juos sprendžiu, kartais - ir patarti. O jai nelengva, nes kas gali būti mamai baisiau už dukros lakstymą motociklu?“ - retoriškai klausia Aldona.
Pakalbinta Laima Juozaitienė pripažįsta: „Matyti dukrą su šalmu, kurį vadinu „kepure“, besirengiančią šarvais, besisegančią didelius, sunkius batus, kuriuos vadinu „vestuviniais“ ir išlekiančią motociklu... Baisoka. Bet pripratau. Kelionė Aplink Lietuvą - kemsynais, brūzgynais - visai ne moteriški reikalai. Ten kantrybė, ištvermė, užsispyrimas. Ir visa tai gerai. O dabar akcija su neregiais. Pernai dalyvavau ekipažų išlydėjime prie Katedros - verkėme visa palaikymo komanda, buvo labai jautru“, - šypsosi L.Juozaitienė.
