Plastiška kova su vėjo malūnais

Visų laikų geriausia Lietuvos gimnastė, daugiau nei 20 metų praleidusi Ispanijoje, kaip jau rašėme, į gimtinę grįžo 2014 m. vasarą. Jau kitais metais mūsų šalyje duris atvėrė D.Kutkaitės meninės gimnastikos akademija, kurioje su šia sporto šaka supažindinamos mergaitės nuo trejų metų. Tais pačiais 2015 m. buvo surengtas ir pirmasis D.Kutkaitės vardo tarptautinis meninės gimnastikos turnyras „Dalia Kutkaitė Cup“. Šis turnyras sulaukė gerų įvertinimų ir pripažinimo bei buvo įtrauktas į Tarptautinės gimnastikos federacijos (FIG) oficialų varžybų kalendorių.

Šį savaitgalį, lapkričio 3-4 d., Tauro sporto salėje Vilniuje organizuojamos jau ketvirtosios D.Kutkaitės vardo taurės varžybos. Turnyre planuoja dalyvauti apie 160 gimnasčių iš šešių valstybių. Mergaitės pristatys savo individualias programas bei pasirodys ir grupiniuose pratimuose.

- Pirmieji jūsų vardo taurės turnyrai vyko Tauro sporto salėje, o pernai varžybos persikėlė į didžiąją „Siemens“ areną, tačiau šiemet vėl grįžote prie mažesnių patalpų. Kodėl? - „Vakaro žinios“ paklausė Dalios Kutkaitės.

- Tiesiog didesnėje sporto salėje didesnės ir išlaidos. Mes tiek nesurenkame finansavimo, kad pravestume tokio lygio renginį didelėje arenoje. Žinoma, ir šiais metais norėjome turnyrą organizuoti „Siemens“ arenoje, tačiau nepavyksta. Nors apskritai, nežiūrint šio niuanso, visa turnyro organizacija vyko sklandžiai. Prie turnyro rengimo daug prisidėjo mano vardo meninės gimnastikos akademijos auklėtinių tėveliai. Taigi viskas suderinta. Laukiame atvykstančių svečių ir gerų startų.

- Kiekvienais metais turnyras sulaukdavo vis didesnio susidomėjimo, pripažinimo, tačiau tai nepadėjo susirasti daugiau rėmėjų, gauti didesnio finansavimo?

- Deja, tačiau daugiau rėmėjų neatsiranda. Kodėl? Juk visada, kai kalba pakrypsta apie pinigus, visus kaip vėju nupučia, visi dingsta. Tokia situacija mūsų šalyje vyrauja turbūt todėl, kad Lietuvoje be krepšinio kitos sporto šakos nėra įdomios ir patrauklios.

- Veikiausiai kreipėtės ir į vadovaujančias sporto institucijas, kokių atsakymų sulaukdavote?

- Žinoma, bandėme kreiptis visur. Tačiau visada sulaukdavome to paties atsakymo. Mūsų šalyje pirmoje eilėje yra rezultatas, o tada tik duodami pinigai. Tačiau niekam neįdomu, kaip reikia pasiekti tą rezultatą, kai nėra tam tinkamų ir reikiamų sąlygų. Žinoma, šį klausimą reikėtų užduoti tiems, kurie sukūrė tokią sistemą. Tiesiog valdžia turi suprasti, kad iki to rezultato pasiekimo tu turi suktis kaip išmanai. Gaila, tačiau į jaunimą mūsų šalyje niekas neinvestuoja. Reikia suprasti, kad rezultatas negimsta šiaip, tiesiog pamojavus stebuklinga lazdele.

- Tą pačią problemą išskyrėte ir prieš ketverius metus. Ar tokia nesikeičianti situacija, toks valdžios požiūris nenumuša ūpo rengti tuos turnyrus, stengtis dėl jaunųjų Lietuvos gimnasčių?

- Įsivaizduokite, jeigu ta situacija ir man numuštų ūpą, tai kas tada išvis liktų? Mes kovojame ir kovosime iki galo. Vis tiek bandysime, darysime, stengsimės. Pirmiausia, aišku, stengiamės dėl vaikų, dėl jų svajonių, dėl jų vilčių, kad vaikai turėtų motyvaciją, norėtų sportuoti. Jeigu ir mes patys nuleisime rankas, tada čia tikrai išvis viskas sugrius. Taigi ir kovojame netgi su tais vėjo malūnais.

- Tačiau nepaisant trūkstamų sąlygų, o žiūrint iš kitos pusės, ar galite pasakyti, jog per tuos ketverius metus Lietuvos gimnastikos lygis pakilo, rezultatai gerėja?

- Situacija tikrai neblogėja. Per tą neilgą laiko tarpą, nuo tada, kai grįžau į Lietuvą, pakelti šalį iš apačios į aukštumas yra sunku. Tačiau praėjusiais metais Vengrijoje vykusio Europos meninės gimnastikos čempionato jaunimo grupės komandų finale mano treniruojama Lietuvos rinktinė užėmė šeštąją vietą. Tai - didžiausias pasiekimas Nepriklausomos Lietuvos meninės gimnastikos istorijoje. Buvo surinkta gera komanda, gabios 2003-2004 m. gimimo mergaitės. Tai nerealus rezultatas, nes teko varžytis su tų šalių sportininkėmis, kurios treniruojasi du kartus per dieną, turi savo normalias sporto bazes. Jos gali treniruotis geriausiais laikais, o mums tenka suktis, kaip galime. Sunku su jomis kovoti, susiduriame su dideliais sunkumais - dėl salių, treniruočių, stovyklų. Tačiau turime ir gerų dalykų. Galime pasidžiaugti tarptautinio meninės gimnastikos turnyro organizavimu mūsų šalyje, Lietuvos sportininkų lygio kilimu. Taigi, nors ir susiduriame su dideliais sunkumais, tačiau, žinoma, vis tiek viskas eina į priekį.

- Ar vaikų susidomėjimas gimnastika mūsų šalyje didėja?

- Iš tiesų treniruotis ateina vis daugiau vaikų. Taigi dabar jau kyla treniruočių vietos klausimas. Tačiau stengiamės, ieškome salių, mokame pinigus už jų nuomą. Kartais treniruojamės per keturias sales. Tiesiog vienoje salėje mums nepavyksta sutalpinti tokio skaičiaus norinčiųjų sportuoti. Taip ir bandome suktis iš situacijos.

- Ketvirtus metus iš eilės sėkmingai organizuojate savo vardo taurės turnyrą. Galbūt šiemet susirinkusieji galės išvysti kažkokių naujovių, kuo skirsis šios varžybos nuo buvusių?

- Šiais metais turnyras daugiausiai sukoncentruotas į jaunimą, vaikus. Juk vaikams reikia augti, tobulėti. Tokie tarptautiniai turnyrai jiems labai reikalingi. Varžybose dalyvaus įvairių amžiaus grupių vaikai. Bus gimusių 2010 m. ir jaunesnių, taip pat ir 2002 m. ir vyresnių. Taip pat šiame turnyre pasirodys ir mūsų jaunimo nacionalinė rinktinė, kuri ruošiasi Europos ir pasaulio čempionatams. Tai bus pirmasis jų pasirodymas prie žiūrovų, prie svečių. Taigi šiemet tai daugiau bus tarptautinis turnyras vaikams. Tai ypač svarbu.

- Ar nebuvo minčių į Lietuvą atvežti ir kitų tarptautinių turnyrų? Po praėjusių metų „Dalia Kutkaitė Cup“ pasigirdo kalbos apie pasaulio taurės varžybas. Ar mūsų šalis būtų pajėgi jas surengti?

- Tiesą sakant, minčių tai padaryti buvo labai daug. Po pastarųjų turnyrų sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų iš svečių. Buvo gerai įvertintas ir „Dalia Kutkaitė Cup“ organizavimas, ir lygis. Netgi buvo pateikti pasiūlymai Lietuvoje organizuoti pasaulio meninės gimnastikos taurės turnyro etapus arba „Grand Prix“ varžybas. Tačiau galiausiai, žinoma, viskas remiasi į finansus. Apie tai aš net nebenoriu kalbėti.