Ne J.Valančiūnas kalčiausias dėl alkoholio

Pakalbinti buvusį sportininką ir nusipelniusį trenerį Joną Algimantą Juozaitį, ant Monrealio olimpiados čempionų pakylos atvedusį savo sūnų plaukiką Arvydą Juozaitį, paskatino pastarojo meto įvykiai. Šią savaitę žiniasklaida intensyviai narplioja „Toronto Raptors“ krepšininko Jono Valančiūno nuopuolį, kai šis buvo sulaikytas neblaivus vairavęs automobilį.

Kaskart, į viešumą prasisunkus informacijai apie alkoholio padauginusius garsius sportininkus, kažkodėl darosi nesmagu. Mus jie tarsi nuvilia. Galime atlaidžiai numoti ranka, kad jie viso labo tik žmonės. Bet ar supras juos tie vaikai, kurie sportininkus dievina ir stengiasi būti į juos panašūs?

Sportas ir alkoholis niekaip nesuderinami dalykai - sena ir banali frazė. Aksioma, dėl kurios seniai niekas nebediskutuoja. Nes tokio pobūdžio ginčuose jokios kitos teisybės, išskyrus sutarimą, kad viskam turi būti ir saikas, ir laikas, nepagimdysi.

Kalbantis su J.A.Juozaičiu mums labiau rūpėjo sporto specialisto asmeninė patirtis ir požiūris, kodėl riba tarp sporto ir alkoholio yra dažnai peržengiama. Pirmieji žodžiai, kuriuos treneris ištarė išgirdęs pasiūlytą pokalbio temą, buvo tokie: „Alkoholis yra brudas, tai seniai pasakiau savo abiem sūnums ir to pakako“. Pasakė taip, tarsi duodamas suprasti, kad nelabai ką daugiau galėtų pridurti.

- Gerbiamas treneri, neklausiu, ar alkoholis ir sportas suderinami dalykai. Paklausiu kiek kitaip: o sportas ir šampanas?

- Tai yra tas pats alkoholis. Tik gal ne toks „kaltas“. Bet visada būna pirmas kartas, kada kai kam pasirodo, kad tai gali būti skanu. Aš alaus paragavau gal tik trečiame kurse, kai iš Kūno kultūros instituto eidamas su savo draugais studentais užėjau į „Ąžuolyno“ barą. Man buvo neskanu. Todėl vėliau gerdavau tik mineralinį vandenį. Mūsų šeimoje nebūdavo alaus mėgėjų, o kai vaikai augo, juo labiau.

- Nejaugi ir tada, kai Monrealyje Arvydas laimėjo bronzą, nepakėlėte šampano taurės bent simboliškai?

- Ne, mes buvome savo darbe, vasaros mokomojoje studentų stovykloje Aukštadvario apylinkėse. Plaukimo finalą žiūrėjome per Lenkijos televiziją. Žinoma, džiaugėmės, sveikinomės ir ašarą nubraukėme.

- Tai gal tiesiog po ranka nieko neturėjote?

- Jeigu būtume turėję, gal ir būtume pakėlę po taurę. Bet pakelti simboliškai ir prisigerti yra nepalyginami dalykai. Dabar kitokios tradicijos. Jaunimas krepšinio rungtynes žiūri, geria alų. Nesuprantu, kaip jiems skanu. Sakoma, kad šiek tiek alaus paragauti - nieko. Bet jaunimas taigi be stabdžių. Taigi ir J.Valančiūnui, ko gero, taip atsitiko.

- Dėl J.Valančiūno poelgio sukeltas didelis ažiotažas. Ar tai adekvatu jo poelgiui? Neteisiname sportininko, tačiau...

- Man nesuprantamas tas triukšmas dėl J.Valančiūno. Žiniasklaida be reikalo pučia burbulą. Aš seniai jaučiu nuoskaudą dėl to, kaip mūsų Rūta Meilutytė šlovės valandą buvo apšmeižta viename dienraštyje. Iškėlė ir būtus, ir nebūtus dalykus, apšmeižė jos šeimą. Nesuprantu tokios „informacijos“ prasmės. O kas atsitiko Jonui? Turbūt kažkas paskatino gerti, tas nekaltai išgėrė. To pakako. Jį klubas pasmerkė, Jonas atsiprašė. Garantuoju, jis gyvenime taip daugiau nesielgs.

- „Toronto Raptors“ treneris rado paaiškinimą, kad 21 metų J.Valančiūnas dar vaikas. Ar pritartumėte jam, kad toks poelgis - nesubrendimo pasekmė?

- Jis subrendęs ir atsako už savo veiksmus. Bandau jį suprasti, matyt, buvo labai pakilios nuotaikos, o tada labai lengva nusiristi nepagalvojant apie pasekmes. Taip būna jauniems žmonėms, kurie galvoja, kad nieko neatsitiks nuo vienos ar antros stiklinės. Bet rezultatas yra.

- Milijonus uždirbančios sporto žvaigždės užsienyje ruošiamos atsispirti įvairioms jų gyvenime atsirandančioms pagundoms: ką daryti su uždirbtais milijonais, kaip elgtis su naujais draugais ir draugėmis, atsidūrus įvairiose situacijose. J.Valančiūnas ir tokių pamokų gavo, bet neatsilaikė...

- Psichologinis rengimas užsienio klubuose populiarus. Bet gal ne visiems sportininkams to reikia. Pasakysiu iš savo patirties - atsparumas pagundoms labai priklauso nuo sportininko charakterio. Kai mane tuometinis Tarybų Sąjungos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris pakvietė su Arvydu į stovyklą, ten dirbo psichologas iš kosmonautų būrio. Mokė plaukikus autogeninių treniruočių, testavo visus sportininkus, aiškinosi, kaip jie reaguoja į krūvius, tyrė charakterius. Paklausiau jo, kaip atrodo Arvydas. Sako, Arvydui jokios pagalbos nereikia. Jis pakankamai tvirtas, turi nusistatymą, nėra baimės prieš startą. Toks jis ir buvo. Iš to mokslininko Arvydas išmoko atsipalaiduoti, 10-15 minučių snūstelti likus porai valandų iki starto. Taip ir pasiekė Monrealį. Atsiliepė tas visas gyvenimo būdas, nukreiptas į aukštą motyvaciją, didelius tikslus.

- Kartkartėmis mūsų sporto žvaigždės negražiai sužiba. Kažkodėl dažniausiai į skandalus pakliūva krepšininkai. Net garsusis ketvertukas, žaidęs sovietų krepšinio rinktinėje, viešai ne kartą yra pripažinęs, kad stovyklose „visko būdavo“. O, rodos, užpernai Lietuvos ledo ritulininkai Lenkijoje taip užšventė federacijos vadovo gimtadienį, kad treneriui teko atsistatydinti. Karaliai viską gali?

- Man baisu, kai į televizijas kviečia sportininkus ir jie atvirai pasakoja apie savo silpnybes. Reklamuojasi, kad jie didžiausi didvyriai. Taip, mūsų didieji krepšininkai šitaip kalba. Bet jeigu taip būdavo, nereiškia, kad reikia girtis. Žaidybinėse sporto šakose taip yra: jeigu miego trūksta ar esi pavargęs, galima bandyti pasislėpti už komandos draugo. Ypač kai tų lyderių būna daugiau. O individualiose sporto šakose yra tik vienas svarbiausias startas ir tu esi kaip ant delno, tavo organizmas turi būti pasiruošęs, motyvuotas.

- Visą gyvenimą buvote didžiajame sporte, tai galite pasakyti, ar vartojant alkoholį galima pasiekti sporto aukštumų?

- Kai mokiausi, pažinojau daug krepšininkų. Jie sakydavo: šiandien man „nekrito“. Kodėl „nekrito“? Aš žinau kodėl. Vienas dalykas, kai tavęs laukia startas ir tu žinai, kad viskas tik nuo tavęs priklauso, tu turi bet kuriuo momentu būti pasiruošęs. O krepšinyje, žiūrėk, vieną dieną jis įmetė 20 taškų, kitą dieną - nieko. Tai yra nesusikaupimas, atsipalaidavimas. Reikia daug valios, o dauguma jos neturi. Prisimenu rusų futbolo meistrą Eduardą Strelcovą. Fenomenas buvo. Turėjo Dievo skirtas kojas. Septyniolikos metų žaidė rinktinėje. Bet jį greitai išpaikino. Kviesdavo į vestuves, į gimtadienius. Paskui didelis straipsnis buvo rusų spaudoje. Jam motina virvute perduodavo degtinės butelius į ligoninės palatą. Paskui jis kažkur Sokolnikuose išprievartavo pasiuntinio dukrą ir gavo kalėjimo. Taip įkrito į tą liūną, kad nebepakilo ir pasibaigė visas „saikingas“ vartojimas.

- Tarp sportininkų yra mėgstamas žodis „atsipalaiduoti“. Turbūt dažniausiai nesunku numanyti, ką tai galėtų reikšti.

- Tai populiarus paaiškinimas. Mūsų institute vienas sportininkas vis girdavosi, kad po rungtynių tris butelius išgerdavo, tada jį apimdavo geras jausmas, užplūsdavo šiluma ir jis lengvai užmigdavo. Bet tai pripratimo reikalas, pasiteisinimo ieškojimas. Tam tikra savitaiga, kad be alkoholio negali išsiversti. Sako, įtampa. Jeigu tu silpnavalis, jeigu bijai, tai baimei slopinti ieškai priemonių. Jeigu būsi pasiruošęs, tokių išgyvenimų nereikės slopinti, nes tau nei rankos, nei kojos nedrebės. Aš vis prisimenu amžinatilsį krepšininką Stanislovą Stonkų. Mes viename kurse, vienoje grupėje mokėmės. Jis buvo tikras sportininkas. Režimo laikydavosi griežtai. Kai su „Žalgiriu“ nuvažiavo į turnyrą Rygoje, po rungtynių jis vis kviesdavo Kazį Petkevičių pasimėgauti euforija - pasivaikščioti po Rygos parkus. Jis sakydavo: kam skandinti alkoholyje savo džiaugsmą ir rodyti nevisavertiškumą. Taip atsipalaiduodavo, bet niekad negerdavo.