Ūgis nebūtinas, jei netrūksta kovingumo

Iš Klaipėdos kilęs 30-metis J.Kazakauskas „Nevėžiui" atstovavo antrą sezoną iš eilės. Praėjęs sezonas nutrūko dėl pandemijos, o šis buvo kartu ir geras, ir blogas. Geras, nes puolėjas rinko 9,9 taško, 9,3 atkovoto kamuolio, 3,3 rezultatyvaus perdavimo ir 18,5 naudingumo balo. Pagal naudingumą jam nė iš tolo neprilygo nė vienas komandos draugas. Pagal atkovotus kamuolius J.Kazakauskas neturėjo lygių visoje lygoje. Antrąją vietą pagal šį rodiklį užėmęs Alytaus „Dzūkijos" vidurio puolėjas Giedrius Staniulis gerokai atsiliko nuo lyderio, jo vidurkis - „tik" 7,6 atkovoto kamuolio.

Kita vertus, sezonas buvo blogas, nes jis „Nevėžiui" jau baigėsi - Kėdainių komanda nedalyvauja atkrintamosiose varžybose. Pradžia buvo įspūdinga, kėdainiškiai laimėjo 5 iš 7 pirmųjų rungtynių, bet posakis „gera pradžia - pusė darbo" jiems netiko. „Nuolatinė kaita, sudėties nestabilumas. Viskas susidėjo ir paveikė rezultatus", - nuosmukio priežastis nurodė J.Kazakauskas.

„Nevėžyje" keitėsi ne tik krepšininkai, bet ir treneriai. Marius Kiltinavičius pasitraukė iš pareigų, komandą vienas po kito treniravo du amerikiečiai, paskui M.Kiltinavičius grįžo, bet pakilti iš lentelės apačios jau nepavyko. Iškovojęs 10 pergalių iš 36 galimų, „Nevėžis" liko paskutinis - 10-as. Taigi dabar, kai aštuonių geriausių klubų krepšininkai kaunasi atkrintamosiose varžybose, J.Kazakauskas krepšinį žiūri per televiziją.

- Bandėte įsivaizduoti, kas būtų, jei vienas geriausių LKL įžaidėjų Vaidas Kariniauskas būtų likęs „Nevėžyje" iki sezono pabaigos arba Rafa Lusas (Rafa Luz) būtų žaidęs nuo sezono pradžios? - paklausėme Juliaus KAZAKAUSKO.

- Faktas, kad rezultatai būtų kitokie, nes ilgą laiką rungtyniavome be įžaidėjo ir tai labai jautėsi. Turime daug jaunų krepšininkų, o tarp perimetro žaidėjų visiškai nebuvo patirties. Tokiu atveju labai sunku išnaudoti jaunimą ir pasiekti pergales.

- Keista, kad pusę sezono pergales „Nevėžis" pasiekė rungtynėse su pirmojo ketverto komandomis. Jis dukart įveikė Vilniaus „Rytą" ir triskart - Panevėžio „Lietkabelį". Kuo galima paaiškinti, kad žasiti su silpnesnėmis komandomis „Nevėžiui" sekėsi prasčiau?

- Rungtyniauti su „Lietkabeliu" mums buvo paranku, nes jie visada žaidė pagal savo sistemą ir nebandė prisitaikyti prie mūsų. Jie darė tai, ką daro visose rungtynėse, o mes buvome gerai pasiruošę ir žinojome, kaip juos atakuoti. Be to, kai vyko pirmosios rungtynės su „Rytu" ir „Lietkabeliu", mes buvome „ant geros bangos" ir traiškėme beveik visus. Pastarosiose rungtynėse su „Rytu" jau neturėjome ką prarasti, nejautėme įtampos, buvome geros nuotaikos, krito geri metimai. Aišku, „Rytas" buvo nepilnos sudėties, tačiau nenuvertiname ir savęs. Mes patys tikrai gerai atrodėme.

- Jau minėjote, kad komandoje daug jaunų krepšininkų. Ar sunku būti kapitonu komandoje, kurioje netrūksta jaunimo ir užsieniečių, o kai kurie iš tų jaunuolių vadinami būsimais NBA žaidėjais?

- Turbūt yra kitaip nei daugumoje LKL komandų, bet nepasakyčiau, kad sunku. Tiesiog, kiek įmanoma, bandau daryti tai, ką turi daryti kapitonas. Faktas, kad dalis mūsų jaunuolių yra neeiliniai, jie laikomi labai talentingais. Tai ne tas pats, kas turėti reikalų su paprastais jaunais lietuviais. Skirtumas yra, jei lyginti su kitomis komandomis, nes lietuvių pas mus apskritai nėra tiek daug, o dar ir užsieniečiai - tokie perspektyvūs krepšininkai. Nenoriu sakyti, kad yra sunku, bet yra truputį kitaip.

- Jums asmeniškai geriausio kovotojo dėl kamuolių vardas turbūt kažkiek pasaldins apmaudą dėl nesėkmingo komandos sezono?

- Turbūt. Nors jau ne pirmą kartą esu pirmas LKL šioje statistikos grafoje. Geriausiu kovotoju dėl kamuolių tapau ir prieš ketverius metus, kai žaidžiau Alytaus „Dzūkijoje". Darau tai, ką moku geriausiai, ir man vis dar sekasi tą daryti.

- Kova dėl kamuolių jau seniai yra jūsų vizitinė kortelė. Kada pats pajutote, kad tai yra jūsų stiprybė?

- Tai supratau dar mokykloje. Pernelyg neišsiskyriau nei taiklumu, nei techniškumu, nei ūgiu, nei greičiu. Išsilaikyti lygyje, kuriame būdavau tuo metu, sugebėdavau vien dėl kovos po krepšiais.

- Prieš metus portalo basketnews.lt rinkimuose buvote pripažintas kovingiausiu LKL žaidėju. Tačiau tik kovingumo turbūt neužtenka, kad krepšininkas atkovotų daug kamuolių, reikia ir kitų savybių?

- Taip, kovingumas yra tik viena medalio pusė. Kita medalio pusė - mokėjimas užsiimti vietą po krepšiu, atitverti varžovą, laiku atsitraukti, pastumti. Labai svarbu sėkmingai balansuoti ties pražangos riba. Manau, tą aš sugebu - išlaikyti fizinį kontaktą, bet neperžengti ribos.

- Jūsų feisbuko profilio viršuje yra nuotrauka, kurioje Č.Barklis kovoja su D.Rodmanu. Šie krepšininkai yra didžiausi jūsų autoritetai?

- Taip, man jie abu labai patiko nuo vaikystės. Jie abu yra palyginti neaukšto ūgio, tačiau puikiai kovojo dėl kamuolių. Jei kas nors pavadina lietuvišku Barkliu, man būna malonu tai išgirsti. Kai patinka kažkuris krepšininkas ir tave su juo lygina, tikrai smagu.

- O su kuo sunkiausia kovoti dėl kamuolių Lietuvos krepšinio lygoje?

- Su Kauno „Žalgirio" žaidėjais, ypač Pauliumi Jankūnu. P.Jankūnas man taip pat imponavo nuo vaikystės ir smagu, kad iki šiol dar tenka su juo pasistumdyti. Sugebėjimą gerai kovoti dėl kamuolių dažniausiai lemia ne ūgis, o kitos savybės. P.Jankūnas irgi nėra pats aukščiausias krepšininkas, jis - gal panašaus sudėjimo kaip aš. Tik didesnis ir žaidžia aukštesniame lygyje (juokiasi).

- Viena vertus, žmonėms patinka, kai žemesnis krepšininkas įveikia aukštesnį. Kita vertus, ar nėra taip, kad centimetrų stygius trukdo siekti karjeros ir žaidėjas vien dėl to būna nuvertinamas? Atseit jis per žemas sunkiojo krašto puolėjo pozicijai, bet per lėtas lengvojo puolėjo pozicijai ir pan.

- Tai yra faktas. Komandos neretai prisibijo imti žaidėją vien dėl ūgio, net jeigu jo rezultatai yra geri. Kitą kartą jos galvoja: esi mažas ir tiek. Tai jau ne kartą patvirtinta. Aš nekreipiu dėmesio į tokius dalykus, einu ten, kur manęs nori ir žaidžiu, kaip galiu. Jei būčiau aukštesnis, gal būčiau patekęs į aukštesnio lygio komandas. Tačiau gal tuomet nebūčiau tiek daug dirbęs ir tapęs geru kovotoju dėl kamuolių. Niekada negali žinoti.

- Šį sezoną tapote ne tik geriausiu LKL kovotoju dėl kamuolių, bet ir universalesniu, įvairiapusiškesniu krepšininku. Tai rodo ir 42,6 proc. tritaškių pataikymas, ir 3,3 rezultatyvaus perdavimo vidurkis. Kas tai - krepšininko branda?

- Turbūt. Dabar esu tokio amžiaus, kai turiu žaisti savo geriausią krepšinį, nes fizinės galimybės dar leidžia tą daryti, o krepšinio supratimas yra pagerėjęs. Aišku, daug lemia trenerių pasitikėjimas. Daug žaidžiu ir savaime susirenka tie statistikos rodikliai. O dėl tritaškių, tai aš jau trejus ar ketverius metus gerai pataikiau juos treniruotėse ir daug dėl to dirbdavau vasarą, bet sezono metu beveik nemesdavau. Mane ragino ir komandos draugai, kurie matė, kaip sekasi treniruotėse, ir treneris vis sakydavo mesti. Sezono pabaigoje, kai sumažėjo spaudimas, pradėjau atsipalaidavęs mėtyti. Žaisti daug lengviau, kai gali įmesti tritaškį.

- Priešpaskutinėse reguliariojo sezono rungtynėse su „Rytu" pelnėte 21 tašką, atkovojote 18 kamuolių ir atlikote 8 rezultatyvius perdavimus, taigi iki trigubo dublio trūko tik dviejų perdavimų. Rungtynių metu jums niekas nesakė, kiek nedaug trūksta?

- Ne, niekas nesakė, net nepagalvojau apie tai. Žinojau, kad turiu dvigubą dublį, nes tai paminėjo per ilgąją pertrauką interviu ėmęs žurnalistas, bet apie trigubą dublį tikrai negalvojau. Tiesiog norėjome laimėti tas rungtynes. Jei būčiau žinojęs, vargu ar kas būtų pasikeitę. Manau, kad, jei kažką bandai padaryti per prievartą, nieko neišeina. Viskas turi būti natūralu. Jei yra tokia situacija, kad turi atlikti perdavimą, jį ir atlieki. Nėra - neatlieki. Gal NBA žaidėjai tokioje situacijoje ir bandytų medžioti trigubą dublį, bet aš to nedaryčiau. Būtų per didelė rizika laimint prieš „Rytą" vaikytis dar kažko. Nieko gero turėti trigubą dublį, bet pralaimėti rungtynes, kurias galėjai laimėti.

- Jums sezonas jau baigėsi, prasidėjo atostogos, bet šiaip artimiausiu metu bus daug krepšinio - LKL, Eurolyga, NBA. Kokios atostogos jums labiau patinka - visiškai atsiribojus nuo krepšinio ar per TV žiūrint visas rungtynes iš eilės?

- Man patinka žiūrėti krepšinį, stebiu tikrai daug rungtynių. Žiūriu visą Eurolygą, tikrai žiūrėsiu LKL atkrintamąsias varžybas. Juo labiau kad visi LKL žaidėjai yra pažįstami. Sportuosiu ir pats, nors krepšinio elementų pirmą mano atostogų mėnesį bus nedaug. O NBA rungtynių aš beveik nežiūriu jau kokius penkerius metus. Esu labiau įsigilinęs į Eurolygą, ji man žymiai įdomesnė. Be to, ji yra daug arčiau.

- O Eurolygos finalo ketverte turėsite mėgstamą komandą?

- Ne, nes palaikiau Miuncheno „Bayern" ir Sankt Peterburgo „Zenit". Aišku, kai „Zenit" ketvirtfinalyje žaidė su „Barcelona", norėjosi, kad laimėtų Šarūnas Jasikevičius, bet šiaip labai imponavo tiek Miuncheno, tiek Sankt Peterburgo komandų žaidimas. O iš likusių komandų nepalaikysiu nė vienos, tiesiog žiūrėsiu ir mėgausiuosi krepšiniu.