Esi Jonas iš Lietuvos ir sakyk tai drąsiainuotraukos (14)

2019 rugsėjo mėn. 22 d. 13:30:00 Perskaitė 6170

Jei Marius JOVAIŠA išleistų albumą „Neregėta Lietuva 3“, kuriame su jam būdinga pažinimo aistra, gebėjimu gilintis iki mikronų bei menininko talentu atskleistų ne Tautos sėkmės istoriją, bet atvirkščiai, jos nuopuolį: nualintą užterštą gamtą, nualintus, iš šalies bėgančius jos vaikus, be pagalbos likusius senelius, zombių veidais dienos akyje šlitinėjančius sodiečius, - visą tą skurdą, vargą ir bjaurastį, - nuo šito siaubo turbūt akimirksniui nustotų plakusi ne tik prezidento širdis. Bet fotomenininkas, verslininkas M.Jovaiša išleidžia knygą apie sveiką gyvenseną „Aistra gyventi sveikai“.

 

- Jus traukia tik tai, kas žalia, sveika, šviesu, gražu. Skurdo ir nešvaros nepastebite ar tiesiog stengiatės nepastebėti?

- Kaip galima jų nepastebėti, - juos matai kiekvieną dieną, pvz., bėgiodamas ryte, aptinki, kaip kažkoks idiotas paėmė ir išvertė seną šaldytuvą, vonią ir visą santechniką į miškelį. Bet ar turėčiau juos fotografuoti ir dėti į savo albumą? Aš geriau pakviesiu draugus į talką ir užsisakę mašiną išvešime tas šiukšles.

- Esate tai daręs?

- Taip, savo aplinkoje, Trakuose. Norisi juk gyventi gražioje aplinkoje. Norisi dalytis tuo, kas yra gražu, o kas negražu - ieškoti būdų, kaip su tuo kovoti. Diduma mano knygų skirtos reprezentacijai, jos vežamos į užsienį, o savo apatinių mes juk neskalbiam svečiuose. Ir į paskutinį „Neregėtos Lietuvos“ albumą stengiausi sudėti tai, ką turim gražiausia, reikšmingiausia, prasmingiausia kraštovaizdžio, paveldo ir inovacijų srityje, kuo galime pasigirti: tai ir įspūdinga, žalia mūsų gamta, kuri ypač žavi Vakarų ir Pietų Europos gyventojus, kur jau viskas geltona, išdegę, ir mūsų senoji praeitis (Užgavėnių kaukės, archeologiniai radiniai), tradicijos (šakotis, iškeptas malkinėje krosnyje, kūčiukai su savo stebuklinga prasme), ir mūsų naujausių laikų lazerininkų, biotechnologų pasiekimai...

- Pasiaiškinkime, kaip vadavotės iš lietuvio provincialo komplekso, jeigu tokį teko išgyventi.


- Kiek esu pavažinėjęs po pasaulį, provincialumas ir tautiškumas yra skirtingi dalykai: provincialumas reiškia žmogaus mažaraštystę, tamsumą, bet jeigu jis gerai žino savo istoriją, ja didžiuojasi, kaip ir savo kalba, ornamentika, drabužiais, dainomis, papročiais, tai visame pasaulyje jis yra labiau vertinamas, negu klajūnas, neturintis šaknų. Ir tie patys amerikonai labai džiaugiasi, kad jų šalyje bendruomenes turi ir italai, ir portugalai, ir žydai, ir armėnai ir lenkai, ir visi nuo to tiktai turtėja, vieni iš kitų ko nors išmoksta. Tad jeigu esi pasiryžęs užkariauti pasaulį ir dirbti po 18 valandų per parą, - pirmyn, Londonas, Paryžius, Niujorkas tavęs laukia, - varyk, viskas gerai. Bet nepamiršk, kad esi lietuvis ir toji lietuviška atrama tave sustiprins, padarys išskirtinesnį, stipresnį, nes tu vis tiek nebūsi toks kaip Džonas Smitas, gimęs Naujajame Džersyje, tu vis tiek būsi Jonas Jonaitis iš Lietuvos ir sakyk tai drąsiai.

- Niekad nepasijuntate pasauly mažas mažos tautos atstovas?


- Niekada. Kiekvieną savo knygos, nesvarbu, ar tai būtų „Kuba“, ar „Belizas“, prezentaciją pradedu nuo to, kad aš esu iš Lietuvos. O į pačią knygą įdedu skaidres su žemėlapiu, kad žmonės suprastų, kur ta Lietuva yra. Mano išskirtinumas ir stiprybė - ne apsimetinėti, kad aš kažkoks vietinis, bet pabrėžti, kad esu iš Lietuvos.

- Būčiau neteisi laikydama tai nacionalisto žyme?

- Kai kurie žodžiai šiandien yra įgiję toksiškos prasmės ir šiokį tokį agresyvumo prieskonį. Pavyzdžiui, trejus metus aš maitinausi vien tik augalais, bet savęs nevadinau veganu. Nors techniškai tai būtų buvę teisinga, bet žodis veganas yra įgijęs ideologizuotą atspalvį. Taigi, didžiuotis savo šaknimis, gerbti ir tausoti tautiškumą yra viena, bet vadintis nacionalistu reikštų tarsi sumenkinti ir į antrą planą nustumti kitas tautas, taip sukeliant nuomonės primetimo, netolerancijos regimybę. Šiandien žodis „nacionalizmas“, manau, kiek apgadintas.

- Na, bet vis tiek linkėtumėt, kad savo žemėje lietuviai nenunyktų?


- Labai norėčiau, kad mūsų žemėje tautiečių, kuriems čia gera ir kurie čia jaučiasi namuose, būtų dauguma. Kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje yra tam tikros mažumos, susiklosčiusios istoriškai ir atsiradusios jau mūsų laikais. Tai kaip šeima, auginanti tris keturis vaikus ir nutarusi įsivaikinti dar vieną vaiką, našlaitį ar iš asocialios šeimos. Tai nepaprastai gražus ir prasmingas pavyzdys, kuris taikytinas ir globaliu mastu: priimti karo vejamų, nukentėjusių žmonių gražu, bet visad egzistuoja riba, kurią peržengus tėvyninė tauta asimiliuojama, jai primetamas svetimas tikėjimas, svetima gyvensena, papročiai. Jau skaitėme apie išstumtas iš Vokietijos aikščių kalėdines eglutes, nukrapštomus iš reklamų kryžius, griaunamus maldos namus ir kitokias perversijas. Aš tikiuosi, kad Lietuvoje to neatsitiks, kol nesame tokie turtingi kaip norvegai, švedai, vokiečiai, kol nėra didžiulės paskatos pas mus migrantams plūsti.

- Dėl savo pažiūrų gerai sutariate savo ir ne savo aplinkoje?

- Savo aplinkoje, nors joje yra skirtingai mąstančių žmonių, visiškai gerai jaučiuosi. Kad ir kiek ginčytumės religinėmis, politinėmis ir mažumų temomis, kad ir kokios gilios būtų prieštaros, vis tiek diskusijos smarkiai neįsisiūbuoja (gal dėl to, kad mano aplinkoje nėra girtaujančių), mes jas korektiškai nugesinam ir apsiraminam, bet viešumoj kartais paleistas vienas kitas žodis, ypač ištrauktas iš konteksto, būna, skaudžiai kerta atgal. Kai pernai per radiją leptelėjau, kad asocialių asmenų atžvilgiu reikėtų imtis kitos politikos, nes kol jų darbas - daugintis, nieko gero nebus, kažkas išsivertė tuos žodžius, neva Jovaiša siūląs sterilizuoti tokius asmenis, ir teko atsimušinėti, aiškintis galvoje neturėjus nieko panašaus...

- Esate trečios kartos inteligentas: tiek jūsų senelis Leonas Jovaiša, tiek tėvas Eugenijus Jovaiša - mokslo žmonės, profesoriai. Jaučiat inteligento geną?


- Aš didžiuojuosi, kad mano senelis buvo profesorius, kad mano tėvas - akademikas profesorius, kad štai dabar mano pusbrolis medikas Tomas Jovaiša tapo profesoriumi. Ir pats gana anksti pajutau norą mokytis iš knygų, taip savarankiškai mokiausi italų, anglų kalbos (švedų kalbos mokiausi jau suaugęs, kai važiavau į Švediją studijuoti kompiuterinio programavimo). Jei kokia tema man įdomi, aš susirandu viską nuo - iki. Darboholizmas mūsų šeimai buvo nesvetimas - nuo vaikystės matydavau, kad tėvas dirba, senelis dirba užsidarę tarp knygų - senelis su spausdinimo mašinėle, tėvas - jau su kompiuteriu. Puikiai suprantu, kokiomis aplinkybėmis jie gyveno: pokaris, visa mūsų šviesuomenė sudaužyta, išvežta, išžudyta, likę inteligentai, suvokdami laikotarpio siaubą, turėjo arba kolaboruoti, ko niekada nedarė nei mano senelis ar mano tėvas, arba būt skriaudžiami, nekilti karjeros laiptais. Iš tikrųjų tuomet daug inteligentijos prasigėrė, ieškodami užsimiršimo beviltiškuose pasisėdėjimuose prie „šnapso“...

Mano proseneliai nebuvo inteligentai - iš močiutės pusės - gana stambūs klestintys ūkininkai Kelmės rajone, iš senelio - smulkūs verslininkai, laikę krautuvėlę Lieplaukėje, Telšių rajone. Neseniai tėvas atrado bajoriškas šaknis tiek savo, tiek mamos pusėje, atrado ir herbus, siekiančius XVI amžių...

- Istoriją pasirinkote dėl tėčio?


- Tėvelis mane veždavosi į archeologinius kasinėjimus nuo ketverių metų ir nuo tada žinojau, kad eisiu jo pėdomis. Kad irgi noriu knaisiotis po praeitį, atkasinėti akmenis, ieškoti gelžgalių, - gal dar neištardavau gražiai šito žodžio „archeologas“, bet visiems sakydavau, kad juo būsiu.

Šešerių galėdavau išvardinti visus septynis Gedimino sūnus ir jau tada Lietuvos praeitis, jos didybė man darė didžiulį įspūdį. Juo labiau kad šeimoje buvo patyliukais kalbama apie mūsų istorinę praeitį, kad mes buvome didžiulė nepriklausoma valstybė, kad mus užgrobė kad mes esam okupuoti, kad rusai mus išnaudoja, nori nutautinti ir panašiai. Tos idėjos taip buvo susukusios man galvą, kad dvylikametis tėvo spausdinimo mašinėle ėmiau rašyti atsišaukimus: lietuviai, vienykimės, vykim rusus iš Lietuvos ir pan. Nutvėrusi su jais auklėtoja mane pridavė KGB, ir tėvelis vos neišlėkė iš darbo. Žodžiu, nuo vaikystės lydi supratimas, kad yra kita gyvenimo pusė, yra žmonės, kurie žino daugiau, negu tie, kurie vaikšto paraduose su raudonais balionėliais...

- Esate tikras, kad šiandien „kitos“ gyvenimo pusės nebėra?


- Nemanau, kad šiandien būtų politinė jėga, kuri pasisakytų ir veiktų ten link, kad mes taptume Rusijos dalimi arba atiduotume savo suverenitetą. Kai nebeliko andainykštės baisios problemos, svarbu žinojimas, kad tebegyvename šalia itin pavojingo kaimyno, kad turime būti budrūs ir pasirengę gintis. Kai patys nemiegosime ir, kaip sakoma, iššausime bent vieną šūvį, ir kiti skubės mums į pagalbą. Kai būsime patriotai, o ne abejingi konformistai, mykiantys neva mes nieko neverti, ir mūsų kariuomenė su trimis laivais irgi nieko verta - kas norės, neva nušluos per suskaičiuotas valandas. Mes turime priešintis tokioms nuotaikoms, kad visuomenėje jos neįsigalėtų.

Prisimenu, ypač daug metų mano tėvelis prasikapstė Dauglaukyje, į pietvakarius nuo Tauragės, kur I-IV a. gyveno turtingos skalvių gentys. Per jų apgyvendintą teritoriją driekėsi gintaro kelias į Romos imperiją ir jiems pavykdavo prasigyventi iš prekybos; tėvelis ten atrasdavo išskirtinai turtingų kapinynų. Žmonės galvoja, kad baltų gentys senovėje bėgiojo kailiais apsikarstę, bet jau tada kai kurios jų labai neblogai vertėsi, ypač tos, Nemuno žemupyje. Jie nebuvo laukiniai urviniai žmonės (aišku, čia nebuvo mūro civilizacijos, kaip Romos imperijoje), bet turėjo sluoksniuotą visuomenę su savo žyniais, mokslininkais, dangaus stebėtojais, kariais ir vadais, menininkais ir amatininkais. Many visą laiką kirbeno mintis parodyti mūsų seną praeitį labai vaizdžiai ir prieš dešimt metų, išleidęs „Neregėtą Lietuvą“, buvau susigalvojęs padaryti albumą su keliasdešimčia realistiškai atkurtų šimtų ir tūkstančių metų senumo scenų. Jau buvau pradėjęs daryt, sukišau nemažai pinigų, jau ėmėme statyti senovinius būstus, galvojome kviestis aktorius, siūti kostiumus ir aš įstrigau supratęs, kad čia reikia kosminių pinigų. Aš nemėgstu projektų, kurie negali patys išsilaikyt.

- Kai iš mūsų aplinkos šalinami istorinės atminties ženklai, aktualu klausti, kuriems galams reikėtų saugoti senienas?

- „Seniena“ asocijuojasi su „lūžena“, - nevartočiau šio žodžio; tai yra mūsų praeities pėdsakai, padedantys pajusti mus stiprinančią platformą - tautinę savastį. Tie visi liudijimai - archeologiniai radiniai, archyviniai eksponatai, etninis kultūrinis paveldas ir sukuria mūsų unikalų identitetą. Kas mes būtume be jo? Visi vienodi, visi pasaulio piliečiai...

- Patiktų, jei jus pavadinčiau pasaulio piliečiu?

- Aš nesipurtau šio epiteto, tačiau esu Lietuvos pilietis, kuris labai gerai jaučiasi visame pasaulyje.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net