Kokią uniformą vilkėjo Lietuvos partizanai?

- Nemažai žmonių įsitikinę, kad partizanai neturėjo uniformos. Norite paneigti šį mitą?

- Mitą kūrė pokario žmonės, kurie tada, kai partizanai ateidavo į jų namus, buvo maži vaikai. Kalbame apie vėlyvąjį partizanavimo laikotarpį, 1950-uosius metus. Konspiracijos sumetimais kartais partizanai, eidami į sodybas, išties nevilkėdavo uniformos. Bet, žiūrint archyvinę medžiagą, fotografijas, akivaizdžiai matyti, kad ir 1944-1951 metais, ir vėlesniais, partizanai būdavo su uniformomis, specialiai siūdavosi švarkus, kepures. Pagal apygardų vadų įsakymus buvo numatyta, kad partizanas turi dėvėti uniformą. Jei negalėdavo gauti tarpukario lietuviškos, imdavo ir kitų šalių, vilkėdavo civilius švarkus, bet su lietuviškais simboliais. Sagos, įvairūs skiriamieji ženklai, pavyzdžiui, šaulio ženklas, kur yra simboliai (Vytis, Vyčio kryžius ir pan.), antsiuvai, prisiūti ant kairės rankovės, - tos detalės civilių, kitų valstybių kariuomenių drabužius paversdavo partizanų uniforma.

Mitu, kad partizanai neturėjo uniformos, naudojasi rusų propaganda - esą tai buvo tiesiog banditų gaujos, neturinčios nei vadovybės, nei struktūros, nei įstatų. Nors KGB išlikusiame archyve, kai žūdavo ar buvo suimami pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, jų bylose rašoma, kad „banditas vilki buržuazinės Lietuvos uniformą“.

Mano tikslas - parodyti nors mažą dalį partizanų aprangos, nes jie vilkėjo skirtingas uniformas, juk vien tarpukaryje buvo įvairių Lietuvos kariuomenės uniformos modelių. O partizanai ne tik Lietuvos kariuomenės uniformą dėvėjo, vilkėjo ir urėdų, ir šaulių uniformas, kurios praktiškai identiškos Lietuvos kariuomenės uniformoms. Taip pat policijos uniformas.

- Kokią būtent uniformą šiuo metu atkuriate?

- Pasirinkau atkurti paskutinį nepriklausomos Lietuvos karininko uniformos švarko modelį. Pagal 1940 metų gegužės mėnesio įsakymą buvo sukurta naujo modelio uniforma, kuria iki 1942 metų turėjo būti aprengti visi Lietuvos kareiviai ir karininkai. Deja, įsakymas išeina gegužės mėnesį, o jau birželį mus okupuoja sovietai. Tų naujų uniformų spėta nedaug pasiūti. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė tampa Lietuvos liaudies kariuomene - jai pagal šį naują modelį ir toliau siuvamos uniformos, tik jau nebelieka lietuviškų akcentų: nuimami antpečiai, pakeičiami lietuviški antsiuvai, nebelieka Vyčio.

Paskutinį Lietuvos kariuomenės karininko švarko modelį rinkosi ir partizanai. Tokio modelio švarką dėvi visų partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, pas Balį Vaičėną-Pavasarį net išlikę lietuviški antsiuvai, kurie labai sudėtingi.

Partizanų uniformos pagrindas - švarkas, nes jame sudėti visi lietuviški partizanų simboliai. Partizanų kelnės galėjo būti ir civilės, ir karinės - ką gaudavo partizanai, tą ir vilkėdavo. Kepurės taip pat buvo įvairios, nes nebuvo taip paprasta gauti karinių kepurių. Tad dauguma tiesiog į civilių kepures įsisegdavo lietuvišką kokardą. Švarkai buvo svarbiausia uniformos dalis, juos būdavo sunku gauti. Daug partizanų yra nukentėję, bandydami gauti karinį mundurą - išgirsta, kad yra galimybė įsigyti diaganolo švarką, sutaria laiką, nueina - o ten pasala.

- Kodėl jums svarbu atkurti partizanų uniformas?

- Domėtis tuo pradėjau dar 2013 metais. Ir iki tol mano kūryboje buvo aktuali uniforma, militaristinio stiliaus detalės. Mane visą laiką domino Antrojo pasaulinio karo, prieškario laikotarpis. Po truputį pradėjau gilintis į tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformą.

- Įtakos, matyt, turėjo ir jūsų senelis, buvęs partizanas?

- Mano senelis Jonas Lukošiūnas anapilin iškeliavo 2001 metais. Mūsų valstybės požiūris į partizanus buvo toks, kad net aš, turėdamas senelį pašonėje, jo neišklausinėjau nei apie uniformą, nei apie partizanavimą. Yra tik istorijos, kurias girdėjau sovietmečiu ir kurios man, vaikui, įsiminė tik nuotrupomis. Partizanų laikotarpis vis dar yra niekinamas, daug apie jį nežinome, daug kas nutylima. Matant, kas vyksta pastaraisiais metais, akivaizdu, kad partizanų tema yra labai aktuali ir svarbi mūsų istorijai. Kartais požiūris į partizanus gali būti skirtingas, gali būti ir nesutarimų dėl to, nes nėra visiškai baltas tas periodas - būta visko. Reikia kalbėti apie tai. Pagalvojau, kad galiu per drabužį, per jo istoriją visa tai atskleisti, nes partizanams uniformos buvo labai svarbios.

Ir man tai svarbu. Šiaip drabužį pasiūti paprasta, nematau didelės išliekamosios vertės, tai tik pragyvenimo šaltinis. O atkurtos partizanų uniformos turi išliekamąją vertę. Tai liks ateities kartoms - jaunimas galės pamatyti, pačiupinėti partizanų uniformas, nes tai yra tiksliai rekonstruotas ano laikmečio daiktas.

Partizaninis judėjimas - unikalus dalykas mūsų valstybės raidai. Tai tęstinumas. Nepriklausomybę galėjome atgauti, nes partizanai savo kova ir auka padėjo pagrindą, kuris neleido sovietmečiu visiems tapti mankurtais.

- Domėdamasis partizanų istorijomis išstudijavote ir savo senelio istoriją?

- Mano senelis, į mišką išėjęs 1944 m. rugpjūčio mėnesį, partizanavo Vyžuonų miške „Vytauto“ būryje ir tose apylinkėse, kurios buvo ant Algimanto ir Vytauto apygardų ribos. Jis taip pat buvo šaulys ir 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Utenos apylinkėse vykusio sukilimo štabas buvo įsikūręs Galinių kaime, mano senelio tėvų namuose, sukilėlių vadas buvo Juozas Namikas. Štabo dokumente buvo rašoma, kad eina tilto saugoti, parduotuvės saugoti, kad besitraukiantys komunistai, nesusprogdintų tilto, neišvogtų.

1946 m. senelis, kada jau buvo žuvę visi jo būrio draugai ir jis liko vienas, pasidavė kvietimui legalizuotis. KGB dokumentuose užrašyta, kad „banditas Jonas Lukošiūnas atnešė šautuvą“. Kai laidojome senelį, laidotuvėse dalyvavo partizanų ryšininkė, ji uždėjo Lietuvos vėliavą ant jo karsto. „Grybai“ tada buvome, nieko jos nepaklausėme. Dabar galvoju, kodėl nepaklausiau, kodėl su ta ryšininke nepašnekėjau. Seneliui šiemet spalio 7 dieną būtų suėję 100 metų.

- Kokia šio partizanų munduro, kurį apsivilkote paprašytas pademonstruoti kurį nors atkurtą miško brolio švarką, istorija?

- Vilkiu partizaniniu laikotarpiu (1949-1950 m.) sukurtą švarką. Jo atkūrimo istorija tokia: viename fotografijų albume pastebėjau dviejų nežinomų partizanų palaikus, su tokio kirpimo švarkais. Jie buvo iš Žemaičių apygardos. Kai pradėjau archyvuose ieškoti ir žiūrėti daugiau nuotraukų, pamačiau, kad toks švarkų modelis buvo paplitęs tuose kraštuose. Be to, 1949-1950 metais buvo tokia sutrumpintų švarkų mada, su prisiūtu juosmeniu, rankogaliais, nors Lietuvos kariuomenėje tokio kirpimo nebuvo. Vadinasi, partizanų apranga buvo pasiūta arba pagal to laikmečio madą, arba dėl patogumo, nes su trumpesniu švarku ir į bunkerį įlįsti patogiau, ir rankovės su rankogaliais sandaresnės, todėl šilčiau.

Tokia uniforma niekur neaprašyta, bet galima suprasti, jog tokios formos uniformos pavyzdį partizanai galėjo patys pasisiūti. Tai unikalus dalykas. Tai dar kartą atskleidžia, kad uniforma partizanams buvo svarbi. Jie netgi civilius drabužius padarydavo uniforminiais, naudodami specialias detales.

- Kokios tos detalės, sudarančios uniformos fragmentus?

- Partizanai naudojo ir šaulių sagas su Vyčio kryžiumi, ir miškininkų su Gedimino stulpais. Yra netgi faktų, kad jie sagas išsikaldavo ir patys. Kita svarbi detalė - antsiuvas ant rankovės. Skirtingų apygardų - skirtingi antsiuvai, jų buvo labai įvairių. Aš dėviu mundurą su tokiu antsiuvu, kurį partizanų vadovybė nustatė kaip skiriamąjį ženklą visiems Lietuvos partizanams, tai yra visos Lietuvos partizanų ženklas. Tokį įsakymą pasirašė J.Žemaitis.

- Ar daug yra išlikusių uniformų, kaip, pavyzdžiui, partizano Antano Kraujelio-Siaubūno?

- Dėl to ir atkuriame uniformas, kad jų beveik nėra išlikę. A.Kraujelio uniformą, paimtą 1965 metais, kai jis, apsuptas kagėbistų, nusišovė, mačiau Utenos muziejuje. Ji yra Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė, bet jau nuo 2017 metų yra Utenos muziejaus ekspozicijoje. Tik švarkas.

Dar yra išlikusi Juozo Urbono-Jonuko kepurė, eksponuojama Nacionaliniame muziejuje. Antsiuvų yra nemažai Genocido aukų muziejuje. Antpečių yra keletas. Daugiau daiktų, regis, nėra išlikusių.

- Ilgokai teko archyvuose pasėdėti, krūvas nuotraukų peržiūrėti?

- Tikrai. Šį projektą mes kartu su atsargos majoru Dariumi Antanaičiu darome. Jis - mecenatas. Jam svarbus šis darbas, svarbu pabrėžti tai, kad Lietuvos partizanai buvo kariuomenė - tokia struktūra, kuri turėjo vadovybę, uniformą, skiriamuosius ženklus. Ir jam didelis ačiū už tai, nes tokių žmonių, kurie skirtų savo lėšas, nėra daug.

Norint įgyvendinti šį projektą reikėjo pervažiuoti archyvus, muziejų saugyklas. Reikėjo išmokti švarką konstruoti pagal to laikmečio kirpimo metodiką. Pavyzdžiui, švarką, kurį vilkiu, gal prieš kelerius metus pradėjau atkurti. Žinoma, galima į viską kaip į butaforiją pažiūrėti ir labai paviršutiniškai padaryti - vizualiai panašiai atrodytų, niekas nesigilins, kokios ten rankovės, koks kirpimas, kokie siūlai. Bet man tai yra svarbu. Autentiškumas.