respublika.lt

Meilė Lietuvai – iš Izraelio

(0)
Publikuota: 2019 rugpjūčio 26 11:43:01, Edita KARKLELIENĖ, Šiaulių kraštas
×
nuotr. 2 nuotr.
Fo­to­me­ni­nin­kas ir ta­py­to­jas iš Iz­rae­lio Gre­go­ry Frid­berg ir jo žmo­na Li­di­ja Ge­le­ry­tė tu­ri daug sen­ti­men­tų Lie­tu­vai. Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Lie­tu­va ma­no pir­mo­ji mei­lė – Iz­rae­lis ma­no gy­ve­ni­mas", – sa­ko iš Iz­rae­lio at­vy­kęs fo­to­me­ni­nin­kas ir ta­py­to­jas Gre­go­ry Frid­berg. Šiau­lių "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" jis pri­sta­tė sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą. Bet mei­le Lie­tu­vai al­suo­ja ne tik sve­čio kū­ry­ba. Švel­nių jaus­mų mū­sų ša­liai, jos žmo­nėms, gam­tai, mies­tams gau­su ne tik me­ni­nin­ko kū­ri­niuo­se, bet ir šir­dy­je, nes čia, Lie­tu­vo­je, sa­ko jis, pra­bė­go gra­žiau­si me­tai. Po­kal­bis su G. FRID­BER­GU ir jo žmo­na taip pat lit­va­ke Li­di­ja GE­LE­RY­TE.

 

Į Lie­tu­vą ir iš Lie­tu­vos

– Į Šiau­lių "Laip­tų ga­le­ri­ją" at­vež­tą pa­ro­dą jūs pa­va­di­no­te "Lie­tu­va ma­no pir­mo­ji mei­lė – Iz­rae­lis man gy­ve­ni­mas". Tai iš­ties tai, ką jau­čia­te?

– Tai nė­ra šios pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas, tai vi­sų ma­no pa­ro­dų Lie­tu­vo­je kon­cep­ci­ja. Fak­tiš­kai tu­riu tris kon­cep­ci­jas, bet tre­čios, tos ku­rios idė­ja – pa­sau­lis mū­sų at­min­ty­je juodoje–baltoje juos­to­je, aš pa­pras­tai ne­nau­do­ju. Pa­sau­lis da­bar pa­si­kei­tė, ne­bė­ra tik juo­das ir bal­tas, da­bar jis, tai­gi ir fo­to­me­nas yra spal­vo­tas.

Ir tik­ra tie­sa, kad Lie­tu­va – ma­no pir­mo­ji mei­lė, o Iz­rae­lis – gy­ve­ni­mas. Vis­kas su­dė­lio­ta pa­gal prin­ci­pą, kad mei­lė ir gy­ve­ni­mas yra du neats­ki­ria­mi da­ly­kai. Vi­sa­da ir vi­siems aiš­ki­nu, kad aš my­liu Lie­tu­vą, ne kaž­ko­kią abst­rak­čią, o tik­rą Lie­tu­vą, ku­rią pa­žįs­tu, ku­rio­je ta­ke­liai ir ke­liai man pa­žįs­ta­mi, kur gy­ve­na ma­no pa­žįs­ta­mi, kur drau­gai yra lie­tu­viai nuo Uk­mer­gės iki Drus­ki­nin­kų, Šiau­lių ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų. Gai­la, kad su me­tais jų vis ma­žiau...

– Ne­pai­sant to, 1979 me­tais kar­tu su sa­vo ma­ma, žmo­na Li­di­ja ir dviem sū­nu­mis įvy­ko­te gy­ven­ti į Iz­rae­lį. Ko­dėl?

Gre­go­ry:

– At­vi­rai jums pa­sa­ky­siu, jei Lie­tu­va ta­da bū­tų bu­vu­si ne­prik­lau­so­ma, di­de­lis klau­si­mas, ar bū­tu­me iš­va­žia­vę. Bet lai­kai gi bu­vo ne­ge­ri. Ir ne­ge­ri jie bu­vo ne tik žy­dams, bet ir vi­siems, gal­vo­ju, kad ne­tgi ru­sams. Vie­nas ma­no bi­čiu­lis am­ži­ną jam atil­sį Ka­zi­mie­ras Bur­nec­kis, pa­sa­kiš­kai pro­tin­gas žmo­gus bu­vo, at­si­svei­kin­da­mas ta­da paė­mė ma­ne už ran­kos ir pa­sa­kė: "Kam tu, Gri­ša, vi­siems aiš­ki­nie­si, ko­dėl iš­va­žiuo­ji. Jei­gu aš gy­ven­čiau Aust­ra­li­jo­je, ir su­ži­no­čiau, kad at­sta­to Lie­tu­vą, aiš­ku, kad aš no­rė­čiau į Lie­tu­vą. Tas pat, sa­ko, ir tau: žmo­gus lais­vas rink­tis, kur jam gy­ven­ti." Jis bu­vo tei­sus.

Li­di­ja:

– Vie­nas pa­žįs­ta­mas me­di­kas, jei jau tu­ri­me ga­li­my­bę, pa­ta­rė ten va­žiuo­ti – Gre­go­ry rei­kė­jo šir­dies chi­rur­gų pa­gal­bos. Praė­jus me­tams po at­vy­ki­mo Iz­rae­ly­je jam bu­vo at­lik­ta pir­ma ope­ra­ci­ja.

Ki­ta prie­žas­tis – no­ras, kad vai­kai pa­žin­tų sa­vo tau­tą, kad su­ži­no­tų sa­vo tau­tos is­to­ri­ją, pa­pro­čius, iš­mok­tų švęs­ti mū­sų šven­tes. No­rė­jo­si šak­nų.

Pra­džia ne­bu­vo pa­pras­ta. Kaip sa­ko­ma, vis­ką pra­dė­jo­me nuo bal­to po­pie­riaus la­po, net kal­bos ne­mo­kė­da­mi.

– Ko­kia jū­sų šei­mos is­to­ri­ja?

Gre­go­ry:

– Ma­no tė­vas – iš Pa­pi­lės, o ma­ma – iš Erž­vil­ko prie Tau­ra­gės. Su­si­pa­ži­no abu Šiau­liuo­se. Tė­vas bu­vo la­bai spor­tiš­kas vy­ras, pro­fe­sio­na­liai žai­dė fut­bo­lą, bu­vo vie­nos Šiau­lių fut­bo­lo ko­man­dos ka­pi­to­nas.

Vė­liau tė­vas dir­bo Tau­ra­gės ban­ko vy­riau­siuo­ju bu­hal­te­riu. Jis li­kus dviem pa­roms iki ka­ro eva­ka­vo iš Lie­tu­vos vi­są šei­mą. Ta­da ne­gal­vo­jo apie di­de­lį ka­rą, bet kas die­ną klau­sė­si ra­di­jo ir su­pra­to, kad bū­ti­na im­tis sau­gu­mo prie­mo­nių, be to, li­kus vie­nam leng­viau bėg­ti. Šei­ma nu­vy­ko iki Smo­lens­ko, bet grei­tai ta­po aiš­ku, kad rei­kia bėg­ti dar to­liau. Taip vi­si at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te. Ten, ne­to­li Bar­nau­lo, gi­miau aš.

Po ka­ro, 1946 me­tais grį­žo­me į Kau­ną. Ne­bu­vo leng­va grįž­ti, so­vie­tų val­džia no­rin­tiems to pa­da­ry­ti daug me­tų ne­lei­do, o vie­nin­te­lė ga­li­my­bė grįž­ti bu­vo ša­lies įstai­gos ar ži­no­mų žmo­nių ra­šy­ti­nis pra­šy­mas. Vis tik mums pa­vy­ko. Čia Kau­ne 1961-ai­siais sa­vo žmo­ną, bū­si­mą vai­kų li­gų gy­dy­to­ją, su­ti­kau.

Li­di­ja:

– O ma­no tė­tis gi­mė Šiau­liuo­se, mo­kė­si gim­na­zi­jo­je. Ka­ro me­tais su ma­no ma­ma, ku­ri lau­kė­si ma­nęs, pa­si­trau­kė į Ru­si­ją, iki Sa­ra­to­vo. Ten aš ir gi­miau, ten tė­tis vi­są ka­ro lai­ką dir­bo in­ži­nie­riu­mi elekt­ri­ku ka­ri­nė­je ga­myk­lo­je.

Po ka­ro mū­sų šei­ma tuč­tuo­jau grį­žo į Lie­tu­vą. Iš pra­džių į Vil­nių, o 1953 me­tais – į Kau­ną. Įs­to­jau į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, 1965-ai­siais bai­gu­si įsi­dar­bi­nau Kū­di­kių na­muo­se.

Ka­ro me­tais tiems Kū­di­kių na­mams va­do­va­vo toks dak­ta­ras Baub­lys. Žy­dų ge­to te­ri­to­ri­ja bu­vo prie pat Kū­di­kių na­mų. Man įsi­dar­bi­nus, ten dir­bo to­kia pa­gy­ve­nu­si me­di­ci­nos se­suo, ku­ri man pa­ro­dė me­dį, prie ku­rio žmo­nės išei­da­mi iš ge­to pa­lik­da­vo sa­vo vai­kus, o ki­tą die­ną dak­ta­ras Baub­lys per pa­žįs­ta­mą mi­li­ci­jo­je juos už­ra­šy­da­vo kaip pa­mes­ti­nu­kus... Taip bu­vo iš­gel­bė­ti net 26 vai­kai.

Lie­tu­viš­kai apie Lie­tu­vą

– Abu pui­kiai kal­ba­te lie­tu­viš­kai nors Iz­rae­ly­je gy­ve­na­te ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Kaip pa­vy­ko iš­sau­go­ti to­kią tai­syk­lin­gą tar­tį?

Gre­go­ry:

– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kaip man per ši­tiek me­tų gy­ve­ni­mo Iz­rae­ly­je neiš­sit­ry­nė lie­tu­vių kal­ba. Tu­rim ten ge­rą drau­gą Ja­ko­vą, o jo žmo­na lie­tu­vė, Da­lia var­du. Jie už mus jau­nes­ni, bet iš­va­žia­vo anks­čiau ir da­bar jau 48 me­tai kaip Iz­rae­ly­je. Da­lia iš­ver­tė vie­ną ma­no ap­sa­ky­mą į lie­tu­vių kal­bą. Ir, ži­no­te, po to ji ėmė ra­šy­ti ei­les. Lie­tu­viš­kai.

Ir abu­du su žmo­na tar­pu­sa­vy­je daž­nai pa­kal­ba­me lie­tu­viš­kai. Tai to­dėl, kad ru­sų, heb­ra­jų, iv­ri­tų, ang­lų kal­bas ten vi­si ži­no, o lie­tu­vių ne.

Ki­tą ver­tus, la­bai daug lie­tu­vių gy­ve­na Iz­rae­ly­je, ki­ti čia ap­si­lan­ko, tre­ti vie­ši pas gi­mi­nes, drau­gus – ma­lo­nu pa­kal­bė­ti su jais my­li­mos ša­lies kal­ba.

Vy­res­ny­sis mū­sų sū­nus pui­kiai su­pran­ta lie­tu­viš­kai, jis, kai iš­va­žia­vo­me iš Lie­tu­vos bu­vo try­li­kos, o jau­nė­liui te­bu­vo tre­ji. Da­bar jis moks­lų dak­ta­ras Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, tu­ri Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Jau bai­gia tvar­ky­ti do­ku­men­tus, kad Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę tu­rė­tų ir jo duk­ros. Sū­naus žmo­na – tre­čia kar­ta Iz­rae­ly­je, bet jos tė­vo šak­nys iš Lie­tu­vos.

O vy­res­ny­sis sū­nus daž­nai lan­ko­si Lie­tu­vo­je. Jis ra­bi­nas ir va­do­vau­ja or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri va­di­na­si "Šak­nys", pa­de­da ne­mo­ka­mai su­tvar­ky­ti tau­ty­bės pa­tiks­li­ni­mo do­ku­men­tus žy­dams iš Ru­si­jos, Lie­tu­vos, Uk­rai­nos, Mol­da­vi­jos.

Li­di­ja:

– Lie­tu­viš­kai kar­tais pa­bend­rau­ja­me ir per šven­tes pas drau­gus, ku­rio­se yra lie­tu­vių. Prieš nau­juo­sius su­si­tin­ka­me su klai­pė­die­čiais drau­gais, ten žmo­na žy­dė, o vy­ras lie­tu­vis Re­gi­man­tas. Žmo­na, no­rė­da­ma vy­rui pa­da­ry­ti ma­lo­nu­mą, pa­gal lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas pa­puo­šia eg­lu­tę. Ne­pap­ras­tas jau­ku­mas.

– Ger­bia­mas Gre­go­ry, jū­sų kū­ry­bos pa­ro­dos Lie­tu­vo­je nė­ra re­tas da­ly­kas. Rei­ka­lą, kaip sa­ko­ma, de­ri­na­te su ma­lo­nu­mu pa­si­ma­ty­ti su bi­čiu­liais, pa­vaikš­čio­ti pa­žįs­ta­mais ta­kais?

– Ir tai, ir tai. Nes vie­nas nuo ki­to neat­sie­ja­ma. Ma­no žmo­na la­bai mėgs­ta ke­liau­ti. O man nu­si­bo­dę. Bet į Lie­tu­vą aš vi­sa­da va­žiuo­ju, nes čia man vis­kas pa­žįs­ta­ma, čia bran­gūs žmo­nės gy­ve­na. Ne­ga­li at­si­kra­ty­ti to, ką tu­rė­jai, ką tu­ri.

2013 me­tais Šiau­liuo­se, Fren­ke­lio vi­lo­je bu­vo su­reng­ta me­no pa­ro­da, skir­ta Tre­čia­jam pa­sau­li­niam lit­va­kų kong­re­sui. Su­va­žia­vo gau­sy­bė žmo­nių. Ten pa­ma­čiau dau­gy­bę ma­no drau­go Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus dar­bų.

Da­bar pa­ro­da "Laip­tų ga­le­ri­jo­je". Jo­je Lie­tu­va ir Iz­rae­lis. Pro­ga su­jung­ti tai, kas neat­sie­ja­ma: mei­lė ir gy­ve­ni­mas.

Be to, tai ir pro­ga pa­ma­ty­ti bran­gius bi­čiu­lius, pa­si­va­ži­nė­ti po Lie­tu­vos že­mę.

Nei kal­tin­ti, nei teis­ti

– Bet Lie­tu­va – ne tik sen­ti­men­tai, ji ir žy­dų tau­tos tra­ge­di­jos liu­di­ji­mas. Ne­jau nė la­šo kar­tė­lio?

Gre­go­ry:

– Lie­tu­vo­je tu­riu gau­sy­bę drau­gų. Vie­ni iš jų gy­ve­na Uk­mer­gė­je. Lan­ky­da­ma­sis pas juos tu­rė­jau lais­vą va­lan­dą, tai nu­ve­žė ma­ne į už­mies­tį. Sus­to­jom, iš­li­pom iš au­to­mo­bi­lio. Toks gra­žus pei­za­žas, žo­ly­tė. O jis sa­ko: čia šau­dė žy­dus... Sa­kau jam: bet, žiū­rėk, kaip gra­žiai tą vie­tą val­džia su­tvar­kiu­si. O jis: ko­kia val­džia, čia aš at­va­žiuo­ju sek­ma­die­niais pa­tvar­ky­ti. Va taip.

Ma­no tau­tie­čiai drau­gai va­ži­nė­ja po ge­to vie­tas, kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, o aš prieš daug me­tų pa­sa­kiau, kad vi­so to ne­no­riu ma­ty­ti. Aš links­mas, nors ma­no vi­du­je skaus­mo ir yra – juk TEN nuė­jo pu­sė ma­no šei­mos, ir pu­sė ma­no žmo­nos šei­mos ten nuė­jo... Ne­pai­sant vis­ko, aš tu­riu ne­ma­žiau 30 drau­gų ir gi­mi­nių, ku­riuos iš­gel­bė­jo bū­tent lie­tu­viai. Taip, kad ne­ga­li­ma nei kal­tin­ti, nei teis­ti – ir ne mums teis­ti, tei­sia kaž­kas iš vir­šaus.

Li­di­ja:

– Stu­di­juo­da­ma Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Gy­do­ma­ja­me fa­kul­te­te iš 200 stu­den­tų, mū­sų bu­vo aš­tuo­nios gru­pės, aš bu­vau vie­nin­te­lė žy­dė. Ir ži­no­te, aš nie­ka­da ne­gir­dė­jau jo­kių už­gau­lio­ji­mų. Ma­ža to, su­ži­no­jau, kad vie­nas gru­pio­kas, kai prie mū­sų ket­vir­ta­me kur­se pri­si­jun­gė nau­jo­kas Al­gis Vi­li­mas, jam pa­sa­kė, jog aš esu žy­dė, to­dėl jo­kių anek­do­tų ir jo­kių kal­bų apie žy­dus bū­ti ne­ga­li. Apie tą per­spė­ji­mą man pa­si­sa­kė pa­ts A. Vi­li­mas – iki šiol su juo esa­me di­de­li drau­gai.

Ir tik­rai ma­no bend­ra­kur­siai ma­ne taip glo­bo­jo, taip pri­žiū­rė­jo. Mū­sų san­ty­kiai bu­vo nuo­sta­būs.

Gre­go­ry:

– Prieš maž­daug de­šim­tį me­tų dvie­se su drau­gu Iz­rae­ly­je įkū­rė­me or­ga­ni­za­ci­ją "Izraelis–Lietuva". Nuo ta­da kiek­vie­ną Va­sa­rio 16-ąją su Lie­tu­vos am­ba­sa­da mi­ni­me Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną. Per­nai mi­nė­jo­me Lie­tu­vos 100-me­čio ju­bi­lie­jų, o kar­tu ir Iz­rae­lio 70-me­čio. Bu­vo pa­kvies­tas kvar­te­tas iš Lie­tu­vos, vi­są va­ka­rą skam­bė­jo taip pat at­vy­ku­sio kom­po­zi­to­riaus Faus­to La­tė­no mu­zi­ka.

Nuo­tai­ka yra es­mė

– Ko­kia šian­die­ni­nė Lie­tu­va jū­sų aki­mis?

Gre­go­ry:

– Jau­ni­mas la­bai pa­si­kei­tęs į ge­rą­ją pu­sę. Ša­lis gra­žė­ja tie­siog aky­se, net prieš ke­le­rius me­tus, kai čia vie­šė­jo­me, dar ne­bu­vo taip gra­žu, kaip da­bar. Ir žmo­nės dau­giau šyp­so­si, jie lais­ves­ni. Kai iš­vy­ko­me 1979-ai­siais vi­si bu­vo už­si­spau­dę – so­vie­ti­nė sis­te­ma var­žė.

Li­di­ja: Tik­ra tie­sa. Kad ir konk­re­tus nu­ti­ki­mas. Man rei­kė­jo nu­va­žiuo­ti į vie­ną ins­ti­tu­ci­ją. Pa­sik­ly­dau, nu­va­žia­vau net iki miš­ko. Iš­li­pau iš au­to­bu­so, net neį­si­vaiz­duo­ju, ką da­ry­ti. Ži­no­te, priė­jo gal pen­ki žmo­nės ir vis ban­dė paaiš­kin­ti.

– Po­nas Gre­go­ry, kas jūs la­biau – fo­tog­ra­fas ar dai­li­nin­kas?

– Jei kal­bė­ti apie ma­no cha­rak­te­rį, tai tik­riau­siai tu­rė­čiau bū­ti so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Bet gy­ve­ni­mas dik­tuo­ja sa­vo, to­dėl ir bai­giau Vil­niaus Ko­mu­na­rų gat­vė­je vei­ku­sį tech­ni­ku­mą, įgi­jau fo­to­meist­ro spe­cia­ly­bę.

Nu­ti­ko taip, kad pra­dė­jau bui­ti­niam kom­bi­na­te dirb­ti fo­tog­ra­fu. Po me­tų Kau­no M. K. Čiur­lio­nio mu­zie­jus ren­gė kon­kur­są – mu­zie­jui rei­kė­jo fo­to­me­ni­nin­ko. Bu­vo de­šimt pre­ten­den­tų, tarp jų ir la­bai ži­no­mų meist­rų, bet kaž­ko­dėl priė­mė ma­ne. Mu­zie­ju­je dir­bo apie 2 000 dar­buo­to­jų ir tarp jų aš, vie­nin­te­lis žy­das. Tas lai­ko­tar­pis bu­vo iš­skir­ti­nis pa­žin­ti­mis su me­ni­nin­kais.

To dė­ka šian­dien esa­me ge­rai pa­žįs­ta­mi su Ro­mual­du Ra­kaus­ku, Alek­sand­ru Ma­ci­jaus­ku, ar­ti­mi su Ri­man­tu Di­cha­vi­čiu­mi. Be­je, ren­giau jo pa­ro­dą Iz­rae­ly­je, net tri­jo­se sa­lė­se – ne­gi su­plak­si mo­te­rų ak­tų cik­lą ir ir cik­lą "Se­no­sios žy­dų ka­pi­nės". Te­ko su­skirs­ty­ti dvie­jo­se sa­lė­se, o tre­čio­jo­je bu­vo mū­sų abie­jų dar­bai.

Su fo­tog­ra­fi­ja atė­jo ir ta­py­ba. Kū­ry­bi­nį ke­lią tę­siau ir iš­va­žia­vęs į Iz­rae­lį.

– Tarp jū­sų dar­bų yra ir to­kių, ko­kius ga­li­ma bū­tų pri­skir­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos auk­so fon­dui. Kal­bu apie me­dį, prie ku­rio Kau­ne 1972-ai­siais su­si­de­gi­no Ro­mas Ka­lan­ta..

– Aš pa­ži­no­jau tą kom­pa­ni­ją, jį, jo bro­lį. Atei­da­vo pas ma­ne į na­mus. Tai bu­vo ge­ra jau­ni­mas, idea­lis­tiš­kas. Jie idea­li­za­vo lais­vą Lie­tu­vą, ne­no­rė­jo nie­ko blo­go. To­dėl ir to­je R. Ka­lan­tos me­džio nuo­trau­ko­je vis­kas daug gi­liau ne­gu vien tik me­dis, nuo­tai­ka es­mė.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s