Norėjau parašyti knygą, kuri patiktų mamai

- Gyvenime nutinka įvykių, kai žmogus esi pats sau neatpažįstamas. Ar pasaka „Pūgos durys“ nėra iš tokių netikėtumų serijos?

- Kūryboje įvairių netikėtumų, savęs paties apstulbinimų išties pasitaiko gana dažnai. Prisipažinsiu - skaitydamas anksčiau parašytas savo knygas beveik visada patiriu nuostabą: „Nejaugi išties visa tai aš rašiau?“ Retsykiais netgi atrodo, kad šitaip parašyti paprasčiausiai nesugebėčiau...

Tačiau būtent „Pūgos durys“ yra išimtis. Šią pasaką rašydamas save atpažinau geriau negu kur kitur - net geriau negu kasdienybėje. Į ją sutilpo ir mano mamos vaikystėje man sektos pasakos, ir visa lietuvių literatūros klasika, kurią ne tik kurdamas, bet ir gyvendamas jaučiu kaip asmeninį savo fundamentą, ir tiek pasakoms, tiek krikščioniškai pasaulėjautai būdingos moralės dominantės...

Dar nė vienos knygos neišleidusiu studentu būdamas, atmenu, jau sau ir bičiuliams sakydavau, kad būtinai parašysiu poezijos knygą vaikams. Tvirtai žinojau, kad taip nutiks, nes jaučiau pasaką, tūnančią manyje, net ir anuomet, kai ji dar neturėjo nei siužeto, nei konkretesnės idėjos.

Kad ir kokiomis solidžiomis premijomis už poeziją būčiau įvertintas, kad ir kiek gerbėjų turėčiau - visuomet norėjau parašyti bent vieną knygą, kuri patiktų ir mano mamai, nemėgstančiai verlibro, postmodernizmo, sudėtingų metaforų raizgalynės... Ji augusi su Maironio, Vytės Nemunėlio, o ypač - Salomėjos Nėries poezija, kurioje svarbiausia - ne tai, ką autorius žino, ne tai, kokią nežabotą fantaziją jis turi, o tai - ką myli. Idant knyga skaitytojui pabūtų bičiuliu, nebūtinai įspūdingu, nebūtinai išmintingu, tačiau patikimu, šalia kurio - paprasčiausiai jauku ir gera.

Todėl „Pūgos duris“ rašiau ypač sąmoningai ir atsakingai - konsultuodamasis su nuostabia vaikų poete Ramute Skučaite, kruopščiai išrankiodamas iš teksto visas kirčiavimo klaidas, paisydamas moralės, vertybių... Mat norėjau vaikams paduoti tekstą be jokių šiukšlių - tiek prasminių, tiek ir kalbinių.

- Teisingas įspūdis, kad ji bus gimusi vienu įkvėpimu? Iš kokių istorijų, nutikimų, gaivalų knyga bus išsikristalizavusi?

- Kitados Volfgangas Amadėjus Mocartas, imperatoriaus klausiamas, ar jau sukūrė užsakytąją simfoniją, atsakė: „Taip, ji jau visiškai baigta. Beliko tik užrašyti“...

Šitaip ir man - pasaka išties gimė vienu įkvėpimu, bet tikrai ne vienu prisėdimu ją užrašiau. Plušėjau mėnesį, prie teksto praleisdamas be išimties visų darbo dienų vakarus, o savaitgaliais - apskritai tik pavalgyti pakildamas nuo darbo stalo. Dirbau labai skubėdamas, kad mintis nepabėgtų, stengdamasis nedaryti pertraukų (bijojau prarasti formos vientisumą), siekdamas įspūdžio, kad tekstas rašytas vienu prisėdimu.

Kaip viskas prasidėjo? Su žmona atostogavome Druskininkuose. Tas SPA centras, kuriame ilsėjomės, turėjo ir nuosavą bibliotekėlę, joje nuolat kiūtodavau laisvu nuo procedūrų laiku. Štai ten į rankas pakliuvo Norberto Vėliaus surinktų lietuvių mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“. Nors šią knygą ne kartą ir lig tol jau buvau skaitęs, iš jos į mane tąkart taip smarkiai dvelktelėjo iš praamžių ataidinti Lietuvos dvasia, kad netekau jokios pasirinkimo galimybės - tegalėjau tik sėsti ir rašyti.

Kitados profesorius Vincas Krėvė rašančiųjų studentų yra primygtinai prašęs naudoti lietuvių tautosaką autoriniuose savo kūriniuose, idant ji, iš žmonių lūpų atėjusi į literatūrą, iš šios vėl galėtų grįžti į žmonių lūpas. Profesorei Viktorijai Daujotytei tarpininkaujant šie V.Krėvės žodžiai pasiekė ir mane.

Na, o kokybės siekiamybė, be abejo, buvo Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Tik ji labiau rašė mergaitėms, bylodama per jausmus, emocijas, o aš - berniukams, kuriems labiau rūpi nuotykis, mistikos elementas nei herojų jausmų štormai.

- Kaip nutiko, kad ją apipavidalino vienas geriausių knygos dailininkų Šarūnas Leonavičius, šiemet meistriškai iliustravęs Kristijono Donelaičio „Metus“?

- Būtent pamatęs Š.Leonavičiaus iliustruotus K.Donelaičio „Metus“ ir užsimaniau, kad būtent jis iliustruotų manąją knygą. Manau, šią knygą pamatę to paties užsimanė ir visi Lietuvos rašytojai...

Poetas Aidas Marčėnas man davė jo telefono numerį, tad įsidrąsinęs paskambinau, prisistačiau ir paprašiau, kad iliustruotų manąją pasaką. Akimirksniu supratau, kad bendrauju su tikru menininku - jis nepaklausė nei kuri leidykla tą knygą leis, nei koks jos tiražas bus, nei kiek honoraro jam siūloma... Tiek tepasakė: „Atsiųsk pasaką, perskaitęs atsakysiu.“ O po kelių dienų gavau žinutę: „Mano atsakymas: taip“. Š.Leonavičiui yra artimos lietuvių liaudies mitologijos temos - tai, manau, ir lėmė man palankų dailininko sprendimą.

Iliustracijos pranoko visus mano lūkesčius. Paspaudžiau dailininkui ranką ir pasakiau: „Šitą knygą pirkčiau, net jeigu skaityti nemokėčiau.“

- Kam seki savo pasaką?

- Pats ją garsiai perskaičiau jau kone visiems brangiems žmonėms. Pirmajai - žmonai, paskui - abiem tėveliams, dar vėliau - draugams... Esu ją keletą kartų ir viešai skaitęs, kriviui Gediminui Žiliui pritariant kanklėmis... Atvirai tariant, jau galėčiau ją visą padeklamuoti atmintinai.

Na, o rašydamas įsivaizdavau, kad šią pasaką skaitys visa šeima. Mano paties vaikystėje vakarais tėtė knygas skaitydavo garsiai, o mudu su broliu klausydavome, vis paklausdami kokio nesuprantamo žodžio ar paprašydami paaiškinti kokią vingresnę mintį... Svajoju, kad ir mano „Pūgos durys“ šitaip būtų skaitomos. Mano nuomone, prie pasakų knygos vakarą leidžiančios šeimos vaikai - laimingiausi pasaulyje. Be to, tokiu būdu tarsi netyčia, be jokių pastangų turtinamas ir puoselėjamas tų vaikų žodynas, jų fantazija - esu įsitikinęs, kad tėtės paaiškinto lig tol nežinoto žodžio joks vaikas neužmirš per visą savo gyvenimą. Kaip ir pasakų, atminty ringuojančių tėtės balsu.

- Šioje knygoje įpintas sakmių siūlas kam nors gaivins kadaise skaitytas ir jau pamirštas gražias istorijas, o mažutėlius apgaubs tikrovės, gimdančios stebuklus, skraiste. Ar nepavojinga jiems tikėti šituo gražiu stebuklu? Neseniai skaičiau, kad bent 25 procentais apmažinus melo, mes būtume kur kas laimingesni.

- Na, pirmiausia šiuolaikiniams psichologams, pedagogams ir sociologams derėtų įsidėmėti, kad pasaka nėra melas. Kaip ir viltis, svajonė, tikėjimas, gero palinkėjimas. Manau, kad bent 25 procentais reikėtų apmažinti melo, sklindančio iš politikų lūpų, iš reklamų, rinkodaros ir ryšių su visuomene specialistų rašinių, iš jokių skrupulų dėl reitingų nepaisančio televizijos eterio ir ypač iš tų ūkanomis apsigaubusių ES specialistų, kurių užduotis - Europos visuomenei implantuoti naująją „eurosąmonę“, negebančią svajoti, Nukryžiuotąjį bažnyčioje suvokiančią kaip smurto aktą, pasakas - kaip melą, tautas bei jų gimtąsias kalbas - kaip naikintiną kliuvinį, trukdantį globalizuotis... Jų požiūriu, europiečiui apskritai yra kenksminga mąstyti, nes mąstydamas jis vieną dieną gali suprasti, kad yra kvailinamas, luošinamas ir apiplėšiamas dvasiškai.

Asmeniškai aš mieliau sutikčiau gyventi be batų negu be pasakų ir iš jų sklindančio tikėjimo, kad gėris visada nugali blogį. Jeigu „naujosios epochos žmonės“ yra laimingesni manydami, kad stebuklų nebūna, tai man jų nuoširdžiai gaila, nes esu įsitikinęs, esu savu kailiu patyręs, kad stebuklų būna kone kasdien. Kas gi tuomet yra meilė, jeigu stebuklų nėra? O kas gi - vaiko gimimas?..

- Esi sukūręs tekstų dainoms, libretų roko operoms, oratorijai, esė, apysaką, pasaką... Kur dar tave paners ateinantieji?

- Jeigu autorius nėra kame nors dirbtinai užsiangažavęs, jeigu jis visiškai nuoširdus su savimi ir su ta nežinomybe, iš kurios lyg žuvį iš eketės nuolatos traukia savuosius kūrinius, žanrų įvairovė, manau, yra neišvengiama. Kiekviename žmoguje juk esama ir vaiko, ir filosofo, ir Dievo ieškotojo, todėl ir išsikalbėti reikia leisti visiems vieno žmogaus viduje tūnantiems personažams.

Kur paners mane ateinantieji, nuoširdžiai nežinau. Galiu tik pažadėti, kad kitąmet tikrai sulauksime mano poezijos knygos „Kertinis skiemuo“. Šiandien ji man atrodo tokia svarbi, kad visai nesisieločiau, jei po jos daugiau nieko ir neparašyčiau. Juk ne knygų skaitlingumas yra svarbus - tėra svarbios tos knygos, kurios jas perskaičiusiam žmogui suteikia papildomos erdvės ir papildomų spalvų jo gyvenime. Visos kitos - balastas, trukdantis skrydžiui.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“