respublika.lt
 

Rašytojų sąjunga nepūs burbulųnuotraukos (4)

2019 spalio mėn. 13 d. 12:10:04
Danutė ŠEPETYTĖ

Pagaliau. Pagaliau Lietuvos kūrybinių sąjungų chore vis girdimesnis Rašytojų sąjungos balsas. Ji ne tik nepabūgsta visuomenę skaldančių diskusijų ugnies, pareikšdama savo nuomonę, bet ir inicijuoja rašytojų ir gyventojų bendrystę skatinančias veiklas. Šia tema kalbamės su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute JONUŠKAITE-AUGUSTINIENE.

×
nuotr. 6 nuotr.
Rašytojų sąjungos pirmininke Birutė Jonuškaitė- Augustinienė. Stasio Žumbio nuotr.


- Viename interviu cituojate Česlovą Milošą: „Dabar nebeliko nei bendruomenės, nei ritualo, nei mielų ambicijas tenkinančių žaidimų“... Jums neatrodo, kad ši mintis, pasakyta visai kita proga, labai tinka ir mūsų kūrybinių organizacijų atžvilgiu?

- Girdime ir tokių nuomonių, kad sąjungos apskritai yra savotiškas sovietmečio palikimas ir reikėtų kuo greičiau šias organizacijas numarinti. Tai bendra tarp tam tikro sluoksnio žmonių sklandanti tendencija: viską griauti, naikinti, pašalinti. Tačiau ką paskui sukurti - jie nežino. „Geriausiu“ atveju, panašiai kaip vietoj Liudo Giros nugriauto paminklo, sugebama pastatyti kioską. Arba keturias vėjarodes ant Žaliojo tilto: pašėlusiai taikli instaliacija - kur vėjas papūtė, ten ir krypsta mūsų drąsa, teisybė, ryžtas ir sąžinė... Pastaraisiais metais nuosekliai visų meno sričių profesionalus bandant išstumti į paribius, Lietuva sparčiai tampa kioskų šalimi.

- Tik antri metai vadovaujate Lietuvos rašytojų sąjungai. Jeigu, pasak išmintingo žmogaus, be meilės nėra rašytojo, tai be ko nėra Rašytojų sąjungos pirmininko?

- Turbūt kalbate apie literatūros kritiką Regimantą Tamošaitį, kuris yra sakęs, kad „(...) kūryba galima tik iš meilės gyvenimui, pasauliui, žmonėms. Be meilės žmonėms nėra rašytojo“. Sakyčiau paprasčiau: pirmininko nėra be suvokimo, kad reikės tarnauti kolegų labui. Saunora nebus geras pirmininkas. Kadangi daug metų ėjau pirmininko pavaduotojos pareigas, turiu nemažai patirties ir žinau, jog pirmininkas privalo dirbti taip, kad kiekvienas Sąjungos narys pasijustų esąs reikalingas ir išgirstas, kad matytų prasmę priklausyti šiai bendruomenei.

Tą padaryti įmanoma tik subūrus patikimą, darbščią ir atsakingą komandą. Ko dar reikia? Kaip ir bet kuriame darbe: atsakomybės jausmo ir sąžiningumo. Blogiausia, kai žmogus eina pirmininkauti tik dėl „antpečių“, dėl įrašo biografijoje. Arba dėl grupelės bičiulių interesų. Pirmininkas ar pirmininkė gali būti labai geras rašytojas (rašytoja), bet jeigu tik sėdės gražiame kabinete ir savo knygomis rūpinsis - kokia iš to Sąjungai nauda?

- Visi kūrėjai kratyte kratosi administracinių pareigų, nes žino, kad dalį kūrybinės energijos praris organizaciniai rūpesčiai. Viena, kai pats menininkas jaučiasi išsisėmęs, ir visai kas kita, kaip jūsų atveju, kai jis yra kūrybiniam pakilime. Kaip jums pavyksta derinti šiuos sunkiai suderinamus dalykus - kūrybą ir oficialias pareigas?


- Nedaug pažįstu rašytojų, kurie neturi kokių nors oficialių pareigų. Vieni dirba redakcijose, bibliotekose, kiti - statybose, ministerijose, vasarą skina braškes Norvegijoje. Juk rašymas, anot svarbių žmonių, tai tokia asmeninė problema, dažniausiai vertinama kaip laisvalaikio užsiėmimas, iš kurio nepragyvensi. Paradoksas, bet taip yra. Ir ne tik Lietuvoje. Esame tarsi kokie pogrindininkai.

Daug laiko skyriau žurnalistikai, pastaraisiais metais - dirbu Sąjungoje. Šiaip ar taip, nuolatos tenka suktis kultūros lauke, o tarp kūrėjų nuoboduliu tikrai nekvepia. Darbų prisigalvoti nereikia - jie veja vienas kitą. O kiek dar visokiausių idėjų galvoje krebžda! Man patinka bendrauti ir su kolegomis, ir su visai kitų profesijų žmonėmis, juk tenka spręsti mūsų buitinius, socialinius reikalus, nuomos klausimus. Įdomus jų konkretus, dalykinis mąstymas. Yra iš ko pasimokyti. Žinoma, būna dienų, kai norisi pabėgti į negyvenamą salą. Todėl labai džiaugiuosi, kad, sugrįžusi į namus Vilniaus pakraštyje, galiu atsijungti nuo viso šurmulio - lieka tik paukščiai už lango ir žalias lapų mirgėjimas. Už jų - ežeriukas, be kurio neįsivaizduoju palaimos būsenų. Štai tada, pamiršus visus darbinius reikalus, galiu sėsti prie savo rašymų. Dažnai naktinėju iki kol pragysta kaimyno Jono gaidys. Ir šiaip jau labai vertinu tylą, man dar vis įdomi savo pačios kompanija.

- Regis, šiandien individas yra svarbesnis nei visuomenė. Šis požiūris anaiptol neskatina bendruomeniškumo, kuris yra vienas iš svarbesnių visuomenės psichologinį klimatą formuojančių veiksnių. Ar drįstumėte Rašytojų sąjungą pavadinti bendruomene?

- Gal ta mūsų bendruomenė pastaraisiais metais šiek tiek ir pritilus buvo, bet išlikę čia ir ritualai, ir mieli ambicijas tenkinantys žaidimai. Tik daug kas vyksta viduje, tarp savųjų. Rašytojai iš principo yra vienišiai ir labai intensyvi bendruomeninė veikla dažnai neatitinka jų prigimties. Tačiau jie - kaip ir kiekvienas žmogus - yra pašaukti bendrystei ir jaučia natūralų poreikį glaustis prie panašių į save. Juk atsiskleidžiame tik bendraudami su kitais žmonėmis.

O progų bendrauti tikrai yra daug. Vien Rašytojų klubas kiek per metus surengia nemokamų renginių! Kalbu ne tik apie knygų pristatymus, literatūrinius vakarus, bet ir dėmesį kitoms meno šakoms: čia nuolatos organizuojamos dailininkų darbų parodos, vyksta koncertai, aktorių-skaitovų, Muzikos akademijos studentų pasirodymai. Pažvelkime ir į Meno kūrėjų asociacijos, kurios veikloje aktyviai dalyvaujame, nuveiktus darbus - visi kūrėjai džiaugiasi Meno kūrėjo statusu ir su juo susijusiomis socialinėmis lengvatomis, bet juk jas reikėjo išsikovoti, reikėjo prirašyti kalnus raštų, minti Seimo ir Vyriausybės koridorius, kad kas nors išgirstų menininkų balsą. Ir čia darbavosi visų pirma rašytojai: Vytautas Martinkus, Kornelijus Platelis ir kt. Ar apie tokią bendruomenės labui skirtą veiklą buvo daug rašoma spaudoje? Tikrai ne.

- Kai kurie rašytojai turbūt bando pragyventi iš kūrybos. Turite kokių nors galimybių padėti kolegoms atlaisvinti jų rankas kūrybai?


- Visuose mūsų projektuose dalyvauja ne kas kitas, o mūsų Sąjungos nariai - taip jie turi galimybę papildomai užsidirbti. Stengiamės teikti Sąjungos nariams visą įmanomą informaciją sudėtingais juridiniais ir socialiniais klausimais (reikalai, susiję su „Sodra“, Mokesčių inspekcija, sutartys su leidyklomis), norime daugiau dėmesio skirti mūsų rašytojų kūrybos sklaidai užsienyje - suaktyvinti užsienio reikalų koordinavimą, sukaupti daugiau informacijos apie visame pasaulyje vykstančius literatūrinius festivalius ir ieškoti būdų, kaip juose galėtų sudalyvauti kuo daugiau mūsų rašytojų.

Per pastaruosius dešimtmečius nuolatos girdime, kad valstybė padeda jauniesiems sportininkams, ūkininkams, mokslininkams, o kur pagalba jauniesiems kūrėjams? Bent jau rašytojai nėra sulaukę kokios nors programos, pagal kurią būtų numatyta ir materiali pagalba. Gal jie privalo gyventi po atviru dangum, be maisto ir elementarių civilizuotų sąlygų. O juk kūryba neatskiriama nuo fizinio asmens. Pastaruoju metu stengiamės padėti mūsų jaunam, talentingam, sunkiai sergančiam Sąjungos nariui, kuris neturi jokių sąlygų kūrybai, glaudžiasi nešildomame sodo namelyje su žmona ir naujagimiu sūneliu. Apie kokią kūrybą jis gali galvoti, būdamas studentas ir vos sugebėdamas užsidirbti vaistams? Tokius talentingus žmones privalome branginti, o ne palikti likimo valiai: nesugebat išsikapstyti, tai jūsų reikalas. Ne, ponios ir ponai, tai ir mūsų reikalas, jeigu norime, kad jaunoji karta jaustųsi reikalinga šiai šaliai ir norėtų ją ateityje kurti kaip saugią valstybę ne tik sau, bet ir mums - nueinantiems į užtarnautą poilsį.

Sugalvojome, kaip galima būtų padėti šiam jaunam rašytojui, kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybę, labai tikimės, kad būsim geranoriškai išgirsti, ir ši problema bus išspręsta. Juk tai pirmas toks mūsų prašymas per visus atgautos Nepriklausomybės metus. Negi daug norime?

Dėl bet kurių Rašytojų sąjungos narių gyvenimo kokybę gerinančių sprendimų įgyvendinimo reikėjo ir reikia labai labai stengtis, ir kai pavyksta - džiaugiasi visi. Bet būna ir taip, kad vieni vaisius užaugina, o kiti juos nuraško. Juk gyvename laikais, kai ne tiek svarbu tavo atliktas darbas, kiek patrauklus ir garsus kalbėjimas apie jį. Reikia mokėti pūsti ryškius ir didelius muilo burbulus. Ypač socialiniuose tinkluose. Tada gausi visiems projektams finansavimą, tada užteks pinigų ir reklamai televizijoje, ir apie tave žinos visa Lietuva. Bet jeigu užsiimi burbulų pūtimu, nelieka laiko kurti... Rašytojų sąjunga, kiek joje dirbu, vykdė ir vykdo daug įdomių projektų, bet neturėjo nei lėšų, nei laiko savo darbų viešinimui, taigi ją lyg ir bando nustelbti naujai susikūrusios panašaus pobūdžio organizacijos, kurios visų pirma užsiima patraukliu savo veiklos pateikimu. O kokia tos veiklos kokybė - tai jau atskiras klausimas.

- Yra manančių, kad kūrybines sąjungas finansuoja valstybė. Kokios paramos ieškote ir kokios tikitės iš valdžios institucijų?


- Noriu paaiškinti tiems, kurie nuolatos skleidžia melagingas paskalas apie Sąjungos finansavimą: Lietuvos rašytojų sąjunga negauna jokių valstybės dotacijų. Ji rašo projektus konkrečioms veikloms ir už juos tvarkingai atsiskaito Kultūros tarybai. Jeigu, aišku, apskritai tie projektai būna finansuojami, nes, pvz., parašom dešimt projektų, o dalinį finansavimą gauname trims ar keturiems. Palyginkime: tokios biudžetinės kultūros įstaigos, kaip bibliotekos, institutai, kultūros centrai ir pan., turi garantuotą biudžetinį finansavimą, iš kurio moka algas ir sargui, ir valytojai, ir direktoriui, ir būriui darbuotojų. Taip pat ramiai leidžia pinigus visoms kitoms reikalingoms ūkinėms reikmėms. Jų gyvenimo kokybė nepriklauso nuo to, ar bus finansuojamas koks nors jų projektas ar nebus. Mes privalome suktis patys kaip išmanome ir galvoti, iš ko išmokėti algas žmonėms, kurie vykdo visą organizacinę, kūrybinę ir ūkinę veiklą. Taigi jeigu panašų darbą minėtose biudžetinėse įstaigose atlieka apie 15-20 ar daugiau žmonių, kur kiekvienas yra atsakingas tik už siaurą savo sritį, tai pas mus viską daro keturi penki: rašo bei vykdo projektus, tvarko su užsieniu susijusius reikalus, priiminėja interesantus, neša visą administravimo krūvį, rūpinasi ūkiniais reikalais, organizuoja ekskursijas po rūmus, užsiima komunikacija, internetiniu puslapiu ir t.t.

Žinoma, ieškome naujų veiklos galimybių ir už Lietuvos ribų, ir galiu pasidžiaugti, kad pernai dalyvavome visiškai naujame projekte „Baltijos šalių rašytojų sąjungų tinklas“, kuriam dalį lėšų skyrė Šiaurės šalių kultūros fondas „Nordic Culture Point“. Kadangi mums gerai sekėsi bendradarbiauti su latvių ir estų rašytojų sąjungomis, tai šių metų pavasarį parašėme panašų trejų metų lietuviams, latviams ir estams skirtą tinklaveikos projektą, kuriam sėkmingai vadovauja mūsų Tarptautinių programų koordinatorė Marija Mažulienė. Šioks toks mūsų išsigelbėjimas, kad turime galimybę išnuomoti dalį rūmų ir Kūrybinius namus pajūryje. Stengiamės išsilaikyti visų pirma iš savo, o ne valstybės lėšų, nors, kaip ir biudžetinės įstaigos, atliekame visuomenės labui skirtus darbus. Dar pridurkime, kad dabar po Sąjungos stogu yra literatūrinio gyvenimo centras: čia dirba Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Metų“, „Literatūros ir meno“, „Vilniaus reviu“ redakcijos, Rašytojų klubas, čia yra PEN klubo ir Meno kūrėjų asociacijos būstinės. Kitaip tariant - visos šios įstaigos turi patalpas, Sąjunga rūpinasi, kad jos galėtų tęsti savo kultūrinę veiklą. Jeigu užsidarys Sąjunga, kur eis šis kultūros žmonių būrys?

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DIDĖS: Valstybės reguliavimo tarnyba (VERT) penktadienį patvirtino gamtinių dujų skirstymo kainas, kurios bus taikomos nuo 2020 metų; pranešama, kad vidutiniškai skirstymo kaina kils 4 proc.
  • IŠAUGO: penktadienį Irane įsigaliojo šalies vyriausybės potvarkis dvigubai padidinti benzino kainas – dabar litras kainuoja 0,16 euro.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jūsų šeimoje yra dirbančių užsienyje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

+5 +6 C

 

+7 +9 C

+7 +8 C

+8 +9 C

 

 +10 +12 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s