Etnologas prof. Libertas KLIMKA, kalbėdamas apie Lietuvą, Tautą ir politikoje, visuomenėje vykstančius procesus, neslepia, kad jam yra liūdna.
- Kokią Lietuvą jūs šiandien matote?
- Gyvenimas smarkiai keičiasi, keičiasi socialinės ir ekonominės sąlygos, žinoma, Lietuva yra kitokia nei prieš 50 metų, kitokia - nei prieš 100 metų. Civilizacijos raida spartėja, kaip akmuo nuo kalno. Bet akmuo rieda į pakalnę. Štai čia reikia žiūrėti, kad mes neriedėtume į pakalnę. Vis dėlto daugelis požymių rodo, kad riedame į pakalnę. Ir tie požymiai visiems akivaizdūs - pirmiausia žmonių mažėjimas, antra - abejingumas savajai kultūrai ir trečia - mėgdžiojimas kitų kultūros reiškinių, aklai juos perimant, neįsigilinant, kur tai veda. Štai visas kompleksas. Ir tai verčia imtis sąmoningų pastangų, kai kuriuos procesus stabdant, turiu omenyje, kultūros sritį. Tai yra mūsų šviesuomenės misija. Taip pat turėtų būti ir žiniasklaidos didelis indėlis.
- Jūs pats važinėjate po šalį, skaitote paskaitas, nejau nėra tos stiprios kultūros?
- Visuomenėje inteligentija visada sudarydavo labai ploną sluoksnelį. Ir šis sluoksnelis labai nepakito. Nors deklaruojama, kad gyvenama žinių visuomenėje, kad bus vertinamas talentas ir gabumai, deja, viso to nėra ir nesimato, kad greitai būtų. Priežastys labai įvairios, tačiau didžiausia jų - turto kultas. Mes nesukuriame sąlygų mūsų talentams diktuoti gyvenimo ritmą, muistomės į pašalius arba paprasčiausiai vykstame į užsienį.
Koncertų salės lūžta, kai yra popkultūros renginiai, ir jos pustuštės, jei vyksta pasaulinio lygio muzikantų koncertas.
Priežasčių reikia ieškoti bendruomeniniame gyvenime, visada vieniems vienos vertybės rūpėjo, kitiems - kitos. Susisluoksniavimas yra nuo amžių amžinųjų. Kaip ir protas, jis vieniems duotas, kitiems ne. Protingas žmogus atsirenka. Didelis vaidmuo tenka šviesuomenei. Jos dalis turi būti didesnė. Taigi svarbu ir mokyklos, ir visa valstybės santvarka. Jeigu mes nesukuriame vidutinės klasės, mes mažiname galimybes reikštis, skleistis, naudotis kultūros produktais.
- Buvo santvarka, kai „žmonės buvo lygūs“, bet ar buvo daugiau kultūros?
- Taip, buvome lygesni, išskyrus nomenklatūros sluoksnį. Kas buvo pražiopsota? Tai mokykla, ji nesusiorientavo visai. Ir žiniasklaida, ji girdavo laukinį kapitalizmą, o ne moralines vertybes.
Dabar esame pratę ką nors mėgdžioti. Neseniai dairėmės į estus, kad jie mus aplenkė, dabar - į lenkus. Užuot galvoję savo galva. Mėgdžioti yra lengviausias gyvenimo kelias, o visur kitur reikia galvoti. O kas šiais laikais nori galvoti? Jau nuo to mokykloje atpratinama. Todėl ir didelė jaunimo dalis orientuojasi į lengvą gyvenimą. Net tie, kurie turi potraukį mokslui, išeina į verslą, emigruoja, nes taip geriau gyvens. Gėda pasakyti, kiek dabar profesoriai uždirba.
Žmonės net nepadaro indėlio savo kraštui, bet jau priversti emigruoti. Kiek lietuvių jau dirba Kosmoso agentūroje Europoje arba Silicio slėnyje Amerikoje. Kodėl tie žmonės nedirba čia? Nes čia sąlygų nėra. Savo talentą jie atiduoda kitiems. Taip buvo jau mūsų istorijoje, kai Lietuva pirmą kartą prarado Nepriklausomybę. Geriausi genai yra išbarstyti po pasaulį.
- Ar gali žmones sulaikyti patriotizmas?
- Be abejo. Vis dėlto patriotiškumas išauga tik iš suvokto ir sąmoningo tautiškumo. Pradžioje man sakėte, kad kalbėsime apie lietuvybę, tai, pavyzdžiui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje šis žodis yra „draudžiamas“. Nes kažkas iš mūsų vadovų nugirdo, kad vokiškai tai gali būti siejama vos ne su nacizmu. Todėl lietuvybė, ypač vadovaujant neoliberaliai vadovybei pas mus, iš programų išbraukta. Nesakau, kad čia uždrausta oficialiai.
- Tai koks lietuvybės sinonimas?
- Niekas. Tiesiog nėra tautinių dalykų, programose nėra kalbama apie papročius, tradicijas. Mes turėjome tapti europiečiais nebūdami lietuviais. Užmaskuotu pavidalu tai puikiai įgyvendinta. Jaunimas nieko nežino apie Tautos tradicijas ir papročius. Tokios pamokos nebuvo. Gal kažkuris mokytojas ir užsimena, bet paprotį atvaizduoja kaip kokį kuriozą. O esmė - doros ir moralės normos, kurios Tautos buvo įdiegtos per šimtmečius.
Tėvynės meilė išauga tik iš istorijos pažinimo ir kai kurių papročių. Visi žinome, kad per Kūčias visa šeima turi susirinkti prie bendro stalo. Tai vienintelė šventė, kurią visi lietuviai prisimena ir švenčia. Ar ji prasminga? Manau, labai prasminga, nes atvažiuoja vaikai iš Dublino, iš Oslo ir tą vieną vakarą metuose būnama su šeima. O šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, jeigu jos nestiprinsime, Tauta pasmerkta.
Vėlinės irgi prisimenamos, tvarkomi kapai, bet kažkodėl labai smagu beveik tą pačią dieną švęsti Heloviną, kuris yra visai kitų kultūrų mišinys.
Tautiškumą sudaro trys stulpai: gimtoji kalba, istorinė atmintis ir Tautos tradicijos bei papročiai. Pirmus du stulpus ugdo mokykla, bet trečio stulpo - niekas. Nors bandymų išklibinti kitus du stulpus taip pat yra, ir labai daug.
- Ką jūs turite omenyje?
- Kad ir gimtoji kalba. Iš tam tikros kalbininkų, užsikrėtusių neoliberalizmo bacila, pusės labai aštriai pasisakoma prieš kalbos norminimą. Jau Vilniaus universitete, kuris nori būti labai tarptautinis, nebėra Lietuvių kalbos katedros. Esą kalbininkai neturi reguliuoti procesų, esą kalba turi pati kaip nori rutuliotis. Ką mes girdime per žiniasklaidos kanalus? Puskalbę, jaunimo žargoną.
- O kur viltis?
- (Atsidūsta.) Žmogus be vilties negyvena. Yra vilties sustabdyti gamtos niokojimą, kultūros paveldą, bet kasdien vis matome naujus faktus, kad procesai vyksta. Ar reikia čia daug pavyzdžių?