Giminės šaknys - lyg raktas į istoriją

Istorijos nežino, nes nesidomi

Sakoma, žmonės nežino istorijos. „Nesidomi, užtat ir nežino. Jeigu mokinys nesidomi, jį labai sunku sudominti. Bet yra tokių, kurie dokumentinius filmus žiūri, retas istorines knygas skaito. Kita vertus, ne visomis knygomis galima pasitikėti. Daugelis jas rašančių ieško sensacijų, įdomybių. Apskritai, dalis jaunimo į daugelį dalykų žiūri kaip į prievolę. Praeitis nebedomina ir ateičiai didelių tikslų nekelia. Sako, - greičiausia išvažiuosiu į užsienį dirbti“, - apgailestauja buvęs pedagogas A.Totoris. Jo manymu, stiprybės ir pavyzdžių reikėtų ieškoti savo šeimos istorijoje. Namuose dažniausiai nekalbama apie šaknis. Lyg deimančiukai sužiba viena kita šeima, kuri susirenka paminėti prosenelių, šv. Mišias užsako, lanko tėviškes. O jei jų nelikę, bent prosenelių takais pavaikšto. Istorikas prisimena vieną šviesią giminę, kuri po senelių, tėvų kapų lankymo pasiprašė ekskursijos į Kalvarijos muziejų, aplankė istorinius miestelio paminklus. „Tokių žmonių - vienetai. Turi šeimoje atsirasti šviesulys, kuris tam paskatintų. Dauguma nueina į bažnyčią, aplanko kapus, pietus pavalgo ir išsivažinėja“, - pastebi istorikas.

Pasaulis - nuo savo kiemo

Istorijos mokytojo pozicija ir išradingumas mokykloje labai svarbūs. Valstybės istorija mokinius galima sudominti per savo krašto pažinimą, kraštotyrą. Jaunesniųjų klasių mokiniams ne tiek svarbu išmokti, ką kunigaikščiai nuveikė, kiek svarbu sužinoti, kas savame kieme dėjosi. „Kraštui nusipelnę žmonės, paveldas, papročiai - štai nuo ko reikia pradėti pažinti Lietuvą. Visada yra mokinių, kurie ką nors kolekcionuoja, kažkuo domisi, kažką renka - pašto ženklus, pinigus, atvirukus, butelių kamštukus. Siūlydavau mokiniams atsinešti į mokyklos muziejų savo kolekcijas, jas pristatyti. Labai veiksminga buvo. Surengėme ne vieną parodą, ateidavo kitų klasių mokiniai, tėvai. Jeigu tu ką nors kolekcionuoji, vadinasi, giliniesi, mokaisi“, - teigia buvęs istorijos mokytojas.

Tų patirčių ne viena. Mokiniams istorikas skirdavo užduotį pasidomėti tėvų darbovietėmis, užrašyti jų praeitį, darbus papildyti nuotraukomis. „Atneša darbą, gauna pažymį. Kodėl ne? Rinkdamas medžiagą mokinys daug darbo įdėjo. Ir daug sužinojo. Štai vienas mokinys surinko Kalvarijos plytinės istoriją, tai pati įmonė net paprašė persispausdinti. Tie darbai keliauja į mokyklos muziejų. Ir dabar gimnazijos mokytojai tą tradiciją tęsia. Geriau tokie istorijos pažinimo darbai, nei referatas apie Žalgirio mūšį ir jo reikšmę. Nurašys nuo knygos, kam iš to nauda? Aš taip suprantu istorijos mokymą - šeima, gatvė, miestas, kraštas, valstybė, Europa, pasaulis“, - įsitikinęs A.Totoris.

Ar žinai senelių vardus?

Pasak istoriko, nuo to reikia pradėti mokinukus mokyti valstybės istorijos. Penktokams pagal programą yra užduotis sukurti trumpiausią savo šeimos geneologinį medį. Tėvų vardus mokinai žino, bet senelių vardų dažnas jau negali pasakyti. Teisinasi, kad senelis seniai miręs. „Miręs, vadinasi, prisiminti nebereikia? Ką kalbėti apie prosenelius. Prašai senelio nuotrauką įklijuoti, teisinasi, kad neturi. Ką tai rodo? Tik tai, kad žmonės gyvena šia diena, rūpinasi tik savo išgyvenimu, pinigais, o iš kokio kamieno jie kilę - visai tas pat. Anksčiau tikrai daugiau žmonės apie savo protėvius žinojo. Močiutė man daug pasakodavo apie savo senelius, jų gyvenimus. Ir kaimo žmones gerai pažino. Bendruomenė buvo. Dabar, ne. Gal kas nesutiks, juk yra tos bendruomenės. Bet ne tokios, kokios būdavo anksčiau. Jos gyvavo natūraliai. XIX a. pabaigoje žmones rišo ne tik vieta, kaimas, giminystė. Niekas už pagalbą pinigų neimdavo, dažniausiai patys į talką ateidavo. Dabar veltui niekas nenori padėti“, - pastebi istorikas.

Sodybų tuštėjimas tęsiasi

A.Totoris - ne prigimtinis kalvarijietis. Tą lengvai gali suprasti iš tarties. „Esu kupiškėnas, toks ir liksiu. Dirbu dėl abiejų kraštų. Prisidėjau leidžiant Kupiškio enciklopediją, kurią apimtimi pranoksta tik Mažosios Lietuvos enciklopedija. Per beveik 40 metų Kalvarija - žmonos, taip pat pedagogės, ir vaikų gimtinė - tapo sava. Muziejaus lankytojams pasakodamas miesto istoriją, išskiriu 1950 m. iki 1962 m. laikotarpį, kai miestas buvo rajono centras. Tuomet buvo galimybės plėstis. Iškilo plytinė, pieninė, Jungėnuose - vilnų verpimo fabrikas, davęs darbo šimtams žmonių. Panaikino rajoną ir viskas ėmė blogėti. Jonas Avyžius parašė romaną „Sodybų tuštėjimo metas“, o dabar drąsiai galima rašyti tęsinį - sodybos tuštėja toliau“, - nerimauja istorikas. Jo manymu, net aiškinti nereikia, kodėl sodybos tuštėja. Pirma, ūkininkauti nebeapsimoka. Kiek jam moka už pieną, o kiek pienas kainuoja parduotuvėje? Jei ūkininkui mokėtų bent pusę to, viskas būtų kitaip. Antra, stojant į Europos Sąjungą mūsų derybininkai neišsiderėjo geresnių sąlygų, o lenkai išsiderėjo. „Labai gerai prisimenu, kaip kietai laikėsi lenkai. Mūsiškai buvo pasirašę sutartį jau kelios dienos, o lenkai nesiskubino, kol nebuvo patenkintos jų sąlygos. Ir laimėjo. Dėl to jų ūkiai išliko, vaikai iš tėvų juos perima, sodybos nelieka tuščios“, - dėsto istorikas. Kas trukdė mūsiškiams derėtis? A.Totoris tame mato tik vieną paaiškinimą - mūsų derybininkai nebuvo ūkininkai, tik biurokratai. Kas trukdė susiblokuoti su Lenkija, Latvija, Estija ir iškelti vieningus reikalavimus? Štai ir atsakymas, kodėl Lietuvai neapsimoka auginti linų, gyvulių. „Jeigu mes esame valstybė, turime ginti savo interesus“, - neabejoja istorikas.

Trys Lietuvos

Anot A.Totorio, kaimai nyksta be pertrūkio. Gyventojai kraustosi į centrus. Net ne jaunimas, o pagyvenę žmonės. Todėl, kad ten ligoninės, parduotuvės geresnės, daugiau paslaugų. „Savotišku žaidimu tapo mokinių vežiojimas iš kaimų į miestelius. Kaime mokytis sutinka ne geriausi, o tie, kurie pritingi, nes ten jaučiasi karaliai. Jei jiems ką pasakysi, pagrasins išeiti. Tada mokyklą uždarys. Dabar yra trys Lietuvos - kaimiškoji, miestai - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, ir užsienis. Tarp tų Lietuvų antagonizmas didėja. Mietuose visai kitokie atlyginimai už tą patį darbą. Jei į Vilnių žmogus persikėlė, jis už grašius nedirbs. Ten ir galimybių daugiau. Aišku, ir minusų nemažai, bet kas juos įvertina“, - apgailestauja istorikas.

Emigrantų Lietuva, anot A.Totorio, atsirado ne iš gero, o todėl, kad žmonės neturi iš ko šeimas išlaikyti gimtinėje, neturi už ką būsto nusipirkti. Blogiausia, kad dirbdami svetur mokesčių mūsų valstybei jie nemoka, o jų vaikus čia reikia mokyti. „Europos šalims mūsų emigrantai labai naudingi. Ir didelio mokslo dažniausiai nereikia. Mokiniai supranta, kad ir be mokslo gali gauti darbą, išsiversti. O kai mokinio tėvai ir jis pats supras, kad mokslas reikalingas, mokiniai mokysis ir gerbs mokytojus, klausys ir dėsis į galvą, kas jiems kalbama. Dabar 60-70 proc. vaikų nenori mokytis“, - nerimauja buvęs mokytojas.

Tas prakeiktas nuolankumas...

Anot istoriko, viena didžiausių mūsų ydų - pataikavimas ir nuolankumas. Ar tik dabar tas nuolankumas atsirado? „Ne, prisiminkim bajoriją, lietuvių nutautėjimą. Ar latviai suvokietėjo, kai jų dvaruose sėdėjo vokiečiai? O lietuviai sulenkėjo, atsisakė gimtosios kalbos. Žvelkim į XIX amžiaus Kalvariją. Iš 13 tūkst. gyventojų, lietuvių buvo vos vienas tūkstantis. Daug buvo žydų, bet daugiausia kalbančių lenkiškai. Bet jie nebuvo lenkai, jie buvo nutautėjusių lietuvių palikuonys. Ir dabar tas nutautėjimas tęsiasi. Pas mano pažįstamus atvažiavo vaikai lietuviai, klausau - jie tarpusavy angliškai kalba. Man buvo šokas. Paklausiau tėvų, kaip jiems tai atrodo. Šypsosi - nieko tokio, vaikai turi bendrauti angliškai. Gal ir susikalbėtų jie lietuviškai su akcentu, bet rašyti tikrai nemoka. Dainuoja angliškai. Pamename, sovietiniais laikais lietuvis dainuodavo rusiškai, nors salėje nė vieno ruso nebūdavo. Bet tada buvo okupacija, o dabar kas? Kaip tai pavadinti? Saviokupacija. Kas bus toliau? Lietuva įsivaizduojama kaip etnografija - tautiniai šokiai, sutartinės. Tarsi reliktas toks. O kur mūsų estrada, kur rašytojai, kurie sakytų tiesą? Yra rašytojų, bet dauguma pataikauja skaitytojui. Juk nerašė Vaižgantas, Vienuolis tam, kad įtiktų skaitytojui“, - teigia istorikas.

Istorijos klastotojai

Ir sovietiniais laikais daug kas priklausė nuo to, kokie žmonės rajonuose valdžioje buvo. Galėjo jie įsakymus vienaip vykdyti, galėjo šiek tiek kitaip. „Kai kur tokie pataikūnai taip drebėjo dėl savo vietos, kad, regis, bėgo savo noru pirma traukinio. Tas paminklų griovimas... Suomijoje prie parlamento tebestovi caro paminklas. Caro, kuris prijungė Suomiją prie Rusijos. Ne koks aptriušęs stovi, o gražiai nudažytas. Klausiu, kam jūs okupantą laikot, o jie - tai yra menas, tai yra istorija. Istorijos negalime išbraukti, galima istoriją tik suklastoti“, - samprotauja istorikas.

A.Totoriui įspūdį paliko Rygoje per visą sovietmetį išlikęs Nepriklausomybės paminklas. „Stovi moteris - Latvija - ant 20 metrų postamento. Ant jos rankų - trys žvaigždės, simbolizuojančios tris Latvijos dalis, o svarbiausia, kas parašyta ant paminklo - „Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei.“ Rusams svarbiausia buvo žvaigždės, koks skirtumas, kad žalios. Nieko, sakė, paminklas, tik žvaigždes nudažykit raudonai. Bet latviai per 50 metų nenudažė žvaigždžių raudonai. Mūsiškiai būtų ne tik nudažę, bet ir nukalę. Įdomiausia, kad užrašai nebuvo nei uždengti, nei nukapoti. Išvada tokia - esame labai nuolankūs ir pataikūnai. Reikėtų pasimokyti iš visų mūsų kaimynų“, - svarsto istorikas.