Į finansus suvedama ir tai, kas neįkainojama

Sostinė - antireitingo lyderė

Kultūros paveldo departamento atstovai „Vakaro žinioms“ sakė, kad per pastaruosius 3 metus (2017-2019) jų institucija sudarė 19 komisijų sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti.

Daugiausia tokių atvejų (7) užfiksuota Vilniaus apskrityje. Šiaulių apskrityje - 4 atvejai, Kauno - 3, Klaipėdos ir Panevėžio - po 2, vienas atvejis fiksuotas Telšiuose. Didžiausią žalą kultūros paveldui daro savavališki statybos ar griovimo darbai, gaisrai, objektų valdytojo nepriežiūra ir vagytės bei vandalizmas.

„Kai asmenys buvo nustatyti, jie buvo patraukti atsakomybėn. Skiriama bauda priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, aplinkybių ir kitų veiksnių. Jei nustatoma fizinio asmens atsakomybė, bauda gali siekti nuo 150 iki 1500 eurų. Kai nustatoma juridinio asmens atsakomybė, baudos dydis svyruoja nuo 860 iki 11584 eurų“, - rašoma pateiktame atsakyme.

Departamento atstovai patikslino, kad visais atvejais taip pat nustatomas ir atkūrimo būdas bei konkreti padaryta žala. Vadovaujantis NKPAĮ nuostatomis, pirmiausia siūloma pastatą ar jo dalį atkurti, o nesutikus to padaryti žala išieškoma per teismus.

Padėtų švietimas?

„Žmonės nevertina to, ką turime. Švietimo sistemoje trūksta ir kultūros paveldo integralumo su kitomis valstybės gyvenimo sritimis. Jeigu jau nuo ankstyvo amžiaus piliečiai būtų mokomi pažinti gimtąjį kraštą ir jame esantį kultūros paveldą, tikėtina, suaugę jie labiau vertintų savo istoriją. Juolab kad tai galima padaryti įdomiai ir patraukliai, įtraukiant paveldo pažinimą į istorijos, lietuvių kalbos, dailės, muzikos, informacinių technologijų ir netgi darbų pamokas“, - pasiūlymais dalinosi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė.

Tokios idėjos duoda realios naudos. 2017 m. Paveldo komisijos darbuotojas keliavo per Lietuvos mokyklas ir pasakojo apie piliakalnius, rengė viktorinas, protmūšius ir kitokius, jaunimą įtraukiančius, užsiėmimus. Susidomėjimas buvo didžiulis, tad prie šios idėjos planuojama sugrįžti. Proga tam yra labai palanki, nes 2020 m. yra paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais.

„Lietuvos aukštosiose mokyklose taip pat trūksta paveldosauginio ugdymo. Ypač būsimi architektai turėtų praeiti paveldosaugos kursus ne tik dar besimokydami mokykloje, tačiau ir studijuodami universitete. Tikėtina, kad tuomet jie būtų jautresni istorinei aplinkai ir įvertintų ją planuodami naujas statybas ar esamų istorinių statinių rekonstrukcijas“, - prognozavo E.Karalevičienė.

Baudos turi būti didinamos

Kita problema, į kurią atkreipė dėmesį Paveldo komisijos vadovė, yra už paveldo naikinimą skiriamos baudos.

„Dabar „naikintojams“ skiriamos mažos, kelis šimtus eurų tesiekiančios, baudos ir minimali atsakomybė. Nors yra įstatymas, numatantis, kad už didelės vertės turto (didelė vertė - apie 9500 eurų) sunaikinimą gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė, praktikoje departamentas šiuo įstatymo punktu beveik nesivadovauja“, - teigė pašnekovė.

Tikėtina, kad padėtis pasikeistų, jeigu turto valdytojai žinotų, jog gaus ne tik didžiules baudas, bet ir bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o netinkamai statinius suprojektavę architektai liks be licencijų.

„Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį ir į tai, kad išieškotos baudos galėtų būti skiriamos specialiam paveldosaugos fondui, nes šiuo metu visos sumokėtos baudos ir išieškota žala pervedama į bendrą valstybės biudžetą. Jokių finansinių paskatų negauna ir paveldosauginio turto valdytojai, nors jiems taikomi griežti reikalavimai ir pečius slegia nemaža atsakomybė.

Rimta problema paveldosaugoje išlieka ir dvigubi standartai. Paprastam žmogui nusprendus tvarkyti turimą nekilnojamąjį turtą, jam, skirtingai nuo „vip‘ų“, tenka pereiti kryžiaus kelius, kol gauna visus reikiamus leidimus. Tai irgi neskatina žmonių rūpintis kultūros paveldu“, - problemas vardino E.Karalevičienė.

Pašnekovė akcentavo, kad turėtų būti kreipiamas dėmesys į bendrą valstybės politiką savo valdomo kultūros paveldo atžvilgiu. Lietuva pasaulyje išsiskiria tuo, kad čia valstybė valdo mažiausiai kultūriniam ar istoriniam paveldui priskiriamo turto, o ir turimų vertybių nevengia parduoti.

Geriausias pavyzdys - planuojamas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pastatų pardavimas.

„Visi statiniai - istoriniai, su savais niuansais. Kauno paštas atspindi išskirtinę tarpukario architektūrą, Klaipėdos pašte veikia didžiulis kariljonas, savo istoriją turi ir Vilniaus paštas. Valstybės prestižo reikalas turėti tokius objektus, o pas mus juos planuojama parduoti be garantijų, kad naujieji savininkai jų nepavers prabangiais viešbučiais ar uždarais poilsio klubais“, - nusivylimo neslėpė paveldosaugininkė.