respublika.lt

Kai gali apkabinti svetimą moterį

(0)
Publikuota: 2019 rugsėjo 12 16:08:55, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus, Edmundo Kolevaičio nuotr.

Tai vienintelis šokis, kai svetimą moterį gali apkabinti kaip saviškę ir apsikabinimu išreikšti įsimylėjimą. Tai yra šokis, kuris žmones ir sujungia, ir išskiria. Taip sako aštuoniasdešimtmetis tango mokytojas fotomenininko Edmundo KOLEVAIČIO albume „Tango“.

 

Pasaulyje plintant argentinietiško tango epidemijai, Lietuva - neišskirtinė: ne pirmi metai, kai kone kiekviename didesniame mieste gali ir mokytis, ir šokti tango. Galėtume ir pasididžiuoti įvairiatautėje tango aistruolių bendrijoje - būtent Lietuvoje išėjo prabangus, solidus fotografijų albumas „Tango“, ko gero, šiuo metu neturintis analogų pasaulyje. Šį šokį pamėgęs fotomenininkas E.Kolevaitis išleido jį versle uždirbtomis lėšomis.

Albumo sudarytojas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas sudėjo į leidinį apie tris šimtus fotografijų, plastika ir geometrija, individualiais išgyvenimo potėpiais tarsi suponuojančių pagiriamąjį žodį šiam šokiui, dėl savo archaikos ir universalumo pažymėtam UNESCO paveldo ženklu. Šokių vaizdai suplaukė į albumą ir iš šokio tėvynės Argentinos, Ispanijos, Portugalijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, ir iš Lietuvos; reikėtų dėkoti tango, kad albume atsiranda ir lietuviškas pėdsakas, nes paprastai nuotraukų autoriaus domesio peizažas prasideda užu Lietuvos sienų ir dažniausiai kelionėse. E.Kolevaitis yra fotografavęs Meksikoje, Brazilijoje, Argentinoje, Peru, Bolivijoje, Urugvajuje, Kuboje, Mauricijuje, Dominikoje, Tailande, Kambodžoje, Vietname, Tanzanijoje, Pietų Afrikoje, Etiopijoje. Vienas Dievas žino, kodėl jį taip traukia tolima, dažnai archajiška, etnografiška ir net primityvu. To jis nebegalėtų rasti namie ir galbūt dėl to, kad Europoje žmonės sumaterialėję, supanašėję, praradę ryšį su gamta ir „gentimis“, paniekinę savo tikėjimą ir mieliau atnašaujantys Vakarų civilizacijos tuštybei. Jei nori tikros druska, žeme, krauju, motinos pienu ar prakaitu atsiduodančios natūros, keliauk į Rytus ar Pietus, tarsi sakytų E.Kolevaičio prieš kelerius metus išleisti albumai „Pangea“ ir „Pangea 2“.

Anot fotografijos tyrinėtojo Tomo Pabedinsko: „Savo ieškojimus jis sąmoningai išplečia toli už Lietuvos, nenorėdmas dar kartą žvalgyti lietuviškos fotografijos klasikai priklausančių savo šalies teritorijų, - vis dėlto toli nuo kultūrinių ir geografinių gimtojo krašto ribų Kolevaitis suranda tą patį artimų žmonių ryšį su jų gyvenamąja aplinka, gamta ir kitais žmonėmis, kuriuos Lietuvoje įamžino vyresnioji kraštiečių fotografų karta.“

Istorija byloja, kad E.Kolevaitis kilęs iš Duobiškių kaimo Šakių rajone, kad baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę ir 1975 metais paprastu darbininku pradėjęs „Kauno audiniuose“ sovietinį gyvenimo periodą baigė šios įmonės direktoriumi ir pirmojo fotografijų ciklo, parsivežto iš Indijos, autoriumi. Atkūrus Nepriklausomybę, įsisuko į privatų verslą ir dviem dešimtmečiams užmetė fotoaparatą iki pat naujojo amžiaus slenksčio. Fotomenininkas pauzę aiškina gyvenimiškomis aplinkybėmis: pradėjus savo verslą, nebūta nei laisvadienių, nei atostogų, ir tik 1999-aisiais šiam įsibėgėjus, ištaikyta proga nukakti į Meksiką. „Paskui kasmet važiuodavau į kokią nors kelionę, - pasakoja E.Kolevaitis, - ir visuomet jos metu fotografuodavau. Pamatę nuotraukas kolegos ėmė raginti surengti parodą fotografijos galerijoje. Taip ir prasidėjo... Fotografijų albumus pavadinau „Pangea“ - senovėje graikai taip vadino Žemę, dar nesuaižėjusią žemynais. Nors žemynai išsivaikščiojo, bet žmonės liko tie patys - taip pat pradeda ir gimdo vaikus, taip pat ieško paguodos, taip pat miršta. Kultūriniai skirtumai, be abejo, dideli, tačiau visi mes artimi genetiškai.“

Šiemet pasirodęs „Tango“ albumas, žinoma, džiaugsmas fiziognomikui ir emocijų kolekcionieriui - šitiek įvairaus gymio ir kultūrų veidų, šitiek jausmo pustonių, emocijų, kurios, regis, labiausiai ir domina fotomenininką. Net šokio grafinis brėžinys jam ne taip svarbu, - svarbu žmogaus mini istorija, jos atodangos, švelniai padrąsintos melodijos. Jo teigimu, argentinietiškas tango yra daugiau orientuotas į vyresnį žmogų. „Be abejo, - sako, - čia didelį vaidmenį vaidina patirtis, jausmas, kurį išgyveni per 10-12 minučių. Tai dviejų žmonių pokalbis be žodžių, kai kalbasi kūnai, atliepdami muzikos garsams. Be abejo, be erotikos nėra nė vieno šokio, tai tinka ir tango atveju“.

E.Kolevaitis sako, kad beveik kiekviename renginyje, juolab argentinietiško tango konkursuose, esti fotografų, kurie nutaikę objektyvus ir į kairę, ir į dešinę, tačiau niekas nesiryžta išleisti panašaus albumo, kokį išleidęs jis - jį parengti ir išleisti - išties brangus malonumas. Vietoj svarmenų kilnojimo pasirinkęs judesio terapiją, E.Kolevaitis iki šiol tęsia savo kelionę, vis labiau įsitraukdamas į šokį, vis labiau žavėdamasis juo ir vis nesiliaudamas jo užburtus žmones fotografavęs. Juo labiau, kad jo kelyje nesunku susiieškoti tango aistruolių ir įvairaus formato šokio renginių - milongų (tango vakarų), konkursų, maratonų ir pan. Jis pasakoja apie vieną senyvą lenką, kuris net po insulto su lazdele nepraleidžia didesnio tango renginio Vilniuje.

„Argentinietiškas tango, - tikina fotomenininkas E.Kolevaitis, - yra mini gyvenimas. Ir jeigu sakom, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, tai pagal dievišką planą vyrui skirta būti atrama, atsakingam už saugumą, už aprūpinimą, o moteriai - šiluma, kuri aplink jį plevena, jai lemta rūpintis, kad negęstų židinio ugnis. Argentinietiškame tango tas pat: vyras veda, moteris paklusdama užsimerkia, taip vyksta dviejų pokalbis.“ (Po šitų žodžių lyčių lygintojams vertėtų suklusti.)

Fotografijoje E.Kolevaitis nepripažįsta režisūros, pirmenybę teikdamas akimirkos autentikai, kurią kaip vikri mezgėja akį išgriebia iš visos pynės. „Man, pavyzdžiui, nepriimtini ir fotomontažai ar fotokoliažai, man, pavyzdžiui, nufotografuota rozetė, kuria bandoma išreikšti pasaulio centrą ar panašiai, nieko nesako. Mano nuomone, šitokie ieškojimai neturi ateities. Man svarbiausia ištraukti tokią akimirką, kitiems galbūt nepastebimą, kuri reprezentuotų ir tą laikmetį, ir situaciją, ir to žmogaus autentišką emociją. Mano nuomone, pirmutinis fotografijos uždavinys yra liudyti žmogų ir jo epochą, juo labiau kad režisūra yra tapusi net dokumentikos sudedamąja dalimi.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s