7 nuotr.Vyšnių festivaliais garsėjanti Žagarė atvertė naują puslapį - nusprendė XIX-XX a. pradžioje klestėjusį miestelį atverti turistams. Pirmasis žingsnis žengtas. Žagarės regioninio parko direkcija įgyvendino projektą „Žagarė - istorinis iškilių žmonių ir amatininkų miestas“. Sužymėta 100 istorijai reikšmingų vietų. Pastatai, kuriuose kadaise gyveno ir dirbo amatininkų kartos, gimė, augo ir gyveno miestiečių gerbiami žmonės, pažymėti lentelėmis lietuvių ir anglų kalba. Antra kalba, pasak rengėjų, reikalinga dėl miestelyje vis dažniau savo protėvių šaknų ieškančių užsieniečių.
„Vaikštant po miestelį sunku suvokti, kas kur buvo, kas gyveno prieš šimtą ir daugiau metų. Išaiškinti tai ir pažymėti pirmiausia mus paskatino 2012 m. išleista žagarietės mokytojos, kraštotyrininkės, rašytojos Romualdos Vaitkienės knyga „Amatų metai. Žagarė“, - pasakojo viena iš projekto autorių, Žagarės regioninio parko kraštotvarkininkė Giedrė Rakštienė. Pasak jos, knygos autorė iš įvairių šaltinių atskleidė, kad prieš 100 ir daugiau metų Žagarėje buvo daugiau nei 800 amatininkų. Dirbo kailių, odų apdirbėjai, balniai, kalviai, šerių ir ašutų perdirbėjai, virvių vijikai, vilnų karšėjai, audinių dažytojai, mezgėjai, kirpėjai, kepėjai, siuvėjai, batsiuviai, barzdaskučiai, žvakių liejikai, auksakaliai, puodžiai, kubiliai, knygrišiai, stikliai, staliai, drožėjai, račiai, skardininkai, kalviai, laikrodininkai, vaistininkai, pirtininkai, skalbėjai, muzikantai, skerdikai, gėralų gamintojai... Veikė daugiau nei 200 krautuvių ir krautuvėlių. Rengdami projektą, Žagarės regioninio parko darbuotojai duomenų ieškojo iš visų įmanomų šaltinių - pasakotojų, kraštotyrinių studijų, archyvų. Iš menančiųjų apie tuos laikus likę gyvi vienas kitas. Kaip teigė G.Rakštienė, labai daug projekto rengėjams padėjo 94 metų, bet labai šviesios atminties buvusi mokytoja Janina Giedraitienė. Jos tėvelis Mečislovas Jurgaitis taip pat buvo vienas amatininkų - tautodailininkas, kryždirbys. Identifikuoti istorines vietas padėjo senos nuotraukos. Kas labiausiai nustebino rengiant projektą? Giedrė sako, kad jai atradimas buvo žinia, jog prieš 100 metų miestelyje darbavosi skrybėlaičių ir skrybėlių, brangių kailių apdirbėjų cechai. Daugiausia amatai buvo perimami iš kartos į kartą.
Kaip savo knygoje „Amatų metai. Žagarė“ teigia R.Vaitkienė, amatams augti Žagarei padėjo dar LDK laikais suteikta prekybinė privilegija. Anuomet Žagarės miesto pirkliai plačiai prekiavo su Ryga ir kitais Livonijos miestais. Amatininkai ir prekiautojai turėjo ne tik privilegijų, jie buvo apmokestinti nemažais mokesčiais, o šie sukrisdavo į dvaro iždą. Krautuvių, kromų laikytojai karčiamininkai dažniausiai būdavo žydai. Jiems išimtinai priklausė ir kai kurie amatai, tarkim, gyvulių skerdimas.
Remiantis istoriniais duomenimis, miestelio klestėjimo laikais žydai sudarė vos ne pusę jo gyventojų, bet kurti savo verslų buvo atsikėlę ir nemažai vokiečių, latvių. Gyveno rusų, keletas lenkų. Kaip teigia istorijos šaltiniai, visos tautos gražiai sutarė, gyveno pagal savo tautines ir religines taisykles. Nors žydų ir buvo daug, jie su kitomis tautomis nesimaišė. Ši tauta nebuvo prigimtiniai Žagarės gyventojai. Juos čia apsigyventi, manoma, XVIII a. pradžioje, pakvietė LDK valdovai. Tam, kad užpildytų po karų, ligų smarkiai ištuštėjusias vietoves ir atgaivintų ūkį. Dideles šeimas ir ne mažesnių kosmopolitinių ambicijų turėję žydai savo vaikų nepririšdavo prie gimtosios vietos. Gavę žinių savo gimtinės mokyklose, jie iškeliaudavo į pasaulį mokytis toliau. Todėl tikrai yra kuo didžiuotis mažai Žagarei, kad jos vardas minimas kalbant apie iškilias asmenybes. Žagarė pasauliui davė išskirtinai gabią Mandelštamų giminę. Judaizmo tyrinėtojas Leiba buvo pirmasis Maskvos universitete studijavęs žydas, jo brolis Benjaminas tapo rašytoju. Pastarojo anūkas Osipas, rašytojas ir poetas (savo kūryboje užsimindavęs apie kvapiųjų žagarvyšnių likerį), už stalinizmo kritiką nukankintas gulaguose. Leonidas Mandelštamas tapo žymiu radiofiziku, Maksas - akių gydytoju Berlyne. Žagarėje gimė vienas didžiausių Rusijos fizikų Izaokas Kikoinas. Pasaulyje žinomos ir iki šiol gyvuojančios arbatų firmos „Visockio arbatos“ įkūrėjas, filantropas Kolonimas Visockis į aukštumas taip pat žengė iš Žagarės. Vieta, kur Žagarėje buvo asmenybių šaknys, nėra kol kas aiški. Surasti ir pažymėti ją, anot projekto „Žagarė - istorinis iškilių žmonių ir amatininkų miestas“ koordinatorės G.Rakštienės, yra kito projekto etapo žingsnis. Anot Giedrės, tai net įpareigoja, nes į miestelį atvažiavę pasaulio turistai prašo bent preliminariai parodyti, kur gyveno Visockis, Mandelštamai, kitos asmenybės. Pasak kai kurių šaltinių, Žagarės miestelis pagal iš čia kilusių garsių asmenybių skaičių eina po Vilniaus ir Kauno.
Kaip teigia Žagarės regioninio parko atstovė, daugiau nei metus trukusį projektą sunkino duomenų apie gyventojus trūkumas, skirtingi gyventojų prisiminimai, skirtingai pateikiamos pavardės ir vardai, daug kartų per daugiau nei šimtmetį besikeitę gatvių vardai, kai kurios, kaip ir pastatai, sunykusios, beprimena įvažiavimus į kiemus. Pasak G.Rakštienės, liko neįamžintos ir ne vieno iš Žagarės kilusio Lietuvos menininko, profesijos meistro, gal pasaulyje ir nežinomo, bet palikusio gilią vagą miestiečių ir išeivių iš jo atmintyje. Žagarė esanti tokia unikali ir sena, kad žymėti reikėtų kelis kartus daugiau vietų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
