Nomedos Saukienės žolių apžavai

Dusetose gyvenanti dailininkė reguliariai kas dveji metai atvažiuoja į sostinę su savo paveikslais. Kartais viena, kartais su Šarūnu Sauka. Prieš keletą metų švęsdama savo  pirmąjį jubiliejų su visa  šeima (vyru ir sūnumi Mykolu) vos tilpo “visoje Basanavičiaus gatvėje” - “Maldyje” ir “Meno nišoje”.

Šiemet savo naujausius natiurmortus (per dvi dešimtis) iškabino dar neišbandytoje erdvėje - Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.2). Iš vakaro jaudinosi, kaip ten viskas atrodys. O prieš pat parodos atidarymą atrodė labai patenkinta. Nes čia tokia švari balta erdvė, tiek daug dienos šviesos. Pavyko net atsitverti nuo komercinio sektoriaus - improvizuoti šiokią tokią užkardą. Apskritai esą gaila, kad senamiesčio širdyje, prie pat miesto rotušės esanti galerija atiduota ne parodinei veiklai, o komercinei.

Regis, nesu praleidusi nė vienos Nomedos parodos. Visada tie patys ir ne tie patys natiurmortai. Atpažįstami Dusetų pievų žolynai ir žiedai, ne kartą matyti ankštoje dailininkės dirbtuvėje palėpėje, kur ribotą erdvę vizualiai praplatina keli veidrodžiai. Retkarčiais čia atsiranda naujovių, skelbiančių lyg ir kitą tapytojos kūrybos etapą. Tai gali būti išrauti alijošiai, iš mamos spintos ištraukti kandžių pakapoti lapių kailiukai arba - kaip šįkart - kaimynės išmestos paukščių iškamšos. (Kaip čia neprisiminti rusų poetės: jei tik žinotumėt, iš kokio šlamšto išauga gėlės...) Net ryškiai mėlynų dekoratyvinių vynuogių šakų prisiskynė kaimynės sode. Tos vynuogės ir tie paukščiai - naujausias Nomedos kūrybos etapas.

...Man visada įdomu, kaip Nomeda savo paveiksluose elgiasi su vaikais ir fauna. Vaikai dažniausiai miega vešlių žolynų ir gėlynų brūzgynuose. O jei nemiega - žvelgia kažkur pro tave į neužregimas tolumas, tarsi Renesanso kūdikiai ant Madonos rankų. Jau žinodami, ko dar nežino niekas. Užtai gyvūnai - lapės, paukščiai, tigrai ant miegančio vaiko apkloto, net stirnų galvos - atgyja, lyg burtų lazdelės pažadinti iš miego karalystės. Tada tie žolynai-gėlynai virsta vešliomis klaidžiomis džiunglėmis, gyvenančiomis savo paslaptingą gyvenimą.

Beje, pati Nomeda sako visiškai nesuvokianti tokio literatūrinio tapybos supratimo, nors jai ir smagu klausytis interpretacijų. Jos mama poetė Meilė Kudarauskaitė irgi įžvelgianti tai, ko ji tapydama nė mintyse neturėjo. Sakysim, keturių paveikslų ciklas jai asocijuojasi su žmogaus gyvenimu: vaikystė, jaunystė, branda ir vieniša senatvė. Nomeda neprieštarauja, bet stebisi. Čia mes šiek tiek pasiginčijame.

- Jei visiškai ignoruoji paveikslo semantiką, kodėl taip kruopščiai renkiesi natiurmorto komponentus - gėles, žolynus, iš kasdienės buities atėjusius daiktus - kėdę, arbatinuką, puošnias povo plunksnas?

- Kad būtų gražu. Aš tapymo seansui ruošiuosi taip, kaip prašmatnioms vaišėms. Įsivaizduok, kad prieš mane stalas, kurį aš turiu gražiai serviruoti. Jo estetinis vaizdas priklausys nuo to, kur ir ką padėsiu - lėkštes, taures, gėles - kad viskas puikiai derėtų tarpusavyje. Kai jau rezultatu esu patenkinta, imuosi teptuko. O kai jau padedu paskutinį potėpį, paveikslą užburiu.

- Užburi?!

- Taip, užburiu. Paskutiniai prisilietimai - pirštais. Perbėgu dar klampų paveikslo paviršių pirštų galiukais ir jau nė pati nežinau, ką ir kaip aš ten padarau. Bet tas paskutinis užbūrimo ritualas man yra labai svarbus. Tiesa, kartais pavyksta, kartais - ne.

- Visada įspūdį daro tavo paveikslų gylis, keli vienas pro kitą prasišviečiančių dažų sluoksniai, kaleidoskopinis spalvų švytėjimas.

- Čia man pasakei itin vertingą komplimentą. Nemėgstu plokščios tapybos, spalvotų blynų. Kiek į tokius gali žiūrėti...

- Ar Šarūnas užsuka į tavo palėpę?

- Retkarčiais. Ir vis stebisi tais mano užbūrimais. Sako, kad aš jam įvarysiu kompleksą.

- O ką jis pats šiuo metu tapo?

- Kažkokią homikų orgiją daugiabutyje. Na, žinai, jis visada mėgsta pasakoti istorijas. Jam jos labai svarbios.

Pro šalį eina Šarūnas Sauka.

- Šarūnai, kaip vadinasi tas tavo naujausias paveikslas?

- “Dangun ėmimas”!