„Respublikos“ žurnalistui - Jotvingių premija

- Džiaugdamasi tavimi ir apdovanojimą pelniusia tavo knyga „Ryšys su vadaviete“, noriu klausti, kuo apskritai poetų bendrijai ir pačiam yra įkrauta Jotvingių premija?

- Kai buvau studentas, iš tikrųjų norėjau viso labo dviejų premijų - „Poezijos pavasario“ ir Jotvingių, nes abidvi man yra legendinės: viena susijusi su Justinu Marcinkevičium, kita - su Sigitu Geda. Jei pamenat, Jotvingių premija buvo įkurta kaip alternatyva oficialioms, besisiejančioms su nomenklatūra premijoms, kai 1985 metais neapsikentęs, kad geriausios knygos nėra apdovanojamos, S.Geda įteikė, regis, 10 ar 25 rublių Kornelijui Plateliui iš savo kišenės, tardamas, kad čia yra Jotvingių premija. Jinai prigijo ir jos garbingumas pasiekė mūsų laikus. Ne tik poetų, bet ir visų lietuvių, manau, vaizduotę veikia jotvingiai, viena garbingiausių baltų tautų, kuri žuvo, bet nepasidavė. Tokie dalykai, be jokios abejonės, „groja“, bet atvirai pasakysiu, laikui bėgant viskas niveliuojasi, džiaugsmo ir skausmo emocijos kasmet mažėja ir šiandien, priimdamas Jotvingių premiją, džiaugiuosi kokius 50 kartų mažiau, nei būčiau džiaugęsis ją gaudamas už pirmą ar antrą knygą, kai buvau studentas. Juk jaunam baisiausia nuo minties, kad jį tuoj išstums, kad jam kaip rudenio lapui iš viršaus atrodo, kad nebėra kur krist, kad visos vietos užimtos, o kai jau krenta, nori nenori atranda savo vietą.

- Jei metams bėgant skausmo ir džiaugsmo emocijos išblunka, vadinasi, priežasčių rašyt poeziją lieka vis mažiau?

- Su amžiumi ateina kažkoks emocinis aukso vidurys; kartais pyksti ant jo žmogus, kartais jam esi dėkingas. Ne veltui Donaldas Kajokas yra pasakęs, kad geriausia poezija yra rašoma iki keturiasdešimties. Dabar tikrai esu kupinas baimių, ar ta sentencija man neišsipildys, nors jos autorius paneigė ją savo gyvenimu, rašo eiles toliau. Tai ramina, bet kažkas išties gęsta, žmogaus mąstyme ilgainiui ima dominuoti proza; nori tu to ar nenori, poezija prozoje tampa artimesnė. Dėl to aš pradedu suprasti savo kolegas, kuriuos anksčiau niekinau už tai, kad, visą gyvenimą rašę poeziją, staiga puola prie romanų. Pradedu galvoti, kad tai nėra daroma vien vaikantis pirkėjo (prozą skaitančių pasaulyje daugiau nei skaitančių poeziją), - tiesiog jie nebesijaučia tokie stiprūs kurdami eiles.

- Kodėl gi poezija negalėtų rastis iš baimės jos netekti?

- Duok Dieve, nežinau. Šešerius metus be sustojimo rašiau poeziją, šitos trys knygos („Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai, „Ryšys su vadaviete“ - red.past.) įkvėpimo prasme yra viena knyga, nes tas pats impulsas ėjo per skirtingas duris, kol galų gale jį visą išrašiau. O kai šešerius metus darai vieną darbą, primiršti save kitur, kituose kontekstuose ir vėl, rodos, tampi mažiau patyręs ir jaunesnis poetas pvz., už Aivarą Veiknį, Mindaugą Nastaravičių ar Vytautą Stankų, kurie knygų išleidę vos po vieną, bet jau įpusėję antrąsias, o aš nieko neįpusėjęs, ir net nežinau, kur link pasuks mano kelias. Duok Dieve, jei mano šita, kaip sakot, baimė, ir bus raktas, labai džiaugsiuos. O jei nebus... Jau nebesinori rodyt savo virtuoziškumo poetine prasme, jau nebeįdomu pačiam, ką moku, įdomu tik tai, kaip Nyčė sakė, kas parašyta krauju, kas tvirtinta gyvenimu. Ir dėl to gražių niekučių, kurių galėčiau prirašyti aibę, jau neberašau.

- Betgi kasdien tave matau prie žurnalisto stalo. Tai ne „niekutis“, ne amatas?

- Žurnalistika man yra galimybė išsakyti savo nuomonę. Apie kultūrą. Apie lietuvybę, tautos identitetą. Visa tai darė ir Vincas Kudirka savajame „Varpe“, ir tai nėra joks amatas, tai - poeto darbas. Visa tai, ką mokytojas sakė mums mokykloje ir kas tuomet ir ilgą laiką atrodė banalu, nes taip kalbėjo visi, dabar atrodo kitaip. Dabar matai, kad taip manančių ir kalbančių tampa vis mažiau, ir supranti, kad reikia kartoti, ką sakė mokykloje, nes aplinkui labai daug to nežinančių žmonių. Žurnalistika man yra nuolatos nepaliaujamai rodyti žmonėms, kuriuos aš myliu, - o myliu aš visą savo tautą, visą visuomenę, kol nepradedu jos skirstyti vardais ir pavardėmis, - nuolatos nepaliaujamai ryškinti žmonėms dominantes, kalnų viršūnes. Aš nesakau, kad ten esu užkopęs, aš sakau, bandykime kartu. Mano gerbiama profesorė Viktorija Daujotytė sako, kad autoritetas tegali išsilaikyti kasdiene sielos donoryste, deja, aš dar nesu toks donoras.

- O laisvu menininku būti ne patraukliau?

- Iš tikrųjų, kiekvienas kūrėjas svajoja apie kūrybos laisvę. Kad gyvenimas būtų kaip platforma, kurioje galėtum kurt nevaržomas pareigų, bet kaip ir viskas šiuolaikiniame pasaulyje yra užslėpta, taip ir laisvė nėra tai, kas pirmu pažiūrėjimu atrodo laisvė. Keliolika mano draugų, kompozitorių ir poetų, pabandė gyventi iš kūrybos ir netruko pajusti, kaip pragyvenimo šaltiniu tapę užsakymai ima stelbti jų asmeninius sumanymus. Aš esu laisvesnis rinktis, atmesti, kas man siūloma, nes turiu alternatyvą, nes užsakymas nėra vienintelis mano pajamų šaltinis. Žinoma, kartais ta kūrybinė laisvė esti sunki, kartais pervargsti ir iš tikrųjų nori išeit iš žurnalistikos. Labiau pavargsti net ne nuo darbo, o nuo keliaveidiškumo, kai tu tampi du ar trys viename - tu ir poetas, ir žurnalistas, ir šeimos žmogus, - poetas paprastai nebūna nei dirbantis, nei vedęs, jis tiesiog yra plevenantis. Bekūnis. Iš tikrųjų kartais norisi kaip Sergejui Jeseninui išplaukt laivu su mylimąja pusei metų ir visus tuos mėnesius bučiuotis, žiūrėti į žuvėdras ir rašyti, bet, kita vertus, labai didelė tikimybė, kad būtent tai mane ir parklupdytų kaip kūrėją.

- Mano kartos poetams menamo ar tikro įkvėpimo suteikdavo bohema, jūsiškei - vienuma, individualizmas?

- Dar ir dabar dalis bohemoj skendusių poetų yra gyvi, bet daugelį jų, kaip ir mane, bohema jau metė. Jaunimas, aišku „bohemuoja“, bet ne taip žiauriai kaip mes. Pasisėdėjimų draugijoje sumažėjo, be to, laikmetis ir virtualus bendravimas žmones išsklaidė, ir pagal save pastebiu, kad dažnai atrodo nebūtina susitikt, galima pasišnekėt telefonu, kūrinį nusiųst. Kūryba nuo to truputį kenčia, bet nuo to dar labiau nukenčia žmogaus siela, nes kūrybinis bendravimas, man atrodo, duoda daugiau gėrio, kūrybinių bangų pasauliui negu patys kūriniai. Čia ne aš taip sugalvojau, daug kas yra teigęs, kad kūrybinis procesas už rezultatą yra svarbiau. Kai kūrybos žmonės bendrauja, jų neparašytos knygos bendrauja taip pat, tarsi planai šachmatų lentoje, kur tu dar nežinai vieno ėjimo, bet jau matai kelis į priekį. Tik bendraujant atsiranda galvojimas apie literatūros vyksmą. Pamiršti savo asmenį literatūroje irgi labai svarbu, nes šiaip esi individualistas: kuri vienas, kaunies vienas, vienas džiaugiesi savo darbu. Vienas iš mano pašnekovų sakė, kad mes pamiršom džiaugtis vienas kito pasiekimais, talentais, ir tai daro mus vienišus, o mūsų talentus - silpnesnius.

- Šiuo atžvilgiu, sakyčiau, esi išimtis. Domiesi ir džiaugiesi senąja rašytojų karta ir jos kūryba, dėl ko, manau, iš bendraamžių sulauki ne vien tik pritarimo...

- Skaičiau ne vieną knygą apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jo asmenybę vainikuoja frazė: kunigai nėra gerųjų žmonių kunigai, kunigai yra visų. Aš pakeičiau žodį „kunigas“ žodžiu „poetas“, ir frazė liko ta pati. Poetai turi būti visų. Negalima skirstyti poetų pagal politines ir istorines epochas, negalima skirstyti poetų į sovietinius ir posovietinius, negalima tarp jų ieškoti konfrontacijų, - palikime tai politikams ir troleibusų politikams. Vienybė prasideda būtent nuo galvojimo apie literatūrą. Žinot, kaip pasaulis sužinojo ir pamėgo šalelėse, kurios skurdesnės už Lietuvą, užgimusį magiškąjį realizmą? Visiškai paprastai. Jei premiją gauna koks Markesas (Gabriel Garcia Marquez) ar Fuentesas (Carlos Fuentes), sako esantys jos neverti ir išvardija virtinę kitų rašytojų, ir suintriguoja, ir sudomina, ir tuo pleištu pasaulin iriasi Lotynų Amerikos literatūra... Dabar poezija Lietuvoje išgyvena aukso amžių, mes niekada nebuvom tokie stiprūs, mes niekad neturėjom tarp gyvųjų tiek poetų, kurie atguls į vadovėlius aukso raidėmis. Ir jeigu ta kūrybinė energija būtų suvienyta, Šiaurės Atėnais Lietuva galėtų vadintis be jokios ironijos.

- Pasekim gražiu pavyzdžiu: kas dar buvo verti Jotvingių premijos, be tavęs?

- Iš tikrųjų gal jos labiau buvo vertas Gintaras Bleizgys, dėl to man ir džiaugtis premija yra sunkiau. Jo knyga „Sodas“, o dar prieš tai buvusi „Jonas krikštytojas“, mano galva, yra didelis mūsų poezijos laimėjimas, ėjimas į tam tikrus laukus, į kuriuos mūsų poezijos dar nebuvo eita. Labai mielai dalinčiausi šitą vainiką su G.Bleizgiu, deja, vainikai pinami tik vienam kaklui. Labai linkėčiau jam „Poezijos pavasario“ apdovanojimo. O tų vertų yra visada; yra vertų iš praeities, kurie nebuvo apdovanoti už tai, ką sukūrė geriausio, yra labai daug vertų, kurių negalima apdovanoti, nes jie jau apdovanoti. Tradicija apdovanoti autorius, o ne knygas, man irgi atrodo kliuvinys literatūros procesui. Man žiauriai norėtųsi kažko panašaus į „oskarus“: jei esi Nikolsono lygio poetas, tai gausi premiją kad ir kasmet, jei esi trečio plano aktorėlis, negausi niekada. O dabar nikolsonai lieka už borto, nes kartą jau buvo apdovanoti ir tenka rinktis iš likusių. Marcelijus Martinaitis, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Antanas Jonynas, Kornelijus Platelis, Vytautas Bložė, Henrikas Čigriejus jau yra gavę visas literatūros premijas. Jų nebėra kuo apdovanoti.

- Štai tavo pirmoji knyga „Akis“, išleista 1995 metais, skaitinėju ją su pasigėrėjimu. Ten yra išspausdintas taviškis CV: „Turiu Dievą, tėvus, mylimąją, draugus, katiną Mincių ir daug daug skolų...“ Taip parašytum ir dabar?

- Katino Minciaus jau nebėra. Seniai seniai piliakalny palaidotas, bet į sapnus ir mano eilėraščius jis ateina, per kiekvienas Kūčias tebejuntu jo glaustymąsi aplink kojas. O visa kita, ačiū Dievui, turiu: mylimoji tapo mano žmona, bet vis dar tebėra mylimoji, tėvai gyvi, kas visiems, ne tik poetui, suteikia saugumo; rašydamas skiltis visad pagalvoju, kad jas skaitys mama, ir dar labiau stengiuosi. Ji skaito mano skiltis visada. Matyt, tai, ką mes vadinam įkvėpimu, ateina iš mūsų santykio su tėvais, iš mano meilės atsakomybės mano mamos meilei.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"