1 nuotr.Didžiulio dėmesio Lietuvoje sulaukęs, į XX amžiaus pabaigos Šiaulius nukeliantis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ tęsia tarptautinę kelionę. Frankfurto knygų mugėje leidykla „Mitteldeutscher Verlag“ pristato ką tik vokiškai pasirodžiusias „Pietinia kronikas“.
Su romano vertėju Markusu RODUNERIU kalbamės, kuo ši knyga gali būti įdomi visai kitokias patirtis turinčiai auditorijai.
- Vokietijos istorinis, socialinis kontekstas visai kitoks, tad, kaip jums atrodo, kuo „Pietinia kronikas" gali būti įdomi Vokietijos publikai? Ar skaitytojams bus lengva suprasti mūsų patirtis?
- Vakarų vokiečiui „Pietinia kronikas" turėtų būti įdomu kaip egzotika. Be to, Vakarų Europos žmonėms labai svarbu susipažinti su tuo, kas Rytų Europoje vyko po radikalių pasikeitimų praėjusio amžiaus pabaigoje. Romanas jiems leis susipažinti su Rytų Europos mentaliteto ypatybėmis ir kartu Vakarų vokiečiams geriau suprasti buvusios Rytų Vokietijos, kurią, galima sakyti, jie „suvalgė", žmones.
Manau, kad suprasti romano patirtis ir ženklus nebus taip lengva. Galbūt skaitytojai visai kitaip juos supras, bet tai nėra blogai, kaip tik praturtina suvokimo įvairovę. Matau, kad daugelis žmonių (ne tik lietuvių) įsižeidžia, jei kiti pasaulį suvokia kitaip nei jie. Bet juk nereikia tikėtis, kad visi mato, kaip tu. Vokiečiai leidėjai labai laukė šios knygos, nes mato geras pardavimo perspektyvas. Vadinasi, vokiečiai iš tiesų laukia tokių šviežių oro gūsių. Kaip ir lietuviai akivaizdžiai laukė.
- Į kokį vokiečių dialektą, šneką vertėte romaną?
- Verčiau į to meto slengizuotą bendrinę vokiečių kalbą, kuri buvo vartojama labai plačiai, pavyzdžiui, net televizijoje. Vengiau vartoti itin daug jaunimo slengo, nes pastebėjau, kad vokiečių kalboje toks slengas gyvuoja kur kas trumpiau nei lietuvių. Net naujas jaunimo slengo žodynas Vokietijoje išleidžiamas maždaug kas penkerius metus.
- Ar versti „Pietinia kronikas" jums padėjo tai, kad kurį laiką gyvenote Šiauliuose?
- Dėl kalbos man tikrai buvo lengviau nei žmogui, ten niekada negyvenusiam. Bet kur kas svarbiau tai, kad dešimto dešimtmečio pradžioje jau gyvenau Lietuvoje, Vilniuje. Dėl to daugumą čia negyvenusiam žmogui „keistų dalykų" mačiau ir patyriau.
- O kas buvo sunkiausia verčiant? Galbūt regbio pasaulis?
- Regbio terminus, taisykles galima susiieškoti ar paklausti vokiečių regbininkų. Kur kas sunkiau buvo susidoroti su to laiko realijomis, kurios vakariečiui visai nežinomos. Pavyzdžiui, kas tie lariokai ir koks gyvenimas sukosi aplink juos.
