Atminimas, kas čia vargo, mylėjo, kentėjo. 92 metų dieduko užrašai

Jis man parodė savo dienoraštį, kur surašyta aplinkinių kaimų likimai.

Pats diedukas žvalus, protas gyvas, atmintis - stebuklinga: jis man padeklamavo daug eilėraščių, paskaitė savo sukurtų pasakėčių, pasidalino prisiminimais, pavaišino savo bitučių medumi.

Tokios gražios senatvės galima meilingai pavydėti.

Jo pačiukė, žmonelė Verutė, mirė 2012 metais liepos 16 d. „Labai liūdėjau, labai... Mudu daug dainų mokėjome ir dainuodavome: ir varge, ir bėdoje, šventą dieną, tykų gražų vakarą. Ne virkauk, o dainuok, nes vakarykštės dienos nebeprikelsi. Dabar padainuoju vienas.“

Dieduko tėvelis Povilas Juodelė ir mamytė Paulina tarnavo Pakriaunio dvare.„Kai Smetona su ministeriu Krupavičiumi žemę padalino, tėveliams patiems reikėjo trobesius statytis. Paėmė banko paskolą, tai kiek užaugindavo kiaulių, galvijų parduodavo, kad kuo greičiau tų skolų atsikratytų, dažnai neturėdavome ko ant stalo padėti. Doram žmogui skola, kaip kupra. Lenkia prie žemės.“

Diedukas J.Juodelė vedė jaunas, dar prieš kariuomenę. Žmonelė Verutė pagimdė dukrą Ievą ir sūnų Vydmantą. 1950-aisiais, gegužę, Joną pašaukė kariuomenėn. „Buvo nepaprastai sunku - keitėme frontininkus, aplink vien griuvėsiai, dirbdavome kiek liepdavo, valgėme košę, bulves be jokio riebalo. Ropojome kaip vabalai. Atpyliau 3 metus ir 7 mėnesius. Kai grįžau sutvertame kolūkyje, pirmininkas pasiūlė lauko brigadininko darbą. Dirbau iki kolūkio pabaigos.

Taigi, pažinojau kiekvienos gryčios visus gyventojus: mažus, paaugusius, suaugusius ir senus. Viską apie juos žinojau. Pergyvenau 10 pirmininkų, visi išėjo ne biedni...“

„Savo knygelėn surašiau visų aplinkinių kaimų gyventojų vardus ir pavardes, net kiek kas prieškariu turėjo žemės ir vaikų. Dabar gyvenu labai gerai, savo namuose, turiu 7 anūkus ir 18 proanūkių - nė vienas niekados nėra blogo žodžio pasakęs ar keistai pasižiūrėjęs... Kiek meilės atiduodi mažiems, tiek sugrąžina suaugę.

Vakarių kaimas ir jo likimas

1958-aisiais buvo 15 sodybų.

Strelčiūno šeima prieškariu turėjo 5 ha žemės, 4 vaikus

Balčiūno šeima - 5 ha, 6 vaikai

Juodelė P. - 8,32 ha,11 vaikų

Rimša Stasys - 12 ha, 1 vaikas

Putrų šeimyna - 7 ha, 2 vaikai

Lokciko - 5 ha, 6 vaikai

Žuklio - 7 ha, 4 vaikai

Putrimo - 5 ha, 3 vaikai

Prascieniaus - 7 ha, vaikų - 0

Marcinkevičiaus - 5 ha, 2 vaikai

Karonavičiaus - 5 ha, 1 vaikas

Rimša Steponas - 12 ha, 13 vaikų

Stankevičius - 7 ha, 2 vaikai

Prasieniaus P. - 7 ha, 2 vaikai

Narbuto - 7 ha, 3 vaikai

2019 metai, vasario mėnuo - Vakarių kaimo neliko nė žymės. Tėvai ir vaikai išmirė, o vaikų vaikai išsibarstė kas kur, žinių apie juos nesulesiojau. Tik Kriaunos upė dar po truputį, labai nusekusi, varva. Pakriaunio garsusis malūnas griaučiais žvelgia į dangų dvaro nelikę... Aš su šeima persikėliau į Bagdoniškį, kur pasistačiau namą.

Tėvų sodybai atminti pasodinom liepų ir du ąžuolus - vieną prie kelio į sodybą, kitą tarp liepų. Ir liepos, ir ąžuolai linksmai auga, ąžuolai drūti - vos apglėbtum. Ąžuolus ir liepas sodino mano broliai Matas, Petras, Antanas ir Stasys. Anūkui Remigijui prisakiau: išsaugok ąžuolus ir liepas, kaip Juodelių sodybos atminimą. Išsaugos. Kaip prosenelių, senelių, tėvų atminimą.

Pakriaunių kaimas ir jo likimas

1958 m. kaimas turėjo 29 „gyvas“ sodybas, 2019 m. balandis - likę 10 „gyvų“ sodybų.

Bagdoniškio kaimas

1958 m. - buvo „gyva“ 41 sodyba, 2019 m. vasaris - liko 10 „gyvų“ sodybų.

Rūkelių kaimas

1958 m. - 12 „gyvų“ sodybų, 2019 m. balandis - neliko nė vienos „gyvos“ sodybos. Kaimas mirė.

Buniuškių kaimas

1958 m. - „gyvos“ 24 sodybos, 2019 m. balandis - išliko 10 „gyvų“ sodybų.

Busiškio kaimas

1958 m. - 25 „gyvos“ sodybos, 2019 m. balandis - likę 11 „gyvų“ sodybų.

Jonavos kaimas

1958 m. - 15 „gyvų“ sodybų, 2019 m. balandis - likę 2 „gyvos“ sodybos.

Diedukas savo užrašuose pažymi, kad Jonavos kaime, prie kryžkelės, prieškariu veikė karčema. Gėrimus galėjo pirkti už gerus grybus, grūdus, daiktus, rakandus, nes pinigų retai kas turėjo. Žmonės karčemą vadino „prapultine“, nes pijokai, latrai viską tempdavo iš namų ir savo ūkelių... Gerdavo ir pasimušdavo.

Esu paskaičiavęs, kad nuo 1958 m. iki 2019 balandžio mėnesio septyni kaimai neteko 137 „gyvų“ sodybų, „gyvų“ belikę 43.

Diedukas savo užrašuose pažymi: sovietų laikais melioracija nukėlė 6000 sodybų, atkurtoje Lietuvoje - 4000 sodybų liko. Taigi nuo 1958-ųjų pradingo 10 tūkst. kaimų. Bagdoniškio kaimo pakraštyje žmonės pastatė mirusioms sodyboms atminti paminklėlį. Ten viskas surašyta. Savo pinigėliais pastatė, valdžia neprisidėjo.

Laikas per šimtmečius kaimus nušluodavo ir vėl atkurdavo. Kaimiečiai kraustydavosi į krūvą, vėl išsidalindavo, vėl sueidavo. Tik dvarai išlikdavo stovėti šimtmečiais kaip buvę. Bet vėliau nevidonų ir jie buvo išparceliuoti, sunaikinti, paversti kareivinėmis, kontoromis, butais. Šiandien vėl atstatomi. Laikas varvėjo per pirštus kaip vanduo, viską nusinešdamas ir vėl parplukdydamas. Pasaulis, kaimas, upės, miškai keitėsi akyse, o tu žiūrėjai, kad išsilaikytum, kad nenuneštų. Laikas sugriauna daugiau nei potvyniai, žemės drebėjimai ir karai.

Nuostabus diedukas Jonas Juodelė. Jis mane palydėjo per kiemą ir sustojo prie ąžuolo: „Mano sodintas. Pažiūrėk, koks išlakus, kaip jam čia gera ir linksma gyventi. Kaip ir man - visi vargai pasibaigė, saulėlaida šviečiasi toli už horizonto. Pasižiūriu ir galvoju: krutu, dar krutu, dar gyvenu, o ko man daugiau reikia? Pažiūrėk, Vladai, į apylinkes, koks gražumas - lomelė prie lomelės, kalneliai beržynėliais aptaisyti, kapinės šviečiasi... Kaip ženklas ir atminimas, kas čia vargo, mylėjo, kentėjo, vaikus augino, gyvulėlius prižiūrėjo, gaidžiai giedojo - gyvybė tvino visuos pakraščiuos. Dabar tai anūkai, proanūkiai linksmi atidarda. Gyvenu ir kaifuoju“, - nusijuokė diedukas.