respublika.lt
 

Istorikas-maištininkas Rimantas Vėbranuotraukos (9)

2019 lapkričio mėn. 06 d. 15:25:50
Jonas Rudokas

Imperijų pavergtos tautos savo laisvės kovose gali ir privalo stiprybės semtis iš savo praeities, ką, kaip visi žinome, pabrėžė ir Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“. Bet apie tai žinojo ir imperijų vadovai, ypač Maskvoje, Kremliuje, įsikūrę. Todėl visomis išgalėmis tam trukdė, versdami tų tautų istorikus, taigi ir mūsiškius, klastoti istoriją, meluoti. O šie, tiesa, ne visi, tik tam tikra jų dalis, priešinosi, maištavo, nors dėl to jiems trukdė dirbti, visaip persekiojo: Juozą Jurginį, Vytautą Merkį, Antaną Tylą ir kitus. Vienas iš tokių neklaužadų, labiausiai nukentėjęs, buvo ir Rimantas Vėbra.

×
nuotr. 2 nuotr.
Viešai skelbiamos mintys gaivino, žadino mūsų žmonių sąmonėje Nepriklausomybės idėjas. Todėl ta valdžia kaupė žinias apie šio istoriko „erezijas“, o tada apšaukė jį lietuvišku buržuaziniu nacionalistu, žalojančiu besimokančio jaunimo sąmonę.

 

Sunkus gyvenimo kelias

Jis - ryškus pavyzdys, kokie sudėtingi, su staigiais posūkiais, neretai būdavo mūsų inteligentų likimai tada, 1940-1990 metais, - todėl lengvai, skubotai juos teisti, juo labiau smerkti, jokiu būdu negalima.

Būsimasis istorikas gimė Utenoje 1931 m., ten ir mokėsi. Vyresnėse gimnazijos klasėse parodė įvairius gabumus: piešė, sportavo, vaidino saviveiklos spektakliuose. Bet visuomeniškai aktyviam jaunuoliui to nepakako: 1949 m. įstojo į komjaunimą ir jame sparčiai kilo karjeros laiptais. Dirbo Utenos berniukų gimnazijos komjaunimo organizatoriumi, ją baigęs - rajono komiteto pirmuoju sekretoiumi ir Lietuvos komjaunimo CK skyriaus vedėjo pavaduotoju. Žinoma, įstojo ir į Komunistų partiją, tačiau nomenklatūroje pasilikti, tapti kokiu dideliu viršininku vis dėlto nesusigundė, o pasuko mokslininko keliu. Tam jis turėjo būtinas savybes - buvo gabus, smalsus, darbštus, atkaklus. 1956-1962 m. mokėsi Vilniaus universitete, baigęs liko dėstyti, parengė ir 1966 m. apgynė kandidato disertaciją, sukūrė šeimą.

Bet R.Vėbros pasirinktame kelyje bėdos ir vargai buvo iš anksto nulemti, užprogramuoti. Todėl, kad totalitarinėje Maskvos imperijoje istorijos mokslas turėjo tarnauti ne tiesos ieškojimui, bet komunistinei propagandai, valdžios galios stiprinimui. O R.Vėbrai toks „mokslinis“ darbas netiko: jis dar studijų metais susidomėjo mūsų tautiniu atgimimu XIX a. antroje pusėje ir laisvės kovų istorija. Taip galėjo atsitikti todėl, kad jo politinės pažiūros, vadinamosios tarybinės tikrovės vertinimas, palaipsniui keitėsi iš simpatijų į antipatiją.

Jį dominusios temos tyrimai buvo labai sėkmingi, ypač dirbant Leningrade, Rusijos imperijos archyve. Čia R.Vėbra surado daug vertingos, mūsų istorikams dar nežinomos medžiagos. Maža to, jos analizė, apmąstymai padėjo jam galutinai atsikratyti ankstyvesnių iliuzijų apie teigiamą Rusijos vaidmenį Lietuvos istorijoje - tiek carų laikais, tiek ir vėliau, pokario laikotarpiu. R.Vėbra tapo tvirtu savojo krašto patriotu. Jo tyrimų rezultatai, aišku, patvirtino, kad Lietuvos valstybę 1918 m. sukūrė ne užsienio imperialistai, paskandinę kraujyje tada pas mus neva vykusią socialistinę revoliuciją, kaip skelbė valdžios propaganda ir jai ištikimi istorikai, o mūsų žmonės, daugiau kaip šimtmetį kovoję prieš carizmą.

Žinoma, R.Vėbros tyrimai, jų išvados to meto valdžiai patikti negalėjo. Viešai skelbiamos mintys gaivino, žadino mūsų žmonių sąmonėje Nepriklausomybės idėjas. Todėl ta valdžia kaupė žinias apie šio istoriko „erezijas“, o tada apšaukė jį lietuvišku buržuaziniu nacionalistu, žalojančiu besimokančio jaunimo sąmonę. 1970 m. mokslininkas išvarytas iš universiteto, jam trukdė dirbti mokslinį darbą ir skelbti jo rezultatus - spausdinti straipsnius, leisti knygas. Maža to, ne vienus metus R.Vėbra vargo be pastovaus pragyvenimo šaltinio, buvo bedarbis - režimas nepaklusniems keršijo be gailesčio.

Toks gyvenimas labai pakenkė jo sveikatai, kuri buvo susilpnėjusi dėl įtempto, azartiško darbo, rengiant disertaciją. Užpuolus sunkiai nervų ligai, teko gydytis ligoninėje, nebeliko ir šeimos. Laimė, sunkų ligonį ėmėsi globoti, slaugyti žymi mūsų literatūrologė Vanda Zaborskaitė, pati buvusi valdžios nemalonėje. Ji tapo ir antrąja R.Vėbros žmona. Taip jis išgyveno, ištvėrė visas nelaimes ir vėl tęsė savo darbą bibliotekose, archyvuose.

Vitui Areškai padedant, 1983 m. pavasarį jis surengė „Aušros“ 100-ųjų išleidimo metinių minėjimą-konferenciją. Ji vyko labai sunkiomis sqąlygomis: pranešimo skaityti R.Vėbrai neleido, todėl į tribūną teko veržtis, siekiant išsakyti bent svarbiausias savo idėjas. Jos susirinkusiųjų buvo sutiktos plojimais, o tuo labai pasipiktino ten dalyvavęs LKP(b) istorijos instituto direktorius M.Šarmaitis, įžvelgęs, kad lietuviškas buržuazinis nacionalizmas pas mus dar gyvas... Iš tiesų jis pasirodė labiau atsparus laikui, nei tada propaguotos proletarinio internacionalizmo ir klasių kovos idėjos. O netrukus prasidėjo M.Gorbačiovo „perestroika“, valdžios kontrolė istorikams silpnėjo, todėl ir R.Vėbros padėtis ėmė taisytis. 1989 m. sausį surengtame „Varpo“ žurnalo pasirodymo šimtmečio minėjime jis ir kiti pranešėjai savo idėjas skelbė jau laisviau.

Taip istorikas sulaukė naujo, antrojo, mūsų tautos atgimimo, kuriame ir pats dalyvavo, paskui ir Nepriklausomybės atkūrimo. Tik tada jis pagaliau galėjo išleisti savo knygas, parengti ir 1995 m. apginti habilitacinį darbą. Tačiau laisvės metų R.Vėbrai likimas skyrė per mažai. Paskutinės savo parengtos knygos - stambaus, vertingo archyvinės medžiagos rinkinio „Lietuvių klausimas Rusijos imperijoje XIX a. - XX a. pradžioje“ jau nebepamatė. 1999 m. balandžio 15 d. staiga mirė Utenoje, pakeliui į šeimos sodybą Zarasų krašte. Liko rankraštyje ir knyga apie „Aušrą“, tokia svarbi mūsų istorijai, ir dar daug kitų nebaigtų darbų.

Vertingas palikimas

Tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje - labai svarbus, galima sakyti, lemtingas laikotarpis mūsų istorijoje, nes tik jo pagalba susiformavo mūsų moderni Tauta. Ji ne tik išvengė pražūties, kurią mums pranašavo daug kas, bet ir sukūrė nepriklausomą valstybę. Tautinį atgimimą mūsų istorikai jau buvo tyrinėję, apie jį rašę ir anksčiau, ypač tarpukariu Tačiau R.Vėbrą pirmąjį sudomino teoriniai šio laikotarpio klausimai, tada kilusių problemų priežastys, šaknys. Todėl jam pavyko atrasti daug ką naujo ir svarbaus. Pavyko todėl, kad mokėjo, mėgo ieškoti reiškinių ir procesų esmės, kad pasinaudojo iki tol mažai tyrinėtais archyvų dokumentais.

Visų pirma R.Vėbra, remdamasis 1897 m. visuotinio Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, ištyrė XIX a. antrosios pusės mūsų visuomenės socialinę struktūrą, jos sudėtį. Pasirodo, ta struktūra tada vis dar buvo nepakankamai išplėtota, nepilna: neturėjome ar beveik neturėjome stambių dvarininkų, pramonininkų, prekybininkų, bankininkų, per mažai turėjome inteligentijos, ypač inžinierių, agronomų, ekonomistų, karininkų, valdininkų, mokslininkų, menininkų. O dėl to kilo nemažai sunkumų ir tautinio atgimimo metu, ir vėliau - kuriant savąją valstybę. R.Vėbra išaiškino ir kodėl taip atsitiko. Priežasčių buvo įvairių, bet svarbiausios - tautinė priespauda, caro valdžios politika, imperinė, kolonijinė, su aiškiu tikslu - rusifikacija. Tam turėjo tarnauti įvairūs ekonominiai suvaržymai, trukdymai formuotis, veikti, mūsų buržuazijai, dvasinės kultūros slopinimas - spaudos draudimas, katalikų Bažnyčios persekiojimas, draudimas mūsų inteligentams dirbti savo krašte, valstybės tarnyboje ir dar daug kitų priemonių.

Žinoma, visa tai padarė nemažai žalos mūsų Tautai, jos ekonomikai ir kultūrai, bet tautinio atgimimo neįveikė, nesustabdė. Anaiptol, kaip pabrėžė R.Vėbra, dauguma caro valdžios pastangų ne tik nedavė lauktų rezultatų, bet netgi pakenkė tai valdžiai, nes paskatino mūsų žmones vienytis ir dar atkakliau priešintis, kovoti dėl savo teisių. Geriausias pavyzdys - spaudos draudimo atšaukimas paaiškėjus, kad to draudimo metu lietuviškų knygų leidyba išaugo net 5 kartus. Todėl mūsų visuomenė darėsi vis labiau tautiškai sąmoninga, subrendusi politiškai, vis aktyvesnė. Jos kova buvo apvainikuota istorinio Vasario 16-osios akto, paskelbusio nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, įgyvendinimu.

Svarbiausius savo tyrimų rezultatus R.Vėbra aprašė, apmąstė monografijoje „Lietuvių visuomenė XIX a. pirmoje pusėje“. Tačiau jos rankraštis gulėjo net 25 metus, kol pagaliau 1990 m. pavasarį tapo knyga. Taip ano meto valdžia, trukdydama jos išleidimą, faktiškai pripažino istoriko darbo vertę, jo keliamą pavojų santvarkai ...

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SPROGIMAS: 16 žmonių tebėra atkirsti anglių kasykloje Kinijos Šansi provincijos Pingjao apskrityje, kur pirmadienį sprogo dujos.
  • KAINA: Lietuvos pieno perdirbimo įmonės spalį už natūralų pieną stambiesiems šalies pieno ūkiams mokėjo artimą europiniam vidurkiui supirkimo kainą – 329,6 euro už toną, arba 5,3 proc. daugiau nei rugsėjį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Kaip manote, ar šalyje dygstantys žali kryžiai išgelbės ūkininkus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+7 +8 C

+5 +8 C

 

+5 +6 C

+8 +10 C

+7 +10 C

 

 +8 +10 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s