Nuostabaus balso operos atlikėjas, legendinė asmenybė Enrikas Karuzas (Enrico Caruso) - ne tik didis talentas, bet ir unikalaus charakterio žmogus.
Mėgėjas papokštauti
Enriką Karuzą visuomenė žino kaip neprilygstamą operos genijų, tačiau dainininko amžininkai jį pažinojo ir kaip puikiu humoro jausmu pasižymėjusį žmogų. O kai kada jis pademonstruodavo jį tiesiog scenoje. Iki šiol prisimenamas atvejis, kai viena dainininkė, atlikdama savo partiją, netyčia pametė scenos kostiumo dalį - nėriniuotas kelnaites iki kelių. Bet niekas to nepastebėjo, nes mergina spėjo jas nuspirti po stalu. Niekas, išskyrus E.Karuzą. Jis lėtai priėjo prie stalo, pakėlė kelnes ir iškilmingai nunešė jas dainininkei.
Jis garsėjo ir nepagarbiu požiūriu į politikus. Į susitikimą su Ispanijos karaliumi jo rezidencijoje E.Karuzas atvyko nešinas savo makaronais, tikindamas, kad jie yra skanesni už karališkuosius. Iki šiol cituojamas ir jo garsusis kreipimasis į Amerikos prezidentą: „Pone prezidente, jūs esate beveik toks pat garsus, kaip ir aš.“
Tenoras - katastrofa
E.Karuzas kelis kartus tapo katastrofų liudininku ir net dalyviu. Kartą San Fransiske, kur gastroliavo E.Karuzas, įvyko žemės drebėjimas. Nukentėjo ir viešbutis, kuriame gyveno dainininkas. Bet tada E.Karuzas atsipirko lengvu išgąsčiu ir vėl rado pretekstą pajuokauti. Kai tenoro draugai sutiko jį apgriuvusiame viešbutyje su šlapiu rankšluosčiu ant peties, E.Karuzas gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Juk sakiau: jeigu sudainuosiu viršutinę natą, įvyks nepataisoma bėda.“ Dar keletą kartų dainininko gyvybei grėsė pavojus: kartą spektaklio metu teatre įvyko sprogimas, po to į E.Karuzo vilą įsilaužė plėšikai, o dar jis buvo šantažuojamas, reikalaujant didelės pinigų sumos.
Išrankus profesionalas
E.Karuzas vienas iš pirmųjų operos atlikėjų pradėjo įrašinėti savo atliekamus kūrinius gramofono plokštelėms. Jis įrašė apie 500 albumų, jų buvo parduota daugybė kopijų. Populiariausias - „Juokis, pajace!“ Taip pat žinoma, kad E.Karuzas visas partijas atlikdavo originalo kalba: jo manymu, joks vertimas negali žiūrovams perteikti visų kompozitoriaus sumanymų.
Prastas aktorius
Nežiūrint tobulo balso, kuriuo žavėjosi visas pasaulis, E.Karuzui buvo dažnokai prikišamas aktoriaus įgūdžių neturėjimas. Ypač stengdavosi spauda ir pavyduoliai. Bet kartą pasakyti Fiodoro Šaliapino žodžiai privertė visus nekentėjus užsičiaupti: „Už didžiojo dainininko natas, kantileną, frazuotę jūs turite jam atleisti viską.“
Ištikimas profesijai
E.Karuzas mokėjo ne tik visas savo partijas, bet ir visų spektaklio partnerių partijas: įsijautęs į vaidmenį, jis negalėdavo grįžti į tikrovę, kol nenutildavo paskutiniai plojimai.
„Teatre aš esu tiesiog dainininkas ir aktorius, bet norint parodyti publikai, kad aš nei vienas, nei kitas, o tikras charakteris, kurį sumanė kompozitorius, man tenka mąstyti ir jausti būtent kaip žmogui, kurį turėjo omeny autorius“, - sakydavo E.Karuzas.
Paskutinį savo spektaklį, 607-ąjį, E.Karuzas dainavo jau sunkiai sirgdamas. Jis iškentė visus kankinamus 5 operos veiksmus, o paskui galutinai atgulė. Žiūrovai šaukė „bis“, nežinodami, kad garsųjį tenorą girdėjo paskutinį kartą.