respublika.lt

Pabiržės krašto poeto šimtmetis

(0)
Publikuota: 2019 spalio 27 09:30:00, Algirdas BUTKEVIČIUS, parengta pagal „Biržiečių žodį“
×
nuotr. 4 nuotr.
Paulius Drevinis: „ Rašiau išvargęs, rašiau rizikuodamas asmenine laisve, rašiau todėl, kad negalėjau nerašyti“. Varėnos r. Viešosios bibliotekos ir Vikipedijos nuotr.

Gyvenimo rūpesčiuose ir kasdieninių darbų margume primirštame iškilių savo kraštiečių vardus ir tik jubiliejaus dieną bandome prisiminti jų šviesius veidus ir dešimtmečiais po trupinėlį sukrautų darbų kraitį. Iš nedažnų susitikimų, laiškų, pokalbių nuotrupų, eilėraščių knygose pulsuojančios poezijos versmės gimsta Poeto paveikslas ir regime labai kuklų, santūrų, dorą ir tvirtą žmogų, kuris visą gyvenimą mylėjo Lietuvą, žmones, Poeziją. Išėjusį, bet likusį kartu su mumis šviesiais prisiminimais, į klasikinius ketureilius sudėtais žodžiais, iš kurių sklinda santūri poeto meilė gimtinei ir jos žmonėms.

 


Gyvenimo kelias

Gimė Paulius Drevinis (tikra pavardė Drevinskas) 1919 metų spalio 13 dieną Gulbinų kaime. Mokėsi Gulbinų pradinėje mokykloje, Biržų, Tauragės ir Panevėžio gimnazijose. 1941-1943 m. studijavo Vilniaus dvimečiame pedagoginiame institute. Jį baigęs pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 1948 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą, vėliau Irkutsko sritį. Iš tremties į Lietuvą grįžo 1956 metais. 1958 metais baigęs universitetą mokytojavo Naniškių vidurinėje mokykloje. Nuo 1963 metų gyveno Klaipėdoje. Dirbo 8-oje, vėliau K.Donelaičio vidurinėje mokykloje. 1976 metais išėjo į dalinę pensiją. Mirė Klaipėdoje 1990 metų lapkričio 22 dieną. Amžino poilsio palydėtas lapkričio 26 dieną aukštan Daumėnų kapinių kalnelin, nuo kurio matyti pievomis vingiuojanti Tatulos upė, aukšti Pabiržės bažnyčios bokštai, poeto vaikystės takai ir takeliai.

Žodžiai kūrybos draugams

P.Drevinis tarsi vaikystės dienų legenda. Kai mokiausi Pabiržės vidurinėje mokykloje, apie jį nebuvo kalbama. Tais metais jis buvo Sibiro tremtyje, o tremtis buvo uždrausta tema ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Tuomet nežinojom, kad mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Teodora Grudzinskaitė susirašinėjo su P.Dreviniu, siuntė jam į Sibirą knygų, o iš jo gaudavo eilėraščių. Jis tais metais tremtyje, prie Baltosios upės krantų, rašė poemą „Baltasis miestas“, vertė įvairių tautų poetų eilėraščius. Nes kūryba jam buvo jo kraujas ir gyvenimas, vilties spindulys varge ir kritime. Tada jis parašė jaudinančius, bylojančius apie jo meilę poezijai ir kuklumą, žodžius, skirtus kūrybos draugams: „Kūrybos Draugai, jeigu kada nors į Jūsų rankas pateks šie mano eilėraščiai, rašyti Azijoje, jų likimas Jūsų rankose. Šitie kūriniai, jeigu juos galima vadinti kūriniais, rašyti po Sibiro dangum. Juos rašiau žiemą prie laužo, prirūkytuose darbo barakuose, įkyrių žvilgsnių ir bjauraus įvairiatautės publikos alaso trukdomas, griebiausi plunksnos atitrūkęs nuo kirvio, pjūklo, kastuvo ir niveliro. Plunksnos nemečiau ištisus penkmečius, neturėdamas galimybės su kuo nors giliau pasikalbėti literatūrinėmis temomis, nesiskyriau su plunksna, nepramatydamas net mažiausio literatūrinės perspektyvos spindulio. Rašiau išvargęs, rašiau rizikuodamas asmenine laisve, rašiau todėl, kad negalėjau nerašyti. Būsiu laimingas, jeigu kada nors vienas kitas mano sukurtas dalykas ras vietos lietuvių literatūroje“.

Šiandien poetas būtų labai laimingas, nes biržiečių bibliotekininkų pastangomis išleista knyga „Ieškok tik širdies...“ su jo tremties metų poezija, mokytojos Teodoros laiškais.

Meno vakarai Pabiržėje

P.Drevinis, 1932 metais baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, mokydamasis Biržų, Tauragės, Panevėžio gimnazijose, organizavo Pabiržės parapijos salėje meno vakarus, kuriuose savo eilėraščius skaitydavo Pauliaus bičiuliai Leonardas Matuzevičius, Pranė Aukštikalnytė, Leonardas Žitkevičius, Petras Zablockas, kiti jo amžininkai literatai. Tokių vakarų Pabiržėje buvo penki.

1943 metais „Naujosiose Biržų žiniose“ (rugpjūčio 21 d.) išspausdintas P.Drevinio straipsnis „Meno šventė Pabiržėje“. Straipsnį autorius baigia žodžiais iš Meno vakarų rengėjų Pabiržėje akto dešimtmečiui: „Mes, Pabiržės krašto mokslus einąs jaunimas, nuo 1937 metų organizavęs meno vakarus, surišti gilios draugystės ir meilės tėvams, parodžiusiems mums rugių, kviečių, miežių, linų žiedų mėlyną liūdesį, V tradiciniame meno vakare pasižadame ligi mirties tikėti Meno Dievui, kuris iškelia žmogų ligi genijaus ribų ir parodo, koks jis menkas šliužas amžių visatos žvaigždynuose. Mes visi pasižadame dešimtame tradiciniame meno vakare suvažiuoti Pabiržėn, laisvoj Lietuvoj pažiūrėti į praėjusias valandas, išrėžusias mūsų veiduos kančių ir meilės duobes, o gal kitus ir į kapus nuvedusius. Dieve, išvesk Lietuvą per audras į saulę! Dieve, padėk mums! Mes ištesėsime!“ Ir parašas - Pabiržės krašto mokslus einąs jaunimas.

Sibirietiška autobiografija


1958 metų rudenį, išvažiavęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių literatūrą, fakulteto dekanate, pavasarį universitetą baigusių lituanistų diplomantų sąraše išvydau ir P.Drevinio pavardę. Tada nekilo klausimas, kodėl poetas, įstojęs į universitetą dar 1944 metais, jį baigė tik po 14 metų. Apie tai, kad P.Dreviniui aštuonerius metus teko eiti dygliuotais tremtinio keliais Šiaurėje, tada niekas nekalbėjo. Mažai kas žinojo, kad Paulių čekistams įskundė jo bendramokslis, toks pat pokario metų studentas, vėliau garsus eiliuotų pasakų vaikams kūrėjas Kostas Kubilinskas.

Po P.Drevinio mirties literato Alfonso Jono Navicko rūpesčiu buvo išleista knyga „Nekrisk, žvaigždele“. Joje šalia eilėraščių išspausdinta ir poeto sibirietiška autobiografija. Poetas rašo, kad 1948 metais gegužės 22 dieną buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Po dvejų metų jam buvo leista persikelti pas motiną ir brolį su šeima, taip pat tremtinius, į Irkutsko sritį. Ten dirbo vietiniame miškų pramonės ūkyje paprastu darbininku, vėliau buvo siaurojo geležinkelio linijos brigadininku, dešimtininku, meistru. Poetas prisimena, kad Sibire jam tekę patirti ir didelio alkio, ir sotesnių dienų. Iš pradžių labai pavargdavęs nuo sunkaus fizinio darbo, dažnai kankindavo gimtojo krašto nostalgija. Poetą visą laiką stebino mažai pažįstama gamta. Tarp tremtinių jis turėjo daug artimų bičiulių, su kuriais dalindavosi atsiųstu siuntiniu, uždirbtu rubliu, žiniomis iš tėvynės, knygomis. „Per visus ištrėmimo metus, - rašė P.Drevinis, - mano bičiuliai buvo eilėraščiai. Juos kurdavau žiemą prie laužo pietų pertraukos metu, vasarą, gindamasis nuo uodų ir musių, miške ant kelmo, grįžęs iš darbo, prie žibalinės lempos poilsio barakuose, per atostogas mamos kambarėlyje. Sunkiau būdavo su jų nušlifavimu, išbaigimu, perrašymu - vis neužtekdavo laiko. Prirašytus sąsiuvinius reikėdavo slėpti, nors ne visada sėkmingai: ir tarp savųjų visokių pasitaikydavo... Retai kam savo naujus kūrinėlius paskaitydavau. Dalis eilių išsimėtė bekeliaujant, dalį pats sunaikinau, dalį parsivežiau tėviškėn“.

Mokyklos direktorius


Baigęs universitetą P.Drevinis buvo paskirtas Varėnos rajone esančios Naniškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Per 5 metus Naniškiuose Paulius atliko didžiulį fizinį ir kūrybinį darbą. Bendraudamas su mokiniais ir tėvais puoselėjo saviveiklą, organizuodavo ekskursijas, ruošdavo literatūros vakarus, pasikviesdamas svečių iš Vilniaus. Tačiau partijos ideologų netenkino ši veikla. Prikaišiojo, kad direktorius nesirūpina komjaunuoliais ir pionieriais. Ragino rauti buržuazines atgyvenas, o ne mokyti dainuoti vaikus apie linelius ir rūteles. Direktorius jautė, kad ir kaip besistengtų, su savo praeitimi ilgai čia neišsilaikys. Nuo 1963 metų visam laikui apsigyveno Klaipėdoje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų būreliui, rašė eilėraščius, išleido eilėraščių rinkinius „Kryžkelė kelių plačių“, „Tėviškės eglės“, „Veidai ir vardai“, „Peizažai“, „Vėl kartojas gyvenimas“, „Žaliu žaliuosiu uosiu“, eilėraščių rinkinėlį vaikams „Žydi purienos“.

Grįžimas tėviškėn

1980 metų spalio mėnesį Likėnų sanatorijoje ir Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje buvo surengti Pauliaus Drevinio literatūros vakarai. Poetas ne iš karto sutiko važiuoti į Biržus, nes jam atrodė, kad Biržuose jo niekas nelaukia, mažai jį kas ten prisimena ir į tokį vakarą tikrai nesusirinks klausytojų. Tuo metu Biržų centrinės bibliotekos direktore dirbusi ir poeto literatūrinius vakarus rengusi Ona Gerulienė prisimena, kad iš dalies poetas buvo teisus, nes pradėjusi tartis su tuometine rajono valdžia dėl P. Drevinio vakarų organizavimo susidūrė su aiškiai priešingu nusiteikimu. Buvo pasakyta, kad Sibire pabuvojęs poetas Biržuose nėra pageidautinas.

Tačiau literatūros vakarai įvyko. Jie tapo tikra poetinės kūrybos švente. Biržiečiai poetą apipylė gėlėmis.

Geras poeto bičiulis Eugenijus Matuzevičius yra sakęs, kad visoje Pauliaus Drevinio poezijoje alsuoja Šiaurės Lietuvos krašto dvasia, tauri ištikimybė tėviškės žemei gaivina poetinį žodį, mintį, svajonę, ilgesį.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s