respublika.lt

Uzbekistano gyvenimo ritmu

(0)
Publikuota: 2019 lapkričio 16 15:30:02, Justina GAFUROVA
×
nuotr. 13 nuotr.
Medvilnės rinkimas. Justinos Gafurovos asmeninio albumo nuotr.

„Vakaro žinios“ praėjusį šeštadienį rašė apie tai, kad iki šiol turistams ne itin atviras Uzbekistanas keičia politiką ir atveria sienas norintiems jį aplankyti. Straipsnyje aptarėme įdomiausias lankytinas vietas ir praktinę informaciją. Tačiau ne visiems turistams lemta pamatyti tikrą uzbekų gyvenimą iš arti bei geriau susipažinti su iki šiol saugomomis uzbekų tradicijomis.

 

Visas pasaulis Uzbekistaną žino kaip savo tradicijas ilgus metus išsaugojusią šalį. Iki šiol čia rankomis audžiami šilkiniai kilimai, kurių įsigyti atvažiuoja žmonės iš įvairių pasaulio kraštų. Priklausomai nuo kilimo dydžio, jis gali būti audžiamas kelis mėnesius, metus ar net dvejus. Paprastesnių kilimų galima įsigyti turistų lankomose vietose, o norintys pamatyti procesą savo akimis kviečiami už mokestį apsilankyti ir audimo fabrike bei susipažinti su moterimis, kurių rankomis gimsta šis natūralus grožis.

Dar viena Uzbekistano vizitinė kortelė - medvilnė. Čia auginama medvilnės produkcija iki šiol vertinama daugelyje šalių. Besilankant Uzbekistane rudenį, galima ir išvysti medvilnės rinkimo procesą. Jis trunka vos 40 dienų. Didžiuliuose laukuose moterys iki šiol medvilnę renka rankomis, kruopščiai kraudamos minkštus gumuliukus į per petį perjuostą medžiaginį maišą. Vietiniai sako, kad medvilnės rinkimas - svarbiausios 40 dienų šalyje, kuomet paroje net pritrūksta valandų. Už sunkų darbą valstybė dosniai atsilygina - kiekvienai medvilnės rinkėjai po sezono valstybė skiria po 4 arus žemės.

Legendomis apipintas maistas

Vietiniai žmonės, paprasti uzbekai - yra tikrasis šalies veidas. Šilti ir atlapaširdžiai uzbekai visada pasiruošę padėti, turistus jie kalbina, o prireikus, patars, kur geriau apsipirkti, ką pamatyti ir kur paragauti nacionalinių patiekalų. Svečius uzbekai labai myli. Savo namuose jiems užleidžia geriausius kambarius, vaišina skaniausiais valgiais. Uzbekistane dažniausiai sėdima ant žemės, prie žemo stalo, ant pagalvėlių. Svečiai pasitinkami nukrautu stalu, ant kurio kelios rūšys čia užaugintų riešutų, džiovinti ir švieži vaisiai, daržovės, kepta mėsa, šviežios bandelės su aviena, vadinamos „samsa“, ir, žinoma, žalioji arbata su namine duona. Tačiau visa tai  - tik užuomina į vakarienę, nes užkandus šių gėrybių, patiekiama sriuba. Dažniausiai - „šurpa“, „lapša“ su aviena, makaronais, avinžirniais, kitomis daržovėmis. Antras patiekalas - šašlykas arba šalies pasididžiavimas - plovas.

Apie šį nacionalinį patiekalą sklando legendos. Viena iš jų sako, kad plovą į Uzbekistaną atvežė Aleksandras Makedonietis, kuris manė, kad sotus ryžių, mėsos ir daržovių patiekalas suteiks kariams pakankamai energijos ir jėgų kovai. Kita legenda pasakoja, kad plovą, kaip gydomąjį patiekalą, valdovui sukūrė viduramžių mokslininkas Avicena.

Ir šiandien, viešint Uzbekistane, galima išgirsti įvairių legendų. Vienos jų apie čia stūksančius didingus pastatus. Daugelis jų mena šalyje herojumi laikomo užkariautojo Timūro laikus. Apie šį karvedį jums Uzbekistane papasakotų bet kuris bet kokio amžiaus gatvėje užkalbintas vietinis. Pavyzdžiui, viena iki šiol plačiai pasakojamų legendų - apie šio Timūridų imperijos įkūrėjo kapą, kuris yra Samarkande. Legenda sako, kad buvo niekam nevalia atidaryti valdovo kapo, tačiau 1941 m. vasaros pradžioje archeologai atvėrė tris tonas sveriančią nefrito plokštę. Pasakojama, kad 3 seni žmonės sakė archeologams, kad nevalia atverti kapo ir kelti karo pelenų, tačiau šių žodžių niekas neklausė. Jau kitą dieną Vokietijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į sovietų teritoriją. Pasakojama, kad pats Josifas Stalinas pasiuntė žmones uždaryti Timūro kapo, po ko karas pakrypo Rusijai palankesne linkme - įvyko Maskvos mūšis. O žmonių, kurie įspėjo mokslininkus apie legendą, taip ir nepavyko surasti.

Būtent Timūro laikais statyti pastatai Uzbekistane išliko iki šiol, jie traukia turistų srautus. Uzbekistanas stebina masyviais, mozaikomis išdabintais mauzoliejais, įspūdingo dydžio ir grožio architektūriniais šedevrais - senovinėmis mokyklomis, vadinamomis medresėmis. Viešint didmiesčiuose, sudėtinga nepastebėti vykstančių statybų, kylančių naujų pastatų, todėl apsilankius Uzbekistane po kelerių metų jau galite nustebti, kaip pasikeitusi šalis.

Neblėstančios tradicijos


Norint geriau suprasti uzbekų gyvenimą, nepakanka paviešėti didžiuosiuose miestuose, geriausia apsilankyti ir nuo centrų nutolusiose gyvenvietėse, kur mažiau turistų, tačiau  daugiau gyvų tradicijų. Čia iki šiol gatvėje sveikinamasi su senais žmonėmis, meldžiamasi penkis kartus per dieną. Moterys įprastai rengiasi ilgais, kojas ir rankas dengiančiais, drabužiais, nešioja plaukus slepiančias skraistes. Ir jeigu mažesniuose miestuose gyvenančios merginos neįsivaizduoja savęs be tokių apdarų, kai kurių moterų, ypač gyvenančių mieste, spintose tikrai išvysite aukštakulnius ir vakarines sukneles.

Nors šalis sparčiai keičiasi ir modernėja, viena geriausių išlikusių tradicijų - uzbekiškos vestuvės. Iki šiol tuokiamasi labai jauno amžiaus, dažnai dar iki dvidešimties. Merginoms vyrus parenka tėvai, o jaunavedžiai susipažįsta tik prieš vestuves. Pasirinkimo teisė - vyrams. Jaunuoliui įsimylėjus merginą, ją tėvai gali ištekinti netgi nepaisydami merginos prieštaravimų ar prisipažinus įsimylėjus kitą vaikiną.

Vestuvės Uzbekistane - labai didelės. Vidutiniškai dalyvauja keturi šimtai žmonių, jos trunka dvi paras. Vestuvių metu jaunavedžiai sėdi už atskiro stalo, klauso palinkėjimų, priima dovanas. Svečiai vaišinasi ir švenčia, žinoma, gaminamas plovas. Po vestuvių sutuoktiniai įsikelia į jaunikio tėvų namus, kur prasideda keturiasdešimt dienų trunkantis medaus mėnuo. Jo metu sutemus jauniesiems draudžiama išeiti iš namų. Susituokusioje šeimoje, žinoma, itin laukiama gimstant berniuko. Vyrai Uzbekistane labai gerbiami, prie vaišių stalo patiekalai pirmiausia paduodami jiems, svečiais rūpinasi ir aptarnauja moterys, dažniausiai - į namus priimtos marčios.

Uzbekistanas šiandien - kontrastų šalis. Sparčiai besikeičiantis ir modernėjantis jis kasmet sulaukia vis daugiau turistų, tačiau dalis vietos gyventojų čia vis dar sunkiai suduria galą su galu. Policijos pareigūnas uždirba apie du šimtus JAV dolerių, mokytojas - apie šimtą dolerių. Tai yra apie vieną milijoną sumų. Tiek užtenka pragyventi kaime, tačiau didmiestyje - jau sunkiau. Nepaisant to, uzbekai labai myli savo šalį, yra tikri patriotai, ir labai džiaugiasi valstybėje vykstančiais pokyčiais. Tad artimiausiu metu šalis turi visus svertus priimti turistus į aukštos klasės kurortines vietoves. Svarbu, kad ir turistai laikytųsi misijos - nesunaikinti čia gyvenančių žmonių tyrumo ir pagarbos vieni kitiems.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s