Gyvendami savo patogius gyvenimus nė neįsivaizduojame, kiek daug žmonių reikalinga pagalba. Ypač tiems, kurie nesipiktina nepritekliumi, ligomis, mažomis pensijomis, jie šypsosi, kai juos aplanko ir padeda gerieji žmonės.
Ir pas gydytojus, ir į bažnyčią
Net 2600 senelių visapusiškai globoja ir valgydina Maltos ordino pagalbos tarnyba. Mes pratę girdėti, kad senoliai maltiečių maitinami šilta sriuba. Tačiau tai toli gražu ne viskas. Maltiečiai turi specialų fondą, iš kurio lėšų padeda globotiniams, esant sudėtingoms situacijoms.
Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovė Daiva Grikinienė sako, jog žmonių istorijų daugybė. „Kaip tik lankiau Vilniuje judėjimo negalią turinčią moterį, ji buvusi muziejininkė. Padėjome jai įsirengti dušą, kad galėtų su vežimėliu įvažiuoti.
Kita moteris gyvena bendrabučio tipo name pirmame aukšte, jai pakabinome karnizus, užuolaidas, nes tokių neturėjo. O rajonuose senoliams labai didelė problema - šildymas. Tarpininkaujame, finansiškai prisidedame, ieškome rėmėjų, kad būtų galima aprūpinti tokius žmones malkomis“, - pasakojo ji.
Maltiečių globotiniai, esant reikalui, palydimi pas gydytoją, sekmadieniais - į bažnyčią. Vilniuje yra susikūrusi savanorių grupė, kuri internetu kontaktuoja ir dalijasi, derina, koks savanoris, kokiu laiku gali padėti - ar baldus perkraustyti, ar palaukti kartu su senoliu poliklinikoje.
Maltiečiai pagalbą teikia vienišiems, skurdžiai gyvenantiems, ligotiems seneliams. Tačiau, pasak D.Grikinienės, pasitaiko atvejų, kai garbaus amžiaus žmonės turi artimųjų, bet šie jų nelanko. „Tauragėje buvo atvejis, kai senyva mama turi sūnų, bet jis jos nelanko. Atėję klausiame moters, ar buvo sūnus, o ji meluoja, sako „buvo, visko privežė“. Ji slepia, čia motinos širdis, jai sunku prisipažinti, kad jos nelanko.“ Kad galėtų padėti vargstantiems, „maltiečiai“ turi surinkti lėšų. Dabartinės akcijos metu tikslas surinkti 260 tūkst. eurų.
Mūsų visuomenė sensta, pensijų dydis mažas. 345 eurai yra skurdo rizikos riba, pernai vidutinė pensija buvo 311 eurų, dabar ji susilyginusi su skurdo riba. Išeina, kad kiekvienas pensininkas, gaunantis vidutinę pensiją, gyvena ties skurdo riba. Išleidžia pensiją vaistams, šildymui. Taigi prašančių pagalbos tikrai nemažėja ir, regis, nemažės.
Sovietmetis sugriovė santykius
Savimi pasirūpinti negalintys vieniši senukai yra kuklūs žmonės, patys „maltiečiams“ retai skambina, apie juos tarnyba sužino per socialinius darbuotojus, medicinos įstaigas. „Pavyzdžiui, išleidžia ligoninė seną žmogų po insulto namo, žino, kad nėra artimųjų. Skambina mums. Mes turime pavėžėjimo paslaugą, greitąja mašina vežame turinčius judėjimo negalią“, - tikino D.Grikinienė.
Vis dėlto didžiausia pagalba žmonėms - bendravimas, atjauta, geras žodis. Pasak pašnekovės, senoliai labiausiai pasiilgę bendravimo ir išėjimo iš namų, juk daugelis daugiabučiuose jaučiasi įkalinti. Šią vasarą grupę senukų „maltiečiai“ vežė prie jūros. Įmerkė jie kojas į sūrų vandenį, prisiminė jaunystę. Tarsi viskas pasimiršo, vėl tapo gera. Iki šiol jie kalba, kaip tada buvo šaunu.
„Mūsų visuomenė yra labai greita, žmonės versluose, reikaluose. Iki sovietmečio, nepriklausomoje Lietuvoje kaimuose buvo bendruomenė, kaimynas kaimyną lankydavo. Sovietmetis sugriovė bendruomeninius santykius, kaimai labai ištuštėjo“, - konstatavo D.Grikinienė.
Kalėdinės svajonės - keptuvė, šlepetės
Vienišų, skurstančių senolių svajonės dangaus nesiekia, galima sakyti, raižo žemę. D.Grikinienė pasakojo, jog vieną dieną aplankė 18 senukų, klausdama, kokių kalėdinių dovanų anie norėtų. „Jie tokie santūrūs žmonės, net nedrįsta labai svajoti. Ateinu pas vieną moterį į virtuvę, spintelė išklypusi, kriauklė nesandari. Gal spintelę su kriaukle pakeisti, kad vanduo nevarvėtų? Ji atsako: „vaikeli, čia brangus darbas, niekas nepadarys. Jeigu gali man šlepetes dovanų“. Rodo kiauras šlepetes, per jas matosi kilimas“, - kalbėjo Maltos ordino pagalbos tarnybos atstovė.
Kitai močiutei bute su kanalizacija problemos, reikia santechniko. O ji sako Daivai, „kur čia, brangu. Gal geriau petelnę padovanok, nes kai kiaušinį kepu, jis subėga į vieną pusę, keptuvė susilanksčiusi“. Kita močiutė veda į balkoną, po insulto sunkiai kalbėdama rodo į drabužių džiovyklę, jos visi virbai iššokinėję, nėra kur džiauti skalbinių. Štai tokie kalėdiniai norai...
Bet žmonėse, kuriuos prispaudė garbingas amžius, ligos ir nepriteklius, kaip auksas žiba išmintis. Tie senukai, patyrę pokarį, sovietmetį, nepriklausomos Lietuvos atgimimą šypsosi ir kiekvieną maltietį apkabina, jiems savanoriai yra tarsi laidas, už kurio kabinasi. Sako, „lauksiu tavęs iki kito karto ir dar gyvensiu, nemirsiu“. Šie žmonės, pasak D.Grikinienės, ant nieko nepyksta ir nieko nereikalauja. Būna, pasipasakoja, kad kambaryje nudžiuvo gėlė, nebebus su kuo pasikalbėti. Tačiau maltiečiai tikina negalintys pasiduoti emocijoms, jų tikslas yra padėti ir įkvėpti. Be jokių ašarų.