respublika.lt
 

Specialusis žydų tranzitas (32)

2019 gruodžio mėn. 15 d. 17:25:05

1938-ųjų lapkritį po „krištolinės nakties“ pogromo net abejojantys dėl nacių ketinimų Vokietijos žydai suprato: laikas gelbėtis nuo mirties. Nuo tada praėjo daugiau kaip 80 metų, bet tik dabar aiškėja kai kurie šokiruojantys faktai, konkrečiai - virš 2 metų trukusios specialiosios operacijos, organizuojant pasiturinčių žydų šeimų išvežimą iš Vokietijos, vėliau Čekoslovakijos ir Lenkijos, detalės. Nepaprastai pelningą operaciją prižiūrėjo gestapas ir... NKVD. Žmonės tranzito schemose buvo tiesiog prekė, moralinė pusė nieko nejaudino. Kad ir kaip žiūrėtum - kraupi istorija.

×
nuotr. 1 nuotr.
1940 m. lapkritis. Į Berlyną atvyksta Sovietų Sąjungos pasiuntinys Vladimiras Dekanozovas, kuris ne vienus metus kuravo „turistų-pabėgėlių“ iš Vokietijos operaciją. „Wikipedia“ nuotr.

 

Pagrindines prielaidas, tarpvalstybinei komercinei operacijai su gyvais žmonėmis rengti, Berlynas turėjo: buvo „prekė“ (tūkstančiai pasiturinčių Vokietijos žydų, kuriems reikėjo kur nors dėtis), o jai gabenti reikėjo sukurti be pertrūkių veikiančią administracinę ir transporto struktūrą. Iš Vokietijos pusės viskas buvo aišku - tik gestapas turėjo tam reikalingų resursų ir įgaliojimų. Su sutarties šalimis buvo sudėtingiau: Europos šalys ir JAV žydus priglausti atsisakė, įskaitant Angliją, kuri, uždariusi duris migrantams, bandė į siužetą įtraukti... J.Staliną (visiškai oficialiai, per sovietų atstovybę Londone). Tačiau buvo atsakyta, kad „pagal Konstituciją mes galime suteikti prieglobstį tik užsieniečiams, persekiojamiems už darbo žmonių interesų gynimą arba mokslinę veiklą, arba nacionalinio išsivadavimo kovą“.

O paskui gimė komercinės „tranzito kombinacijos“ projektas.

Vykdytojai ir „stogas“


Jam reikėjo ne visai paprastų vykdytojų, bet viskas susiklostė labai palankiai. Prieš pat aprašomus įvykius į Maskvą atvyko L.Berija: atvyko ne tuščiomis rankomis ir ne vienas - jis turėjo daugybę sumanymų, o svarbiausia - patikimų žmonių komandą. Ypatingais organizaciniais gabumais tarp jų išsiskyrė V.Dekanozovas. Per pirmąjį pusmetį sostinėje V.Dekanozovas taip ištobulino savo ankstesnius įgūdžius, kad buvo permestas į Užsienio reikalų liaudies komisariatą ir užėmė liaudies komisaro pavaduotojo pareigas. Planuotojas ir tiekėjas V.Dekanozovas tarp daugybės kitų projektų pradėjo kuruoti griežtai įslaptintą Vokietijos, o vėliau ir Europos, žydų gabenimo per sieną operaciją.

Pirmiausia reikėjo išspręsti šio itin sudėtingo reikalo legalaus „stogo“ klausimą. Tokia struktūra Sovietų šalyje buvo - čekistų padalinys pavadinimu „Inturistas“. Tiesa, aprašomu laikotarpiu šis sovietų žvalgybos filialas gyveno ne geriausius laikus, o Los Andžele išvis kilo skandalas, kai Amerikos specialiosios tarnybos areštavo organizacijos atstovą M.Goriną, rinkusį informaciją apie japonų interesus Amerikoje. Turizmo srityje iš jo naudos irgi buvo nedaug: baigiantis Didžiojo teroro laikotarpiui užsienio turistų SSRS beveik neliko - pergalingojo proletariato tėvynė atbaidė visus. Per 1938 metus iš kaimyninės Lenkijos į SSRS atvyko vos 27 turistai, Iš Tokijo gautoje ataskaitoje buvo teigiama, kad „turizmas iš Japonijos į SSRS - atsitiktinis“, iš Kinijos per pirmąjį 1939 m. ketvirtį turistų nebuvo visai. Tiesa, Transsibiro keliu vyko net 150 tranzitinių keleivių ir tai buvo pagrindinė šios kontoros operacija. Būtent tranzitas ir tapo galvosūkio raktu.

Buvo veikiama greitai. Iš pradžių L.Berija pasirūpino maskuote: paprašė oficialiai atskirti „Inturistą“ nuo NKVD. J.Stalinas sutiko ir jį priskyrė Užsienio prekybos liaudies komisariatui (nors tai buvo tik kosmetinė permaina - funkcijos ir kadrai liko tie patys). O paskui išsirutuliojo ir visas projektas - turistų pabėgėlių tranzitas kaip pagrindinis „Inturisto“ verslas.

Maršrutų tinklas susidėliojo savaime: Anglija ir Prancūzija žydų emigrantų nepriėmė, JAV ir Kanada juos paskelbė nepageidaujamais, taigi liko aplinkiniai keliai į Lotynų Ameriką ir į Pažadėtąją žemę, Palestiną, ir dar tokia egzotiška kryptis kaip Nyderlandų Kiurasao sala Karibų jūroje.

„Inturistas“ gavo šį užsakymą, o kartu ir partnerį - Vokietijos turizmo agentūrą „Mitteleuropaeisches Reisebuero“ (MER), globojamą gestapo. Netrukus būtent ši organizacija formuos specialius žydų traukinius iš Belgijos, Prancūzijos ir Olandijos į Osvencimą, bet 4-ojo deš. pabaigoje MER organizavo transportavimą pagal programos „Kraft durch Freude“ sistemą „viskas įskaičiuota“, o sovietų pusė logiškai įsipaišė į paslaugų paketą.

Nesėkmė Čekoslovakijoje


Partnerystės iš pat pradžių buvo „su nemaloniu prieskoniu“, Maskva tai suprato. Ir net pamėgino rasti galimybių Rytų Europoje tranzitą organizuoti savarankiškai. Tiesa, rinktis nelabai buvo iš ko. Iš Lenkijos su jos antisovietinių pažiūrų lyderiais ir visuomenės antisemitizmu nebuvo ko tikėtis, užtat pavyko suformuoti keletą „specialiųjų turistinių grupių“ Čekoslovakijoje. „Inturistas“ ten neblogai padirbėjo ir iki šios šalies galutinės okupacijos 1939 m. kovą sukaupė patirties.

Signalas iš Berlyno buvo pasiųstas aiškus: jeigu sovietai nori dalyvauti projekte, tuo užsiimti turi būtent Berlyno skyrius (jo vadovas K.Šachanovas vokiečių žiniomis buvo Vyriausiosios žvalgybos valdybos agentas). Tokia schema sovietų pusę visiškai tenkino: K.Šachanovą kuravo atstovybės patarėjas A.Kobulovas, L.Berijos žmogus, ir V.Dekanozovas. Ir štai jau Prahoje atidaromas „GmbH Inturist“ Berlyno filialas, kuris operatyviai priima planą 1939 m. antrajai pusei: 50 „akvizuotų turistų“ ir 250 tranzitinių Transsibiro ir Transkaukazo kryptimis. Kelionės dokumentų apmokėjimas - per Niujorko Chase Bank ir Londono Sitį. Konvejeris įsisuko...

Berlynas - Maskva - Tokijas

Vadovaujantis „transporto tinklu“ maršrute logiškai atsirado dar viena kryptis - Japonija, kurioje sovietų turizmo monopolininkas bendradarbiavo su valstybine Japonijos kelionių agentūra JTB. Politiniai to meto konfliktai komercinei iniciatyvai Berlyno- Maskvos-Tokijo ašyje netrukdė.

Buvo nesvarbu, kad Japonijos-Mandžiūrijos-Kinijos kryptis „Inturisto“ ataskaitose buvo viena nepelningiausių - operacija „Naujasis kursas“ pagerino padėtį ir pajamų planą. Iš pradžių buvo planuojama tranzitu gabenti 1700 žmonių. Įplaukos, įskaitant kelionės išlaidas ir maitinimą 3 k. per dieną, turėjo siekti beveik pusę milijono valiutinių rublių.

Su Japonija, tiesa, ne viskas vyko sklandžiai, „partneriai“ pabandė žaisti dvigubą žaidimą: vos susitarus su Tokiju, ėmė spyriotis marionetinė Mandžuko valstybė, keleiviams (žydams), išvykstantiems iš Vokietijos ir kitų šalių nuolatos gyventi į Kiniją, atsisakydama išduoti vizas. Signalas buvo aiškus: mandžiūrai (tiksliau ta pati Japonijos okupacinė valdžia) pareikalavo papildomos pelno dalies. Maskva dukart dalintis nenorėjo: buvo nuspręsta „inturistus“ gabenti aplenkiant Mandžiūriją - jūra, per Vladivostoko uostą į Japoniją arba Šanchajų.

Berlynas šią problemą išsprendė savaip: kadangi biurus Vokietijoje apgulė minios žydų, pasirengusių vykti bet kur ir už bet kokius pinigus, buvo parengtas naujas tranzitinis marštutas: žydai buvo gabenami per Sueco kanalą į Kiniją vokiečių ir italų laivais. Transsibiro magsitralė iš šios schemos iškrito. Maskva sunerimo ir ėmėsi veikti: oficialiai, per Japonijos URM, pasiteiravo Tokijo, ar keleiviai žydai pagaliau gaus tranzitines vizas vykti maršrutu Vladivostokas-Curuga-Kobė-Šanchajus. Negavę atsakymo pagrasino: jeigu taip, aptarsime jūrų linijos Vladivostokas -Curuga tolesnio egzistavimo tikslingumą. Suveikė: kliūtys dingo, tranzito srautas grįžo į ankstesnį maršrutą.

Lenkijos žydų tranzitas

1939 m. rugsėjį prasidėjo pasaulinis karas ir jau gruodį Maskvoje gimė naujas projektas - dabar jau Lenkijos žydų tranzito per SSRS į Palestiną planas. Buvo pradėta nuo „bandomosios“ 3 tūkstančių žmonių grupės, iš kurios Lubiankos planuotojai tikėjosi gauti apie 900 tūkst. invaliutinių rublių.

„Lenkijos komercinis srautas“ buvo formuojamas daugiausia Baltijos šalyse, tiksliau, Vilniaus mieste ir apskrityje. Turtingiausi „tranzitininkai“ čia plūdo iš visų vermachto okupuotų šalies regionų, tikėdamiesi pajudėti toliau. Maskva, įgijusi bendradarbiavimo su Berlynu patirties, nežiopsojo, be to, „tranzito operacija“ susidomėjo Lietuvos, o paskui ir Latvijos, valdžia. 1940 m. balandžio 28 d. Užsienio reikalų liaudies komisariato Baltijos šalių skyriaus vedėjas Lysiakas pranešė, kad Lietuvos diplomatas Maskvoje Radušis „paprašė patarpininkauti dėl dviejų klausimų, susijusių su žydų pabėgėlių tranzitu: 1) Dėl greitesnio vizų išdavimo minėtiems tranzitiniams keleiviams; 2) Kadangi bus didelės partijos, aptarti galimybę siųsti garlaivį ne iki Pirėjo miesto (Graikija), o tiesiog į Palestiną“.

Buvo imta planuoti maršrutą per Graikiją, o kartu ir Turkiją, kad būtų įmanoma „suvaldyti“ keleivių srautą. Apie srauto dydį liudija V.Dekanozovo 1940 m. gegužės 26 d. raštelis susisiekimo liaudies komisarui L.Kaganovičiui - dėl Lietuvos Vyriausybės kreipimosi su prašymu leisti tranzitu iš Vilniaus į Palestiną vykti apie 5 tūkstančiams žydų.

Iki 1940 m. vasaros baigėsi „maršrutų tinklo“ kaitaliojimas: pagrindiniu vėl tapo maršrutas per Japoniją-Mandžiūriją: Transsibiro magistrale iki Vladivostoko ir toliau garlaiviais iki Curugos uosto - masinis žydų pabėgėlių srautas iš Vilniaus (be senkančio elitinio iš Berlyno) vėl be perstojo plūdo Japonijos link.

Projekto finalas

Kitos Holivudo verto unikalaus siužeto detalės, konkretūs skaičiai, diplomatinių žinybų ir spec. tarnybų bendradarbiavimo mechanizmai, sovietų saugumo darbo jį įgyvendinant paslaptys - visa tai plačiajai publikai yra nežinoma. Už kadro liko ir pagrindiniai vykdytojai. Tik Japonijos konsulą Vilniuje Sempo Sugiharą, kuris vykdydamas tarnybinę pareigą ir įsakius Tokijui išdavė vizas tūkstančiams žydų pabėgėlių, dėkingi palikuonys paskelbė „japonų Valenbergu“ (variantas - Šindleriu): jis buvo visaip pagerbtas, jį priėmė Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Šamiras (Yitzhak Shamir).

O pats projektas baigėsi iki 1941 m. vasaros. Prie SSRS „prisijungus“ Baltijos šalims žydų tranzito iš Vokietijos ir buvusios Lenkijos klausimas greitai prarado aktualumą, o dar ir Pietų Amerika atsisakė priimti žydus pagal šią „kvotą“. Be to, Transsibiro magistralės ir agentūros laukė skubesni mobilizaciniai ir geopolitiniai uždaviniai - neliko abejonių, kad karas tuoj tuoj prasidės. Tiesa, sovietų misija Reicho sostinėje dirbo toliau, bet 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo areštai, ir gestapininkai Berlyne pirmiausia apsilankė pas „Inturisto“ vadovą K.Šachanovą ir jo kolegas. K.Šachanovas žinojo pernelyg daug...

Parengta pagal žurnalą „Ogoniok“

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (32)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate patenkinti Lietuvoje veikiančių skandinavų bankų veikla?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kai kvietėte greitąją pagalbą, ar ji atvyko greitai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1 C

-1 C

 

  +1  C

+2 +3 C

+3 +5 C

 

+1 +2 C

3-5 m/s

0-6 m/s

 

3-4 m/s