1 nuotr.Tereikėjo postūmio, kad Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve, būtų rastas Vasario 16-osios Akto originalas. Šis postūmis - nebūtinai finansinis. Milijono premiją pažadėjęs verslo koncernas tiesiog paskatino TIKĖTI, kad šis istorinis dokumentas nėra galutinai prarastas. Nesupleškėjo per karus ugnyje. Nesudūlėjo kažkokioje palėpėje, kaip dūla popierius. Nedingo kaip eilinis popiergalis šiukšlynuose. Kad jis dar kažkur, nežinia kur, yra.
Rasti galima tik tada, kai nėra išankstinio pesimizmo. Esą negaliu rasti, nes to dokumento jau nėra. Verslininkas, toli gražu ne profesionalus archeologas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann) tik todėl rado senovės Troją, nes tikėjo, kad ji kažkur yra. Kad ji iš tikrųjų egzistavo. Kol rimti istorikai įsivaizdavo, kad Troja - tik Homero poemos „Iliada“ fantazija. Tačiau akyliau perskaityta Homero „fantazija“ atvedė H.Šlymaną į Mažąją Aziją. Į po smėliu stūksantį didingąjį Trojos miestą. Tad ir Vasario 16-osios Akto atradimo istorijoje buvo svarbūs tik keli veiksniai. Žmogaus tikėjimas, postūmis ir apgalvotos, kryptingos paieškos. Abiem šiems veiksniams sutapus, rezultatas išniro savaime. H.Šlymanas ieškojo Trojos ne Amerikoje, Australijoje ar Aleutų salyne. Nes iš Homero poemos suprato, kad šis miestas tikrai nebuvo nei Amerikoje, nei Australijoje ar Aleutuose. Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesorius Liudas Mažylis irgi neieškojo mums svarbaus istorinio dokumento bet kur. Pasirinko istoriškai labiausiai tikėtiną tyrimo kryptį. Vokietiją. Ne Kolumbiją, ne Indoneziją ir t.t., bet Vokietiją. Konkretų jos laikotarpį. Pasirinko ir, atrodo, nepralošė.
Viena aišku, kad istorinio dokumento atradimas, kol jis negrąžintas Lietuvai, sužadino diskusijas. Kai žmonės kalba apie tą patį, nesvarbu, kad skirtingų nuomonių, tas pats objektas - Vasario 16-osios Aktas - savaime mus vienija. Nes kalbame, diskutuojame būtent apie jį. Ne apie kasdienę duoną. Vadinasi, jau dabar pradedame minėti, švęsti savo moderniosios valstybės šimtmetį.
Keista, kad kai kurie iškilūs istorijos profesoriai tarsi jaučiasi įžeisti. Jog kažkas, o ne archyvų liūtai aptiko mums svarbų dokumentą. Jei universiteto profesorius kito universiteto profesorių viešai vadina „tipu“, tai viso labo tik prastas tonas. Nes dabar svarbiau kitas tipas. Ar Berlyne rastas „tipas“, vardu Vasario 16-osios Aktas, tikrai yra originalas. Didelė tikimybė, kad taip.
