Idėjos žmonės tampa nemadingi

Šilavoto (Prienų r.) bendruomenės slaugytoja Laima Žukauskienė medike tapo ne todėl, kad norėjo sekti kieno pavyzdžiu. Jaunai merginai rodėsi, kad labai gražu, labai kilnu padėti žmonėms. Baigusi medicinos mokyklą gavo paskyrimą į nedidelę Šilavoto ligoninę. Po penkerių metų ligoninę panaikino, jos vietoje liko ambulatorija. Buvusi ligoninės sesutė tapo ambulatorijos felčere. Dabar - bendruomenės slaugytoja. Ateinančiais metais L.Žukauskienė minės savo profesinės veiklos 50-metį. Viename krašte, tų pačių žmonių labui. Šilavoto ambulatorija turi per 400 pacientų. Visi jie stropios bendruomenės slaugytojos L.Žukauskienės globoje. Dauguma jų vyresnio amžiaus, o jų sveikatos bėdos - per sunkių darbų, vargų metus susikaupusios negalios. Ne mažiau nei vaistų jiems reikia savos daktariukės supratimo ir palaikymo.

Senoliai nurašomi

Ne taip seniai Šilavote buvo kilusi dilema dėl ambulatorijos išlikimo. Ambulatorijai reikėjo remonto. Gydytoja išėjo, jaunesni pradėjo išsibėgioti pas kitus gydytojus. Bet susibūrė grupė šilavotiškių, kurie rašė prašymus išlaikyti ambulatoriją, rinko gyventojų parašus. Apeliavo, kad jiems bus sunku be savo gydytojo, nebus kas išrašo vaistų, kas prižiūri. Ir ambulatorija liko. Nes žmonės patys jos norėjo ir už tai grūmėsi.

„Man patinka mūsų poliklinikos vadovų požiūris išsaugoti tai, kas yra. Panaikinti visada spėsi. Pas mus tokia nuostata, kol dirba vietoje gyvenantis medicinos specialistas, nė vienas punktas nebuvo uždarytas. Kaimo žmogui tai didelė palaima. O vietos ligoninės? Ar galima jas uždaryti, paliekant jų vietoje slaugos skyrelius? Tai būtų neteisinga“, - net neabejoja slaugytoja. Anot jos, papulti, net į Prienų ligoninę, jei nėra gyvybei grėsmės, jau tenka laukti eilėje. Dar mažiau tikėtina papulti į Kauno ligonines. Senam žmogui, kurių provincijoje daugiausia, didžiųjų centrų durys uždarytos. Pasižiūri į pasą, ir dėkis kur nori.

Žmonėmis reikia rūpintis kol jie gyvi

„Aš labai pritariau, kad mūsų ambulatorija būtų išsaugota. Medicinos įstaigos kaime labai reikalingos. Kol žmonės gyvena, jais reikia rūpintis, o ne apgailestauti po to, kai žmonių nebėra. Mūsų ambulatorijai priskirtas greitosios pagalbos automobilis. Tomis dienomis, kai atvažiuoja gydytoja, greitosios pagalbos automobilis atvažiuoja priešpiet ir būna, kiek reikia. Jeigu reikia pasiekti ligonius kitomis dienomis, „greitąją“ taip pat galime išsikviesti. Lankome žmones jų namuose, vaistus leidžiame, atliekame procedūras sunkiai vaikštantiems, visai nevaikštantiems“, - sako kaimo medikė.

Kaimuose apie Šilavotą gyvena nemažai žmonių, kuriems per toli net kelią į ambulatoriją įveikti. Jiems slaugytoja nuperka vaistų, atveža į namus. Ambulatorijoje yra vaistinės punktas, būtiniausi prietaisai - kraujo, šlapimo tyrimo aparatai, kardiografas, dirba gydytoja odontologė, du kartus per savaitę atvažiuoja šeimos gydytoja.

„Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyventų vietoje negaudami medicinos pagalbos. Artimiausias centras nuo Šilavoto - Prienai. Vasarą per dieną ten važiuoja du autobusai. Kur senam žmogui dėtis atvažiavus į miestą, kai jam tereikia tik vaistus susileisti? Autobuso į namus turi laukti visą dieną. Ką daryti tiems, kurie sunkiai paeina? Šit laukiu „greitosios“, važiuosiu į kaimus keliems pacientams paimti kraujo mėginius, jiems buvo paskirti kraują skystinantys vaistai, reikia ištirti, kokia dabar būklė. Bendrą kraujo tyrimą atlieku pati ambulatorijoje, o sudėtingesniems tyrimams „greitoji“ nuveža į Prienų laboratoriją“, - aiškina bendruomenės slaugytoja.

Kaip senoliai būtų išgyvenę, jeigu Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro vadovai būtų nukirtę - taupome pinigus? Ką būtų darę? „Būtų kažkaip gyvenę, į polikliniką važinėję. Bet suvokimas, kad tu esi niekas, atgyvenęs, atlikęs, nereikalingas - baisiau už rūdis. Tas suvokimas žmogui yra baisiausias. Mūsų savivaldybėje nėra dar taip blogai. Be mūsų išliko Išlaužo ambulatorija, trys medicinos punktai. Galima buvo juos uždaryti, kaip dabar madinga, dėl taupymo, bet mūsų poliklinika pasirinko kelią arčiau žmonių“, - svarsto Šilavote visų Laimute vadinama medikė. Anksčiau, kol visas rajonas priklausė Prienų poliklinikai, medicinos punktų buvo virš 20. Žmones nuviliojo besisteigiantys privatūs centrai miesteliuose. Rinkosi kur jiems arčiau, patogiau pasiekti.

Senka kaimo gyvybė

Iki 14 valandos Laima dirba ambulatorijoje, o užrakinusi kabineto duris važiuoja į kaimus pas ligonius, slaugomus žmones. Kaimų daug, kaimuose ne po daug gyventojų, daugiausia senyvo amžiaus.

„Nyksta kaimai. Vaikų visai nedaug. Iki vienerių metų amžiaus turiu tik vieną mažylį. Būdavo 15-20 vaikų“, - apgailestauja kaimo medikė. Anot Laimos, Šilavotas, nors ir nemaža gyvenvietė šiais laikais, prieš 10-20 metų atrodė visai kitaip. Gyvenvietė buvo pilna gyvybės, buvo daug jaunų šeimų, daug vaikų. Dabar kaimas liūdnas. Žiūri į gatvę, mažai kas praeina. Jauni žmonės išvažiavo į užsienį, išsilakstė po miestus. Kaime ikimokyklinukų apie 10, dar yra pagrindinė mokykla. Kol dar yra vaikų tolimesniuose kaimuose, susiveža juos, bet ateitis - liūdna. Išsidalins vaikus Prienai, Plutiškės, liks tik pradinė... Laima viliasi, kad ne visi jauni šilavotiškiai išsibėgios, kol dar čia galima susirasti šiokio tokio darbo, pramogų. Yra dar seniūnija, mokykla, parduotuvė, kruopų fabrikėlis. Yra laisvalaikio salė, biblioteka, bažnyčia. Yra ambulatorija.

Mažėja net „pijokų“

Ar daug žmonių grįžta iš užsienio į kaimą? „Nepažįstu nė vieno“, - sako medikė. Kaimynų sūnus po dešimties metų grįžo. Namus nusipirko, bet ne Šilavote. Anot medikės žmogaus pažadais neparviliosi. Patriotizmas išblėso. Daugiau uždirbdavęs svetur, jis norės uždirbti ir gimtinėje. Neilgai išgyvensi iš trupinių, vaikščiodamas gimtinės takais. „O aš vis tebegalvoju, kad sava šalis yra sava, kad ir skurdesnė. Jauni dabar nori visko iš karto ir daug, o taip nebūna.“

Kaimas, anot Laimos, labai pasikeitė. Ir pasikeitė ne į gera. Nebeliko gyvulių, nors žmonės galėtų juos auginti, jėgų pakaktų. Tam yra ir subjektyvių priežasčių - reikia technikos, jos neturi, o samdyti brangu. „Anksčiau buvo sakoma, kad didžiausia kaimo nelaimė - girtavimas. Taip ir būdavo. Būdavo daug daugiau tų šlitinėjančių, alkoholis per šventes liedavosi. Pyksta ant ministro už suvaržymus alkoholiui, bet yra ir už ką pagirti. Šneka šneka ir įšneka. Sumažėjo kaime geriančių. O tų, kurie geria, niekas nebepakeis“, - dūsauja medikė.

Mohikanai einančių pėdomis neturi

Jeigu nebedirbtumėte, ar atsirastų kas pakeičia? „Nežinau“, - pasvarsčiusi sako savo kaimo ir apylinkių žmonėms gyvenimą pašventusi medikė. Čia, baigusi medicinos mokyklą, gavo paskyrimą, čia sukūrė šeimą, nugyveno gyvenimą. „Dažnai pagalvoju, ar atsirastų iš mūsų apylinkių jauna mergaitė, kuri norėtų mokytis medicinos, sakytų, ateisiu pakeisti tave. Jeigu atsirastų, ramia sąžine palikčiau ambulatoriją, bet tokios nepažįstų. Daugiausia mūsų merginos stoja į profesinio rengimo centrus mokintis kosmetologėmis, manikiūrininkėmis, kirpėjomis, barmenėmis. Be abejo, jos daugiau uždirbs, negu mes, slaugydamos ligonius. Ir niekas joms į langą nebels naktį, pranešdamas apie netikėtai susirgusį, neskambins, prašydamas patarimo. Rinkdamasi specialybę, aš apie uždarbį negalvojau. Dabar - galvoja kiekvienas. Ir jie teisūs, jei pats savim nepasirūpinsi, kas kitas pasirūpins? Prisipažinsiu, dabar man dirbti lengviau. Buvo laikai, kai niekas nekvietė greitosios pagalbos. Visada buvau pasirengusi, mano lagaminėlis su būtiniausiais medicinos reikmenimis visada buvo po ranka. Eidavau pas ligonius ir antrą, ir trečią valandą, ir per Kalėdas, ir per Velykas, pas visus, kas tik kviesdavo. Pėsčia brisdavau, kartais atvažiuodavo pasiimti. Vaikų daug būdavo, jie apsirgdavo. Dabar žmonės jau kviečiasi skubiąją pagalbą. Anksčiau telefonų žmonės neturėjo, greitosios pagalbos automobilių būdavo mažai, keliai būdavo prastesni“, - šypsosi medikė, prisiminusi anuos laikus.

Pasveik ir bus didžiausia padėka

Pasak Šilavoto slaugytojos Laimos, kaimas - tokia vieta, kur galioja kiti įstatymai nei mieste. Būdamas mediku, tu tampi visiems kaip šeimos narys. Visus pažįsti, visi tave pažįsta. Kaip gali nepadėti šeimos nariui? Negali. Turi ne tik padėti, bet ir išklausyti.

„Jie man išsipasakoja savo bėdas, klausia patarimų ne tik dėl sveikatos. Per beveik 50 darbo metų gimdymo priimti neteko nė vieno. Bet buvo visko. Kartą atvilko žmogų už pažastų be sąmonės į namus, paguldė ant grindų, apsisuko ir išėjo. Atveždavo vos alsuojančius, o kraujo spaudimas aukščiausias. Daryk ką nori. Visada turėdavau po ranka vaistų, ir darydavau, ką galiu. Nežiūrėdavau, priklauso man tai, ar ne. Nė vienas mano akyse nenumirė... Išskyrus vieną. Skaudžiausia, kai pačiai savo namuose teko numarinti 36 metų sūnų. Sustojo širdis dėl neaiškių priežasčių. „Gaivinau, bet nieko negalėjau padaryti... Gerai, kad namuose, mano akyse, nebūčiau patikėjusi, kaip įmanoma viską darant neatgaivinti žmogaus. Pasirodo, galima“, - grįžta prieš dešimt metų išgyventas skausmas. „Man didžiausia padėka ir didžiausias gerumas, kai žmogų išgydai“, - sako kaimo slaugytoja.