Vitas TOMKUS: ATSARGIAI – MANO SŪNUS NARKOMANAS!

Nelengva juokinti žmones, kai už tave tai daro jaunesnysis sūnus, kuris kvailai skėryčiojasi girtas vidury miesto gatvių, prisiuostęs ar kaip kitaip pavartojęs kvaišalų ir net, prasidėjus baltajai karštligei, agresyviai prie praeivių kabinėjasi, matyt, tikėdamasis, kad kas užmuš. (Nes ir pats, nebesugebėdamas bėdos atsikratyti, vis dažniau prabyla apie savižudybę.)

Nors kažkada buvo linksmas ir labai energingas vaikas, muzikalus ir gabus, beje, per labai trumpą laiką net internetinį portalą „Respublikai" sukūręs praktiškai už „kapeikas". O šiandien jau pats krapšto „kapeikas" ir vis labiau grimzta į skolas, kai jo organizmas reikalauja vis naujos ir naujos narkotikų dozės. Liūdniausia, kad prablaivėjimo akimirkomis jis lyg ir mėgina kabintis už gyvenimo, bet tai trunka vos vieną kitą dieną, kol „pasitaiso" sveikata, o tada ir vėl tas pats per tą patį.

Jo kaimynai pyksta, eina iš proto ir grasinasi teismais, nes nuogąstauja dėl savo nepilnamečių vaikų saugumo ar kad gali gaisrą bute sukelti, bet visos jų pastangos - perniek: policija išsiveža, „apiformina" ir vėl po valandos kitos paleidžia, o gydytojai geriausiu atveju pralaiko pas save tik tiek parų, kiek pacientas geranoriškai sutinka, tad nenuostabu, jog sūnus paklydėlis po suleistų vaistų grįžta dar agresyvesnis, nei prieš tai buvo. Mat tokie dabar humaniški įstatymai, saugantys labiau narkomanų teises ir laisves, nei normalių žmonių!

Jei neklystu, narkomanų ir alkoholikų nekorektiška net taip vadinti, o reikia sakyti: „Žmonės, turintys priklausomybių". Bet negi dar kam neaišku, kad tai jau beveik nebe žmonės, nes elgiasi jie kaip primityvūs gyvuliai ir kelia pavojų visuomenei kaip tikri laukiniai žvėrys. Belieka tik įspėti visus tėvus: saugokite savo atžalas kas tik kaip galit, nes narkomanais vaikai gali tapti prieš savo valią bet kada, nes jiems bet kas į kokteilį tabletę bare gali įmesti, o mažamečius - „pavaišinti" labai pavojingais saldainiais!

P.S. Parašiau šį straipsnį su šeima nepasitaręs, net nežinau, kokia bus mano žmonos ar vyresniojo sūnaus reakcija, bet kuo toliau - tuo sunkiau nuslėpti šią mano „šeimos nelaimę", nes neapleidžia įtarimas, kad tokių šeimų Lietuvoje yra toli gražu ne viena. Žinau, kad tokiais atvejais įprasta savo problemas kuo ilgiau nuo kitų baugiai slėpti, o klestintiems narkodileriams tik to ir reikia! Tik ar nebus per vėlai, kai mūsų gimtinės miestus ir kaimus užkariaus kvaišalų paveikti zombiai?! Juk akivaizdu, kad kažkas yra negerai ne tik San Franciske, bet ir mūsų karalystėje...