Penktadienį prisiekė naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Pažadėjęs visiems būti vienodai teisingas. Pažadėjęs kartu kurti gerovės valstybę.
Tad po ilgos pertraukos vėl turime asmenį, kurį žmonės tikisi vadinti Vilties prezidentu. Skirtingai, nei šviesios atminties Stasys Lozoraitis, ne vien taip pavadintu, bet daugumos balsavusių išrinktu.
Kas bus sunkiausia? Lietuvoje sunkiausia būti visiems vienodai teisingam. Neįklimpti į vienadienes partijų rietenas, per dideles pretenzijas ar valstybei visai nereikšmingas smulkmenas. Pvz., kad ne tą „influencerį“ į inauguracijos iškilmes pakvietė. G.Nausėdos pirmtakė Dalia Grybauskaitė asmeniškumų nesugebėjo išvengti. Pritrūko vidinės inteligencijos. Net nesugebėjo tapti visiems vienodai nedraugiška. Bent būtų buvusi kažkokia vienoda subjektų bei objektų traktuotė. Tačiau, ne. Vieniems buvo pernelyg maloninga, o prieš kitus - iš anksto asmeniškai nusistačiusi. Dabartinio prezidento bendravimo stilius iš principo jau kitoks. Kandumą ir priešiškumą, matyt, keis pagarbus bendradarbiavimas. Visų, kam iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė. Todėl visiškai natūraliai, be įtampos, gali bendradarbiauti su buvusiu konkurentu Sauliumi Skverneliu. Nes prezidento rinkimai baigėsi, o S.Skvernelis premjero poste yra neabejotinas lyderis.
Matyt, ir ateityje nebus kvailai reikalaujama, kad klausimai prezidentui būtų iš anksto suderinti. Nes šis prezidentas nebijo žmonių, spaudos konferencijų. Ne vaidina nebijantį, bet iš tikrųjų nebijo. Į klausimą gali atsakyti ir be patarėjo. Jei žmogus Lietuvoje jaučiasi savo vietoje ir savas, jis daugiau gali nuveikti valstybės gerovei, nei asmuo, kuris savesnis ne Lietuvai, bet Briuseliui.
Gal šis prezidentas bus per minkštas? Kitos konstitucinės valdžios galės jo nepaisyti? Atrodo, ne. Mandagumas nereiškia silpnumo, o chamizmas - stiprumo. G.Nausėda jau pareiškė nuomonę, kas turėtų vadovauti Krašto apsaugos ministerijai. Vadinasi, budriai žiūrės, kad kertinės šalies ministerijos, atsakingos už darbų tęstinumą su užsienio partneriais, nebūtų nerūpestingai išbalansuotos.
Inauguracijos dieną G.Nausėda aplankė Jono Basanavičiaus paminklą. Taip pabrėždamas modernios valstybės kūrimo darbų tęstinumą. Ir tautiškumą. Tad visiškai nebūtina tautiškumo pabrėžti tautine sermėga ar austine juosta su tulpėmis. Bet svarbiausia, kad piliečiai ir po pusantrų metų, net ir prieš naujo Seimo rinkimus vis dar tikėtų, jog kartu su G.Nausėda kuriame gerovės valstybę. Nebūtinai viskas iškart. Pakaks ir po vieną žingsnelį. Žmonės įvertins pastangas.
Pripratome, jog Vyriausybės prieš prezidentę tirta, lyg paveiktos elektrošoko. Arba žodžiais kapojasi. Ir tai buvo vadinama „bendradarbiavimu“. Dabar piliečiai tikisi stebėti solidų ir nenervingą valdžių bendravimą. Tokį toną duoda prezidentas. Kai valdžios iš tikrųjų bendradarbiauja, lieka mažiau nesusipratimų. Seimas nebūna užbombarduotas pertekliniais veto. Nes Lietuvoje kalbėtis, tartis reikia, o ne atsišaudyti. Įlindus į apkasus.