Ar dar kas nors prisimena, ko vylėmės, kokią ateitį įsivaizdavome 2009 metais įstoję į organizaciją, skambiu pavadinimu - Europos Sąjunga? Ko gero, kiekvienas savaip tikėjomės tapti Vakarų dalimi. Deja, netapome net ir dalele. Net objektyvūs narystės pranašumai, garsiai deklaruoti ir brukti kaip malda, šiandieną dingo. Gal todėl, kad jų niekada ir nebuvo?
Kone ant kiekvieno kampo stūkso didelis stendas su Europos Sąjungos vėliava, pranešantis apie tai, kad šiai globėjiškai organizacijai turime būti dėkingi už renovuotas mokyklas, nutiestus kelius ir žaliuojančius darželius. Bent jau taip turėtume galvoti. Tačiau niekas nekalba apie tai, kiek mes visi investavome į tai, kad būtume „globojami“ šios organizacijos. Tačiau juk globėjai ne visada būna teisingi savo globotiniams.
Užburti kadaise deklaruotų idealų patikėjome, kad su ES mums jūra iki kelių. Tik kone nepastebimai vanduo pakilo iki kaklo, kažkas jame jau ir paskendo. Paskendo projektų šūsnyse ir jų vilionėse, mat pasirodė, kad net ir skambus žodis PARAMA reikalauja nemenkos mūsų pačių investicijos. O visos investicijos jau seniai guli bendrame sąjungos krepšelyje. Čia, Lietuvoje, liko tik skolos ir šlubuojantis tikėjimas savo globėja. Taip ir neaišku, kas ką iš tikrųjų rėmė.
