Lietuvoje viskas sugalvota taip, kad paprastam žmogui būtų kuo sunkiau. Pavyzdžiui, jei vos išgyvenantis senjoras nori gauti kompensaciją už šildymą, atitinkamą prašymą savivaldybei turi pateikinėti kas tris mėnesius. Ir kartu pridėti dokumentų. Vienas jų - apie per praėjusius tris mėnesius gautas pajamas. Akivaizdu, kad toks reikalavimas - perteklinis, nes mokesčių inspektoriai žino apie kiekvieną mūsų gaunamą eurą (neskaitant šešėlinių pajamų, tačiau vargu ar kas nors jas deklaruotų).
Kitas biurokratizmo pavyzdys - visiems vaikams iki 18 metų šiuo metu mokami vaiko pinigai. Mokami ir iki 21-erių, jei jaunuolis dar mokosi bendrojo lavinimo arba profesinėje mokykloje. Tačiau, kai atžalai sukanka 18 metų, tėvai privalo iš naujo rašyti prašymą, nors duomenų bazėse yra visi duomenys apie vaiką, tarp jų - ir ar vaikas mokosi.
Kam tokių nesąmonių reikia? Veikiausiai dėl dviejų priežasčių. Viena - gal kas nors nežinos, nespės arba pamirš pateikti prašymą ir tokiu atveju valstybės ar savivaldybės biudžetas sutaupys. Antra - tik taip galima pateisinti milžinišką valdininkų skaičių, nes juk paskui tuos prašymus kažkam reikia administruoti.
Tačiau baisiausia, kai valstybės institucijos net tarpusavyje nesusišneka. Pavyzdžiui, Registrų centre yra duomenys apie kiekvieno asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Tačiau, pavyzdžiui, poliklinikos dažnai mano, kad gyvename butuose, kuriuos jau seniai esame pardavę ir viską deklaravę. Arba, pavyzdžiui, bendrovė, administruojanti daugiabutį, kuriame gyvenu, reikalauja iš Registrų centro atnešti pažymą, kad aš iš tikrųjų gyvenu ten, kur gyvenu, nes jų turimi dokumentai rodo, kad mano bute gyvena ankstesnis jo savininkas. Ir telefonu neteikia man informacijos apie paslaugų kainas. Tai kam tada išleisti milijonai eurų įvairioms duomenų bazėms, jei biurokratijos nuo to nė kiek ne mažiau?