Kitaip sakant, pinigus už savo darbą imančios institucijos, užuot jį atlikusios, viską permeta ant paties mokesčio mokėtojo pečių. Tad nenuostabu, jog pasitaiko atvejų, kai apie blogybę pranešęs asmuo iš liudininko pats tampa kaltinamuoju arba atsakovu, o atsakovai - nukentėjusiaisiais.
Situacija radikaliai pasikeičia, jeigu apie blogybę, pvz., galimai neskaidriai skirstomus sportui numatytus pinigus, prabyla paprastų žmonių renkamas ir išlaikomas politikas. Tuomet apie politiko įžvalgas plačiai trimituojama, rašomi pasiaiškinimai, šaukiamos spaudos konferencijos, o už kontrolę ir priežiūrą atsakingos institucijos, tarsi mostelėjus burtų lazdele, iškart pradeda dirbti.
Ir visa ši pompastika ne visada duoda laukiamų rezultatų, nes nemaža dalis garsiai prasidėjusių tyrimų vėliau tyliai numarinami, tačiau šį kartą klausimų kyla ne dėl to. Man būtų žymiai įdomiau suprasti, kodėl iš mūsų pinigų išlaikomos institucijos ignoruoja mus, tiesioginius savo „darbdavius“, tačiau visada reaguoja į taip pat iš mūsų pinigų išlaikomų politikų pareiškimus? Kodėl, nors teisės aktai deklaruoja visų asmenų lygybę, praktikoje jos taip ir nėra?