Džordžas Orvelas, išgarsėjęs romanu „Gyvulių ūkis“, labai taikliai mokėjo apibūdinti valdžią. Jis yra pasakęs, jog „niekas neima valdžios tam, kad paskui jos atsisakytų. Valdžia yra ne priemonė, o tikslas.“ Ar šiandien galėtume paneigti tokį teiginį? Vargu ar pavyktų.
Kiek atėjusių, gavusių ir pasiėmusių valdžią šiandien nori jos atsisakyti? Įsikąsti dantimis ir niekada nepaleisti. Juk labai malonu jaustis galingesniam už kitus, įsivaizduoti, kad esi labai svarbus, o gal net svarbiausias. Štai čia ir esmė, valdžia, rodos, turi tarnauti visuomenei, bet tarnais niekas jų nevadina. Tarnai esame mes, mokesčių mokėtojai, kokių tik eksperimentų su mumis valdžia nedaro. Mokesčių mokėtojas ir liks mokesčių mokėtoju, tik prieš rinkimus įvyks metamorfozė ir vėl atvirsime į žmones, kurie godžiai gers valdžios pažadus.
O kokia ta valdžia turi būti, jei žmonėms, kad ir kokia ateina, vis negerai? O ką galvoti rinkėjui, kai jis mato, jog galbūt jo gerbiamas politikas, pasirodo, esąs begėdis žmogus. Atėjau į valdžią, manau, galima sukombinuoti ir Seimo viešbutį savo šeimos nariams. Na, aš nesinaudoju, tai bent šeimai gera padarysiu. O kai išlenda yla iš maišo, pasipila sekliai, kuris dar politikas nusikalto. Prasideda diskusijos, kaltinimai, šaipymaisi. Sėdi ir galvoji, ar tokie štai turi būti mūsų išrinktieji? O kai ateina šventės, matome rimtus veidus Katedroje per mišias. Galima pamanyti, kad atgailauja ir seniai vaikų darželio peštynes pamiršo.
Galima rėkauti, pykti, kokia ta mūsų valdžia bloga. Bet keiksmais laidytis nesinori, norisi iš tiesų tą valdžią gerbti ir didžiuotis, kiek daug ji daro dėl savo piliečių, negalvodami, kaip dar labiau pasigerinti sau darbo sąlygas ir gyvenimą. Tiesa, yra politikų, kurie tikrai kalba darbais ir jais mes džiaugiamės.
Bet kol valdžia bus tik tikslas, o ne priemonė, turėsime tai, ką turime dabar. Ir tai gali niekada nepasikeisti.