8 nuotr.Ar rinkėjai, ar valdžia, visi turime tas pačias akis, tai kodėl matome skirtingai? Už mišką kovojantys aktyvistai piktinasi brandžių medžių kirtimais Labanoro nacionaliniame parke. O aukščiausi valdžios atstovai - lyg užsikirtusios plokštelės - suprask, viskas daroma pagal leidimus ir valdžia stengiasi, kad kasmet būtų kertama mažiau. Paprastam žmogui apsidairius girioje ir pamačius tokias valdžios „pastangas“, belieka pasijusti mažų mažiausiai patyčių objektu.
Vis dėlto visų didžiausias paradoksas, kad eiliniai žmonės tampa sargais, problemų sprendėjais. Rūpinasi, kad miestų parkai nebūtų sudarkyti, kad miesto veido nesubjaurotų keisti pastatai, nors valdžios buldozeriai vis tiek stipresni...
Ką veikia ir kur žiūri mūsų valdžia? Susidaro įspūdis, kad ji virsta robotais, atsakinėjančiais pagal vieną programą. Ir tos plokštelės niekas nekeičia. Gali matyti juoda, o tau sausai atsakys „čia balta, o jei truputį purvina, stengsimės išbalinti - kada nors“.
Ir tokį valdžios sindromą galime pamatyti daug kur. Tai gal rinkime į valdžią dirbtinį intelektą? Bus pigiau, o problemas išspręsime mes patys. Tokiu atveju nebus ir selektyvaus požiūrio į problemas. Prieš rinkimus visi žada tarnauti žmonėms, robotai įgauna emocijų ir jas rodo, net nusileidžia iš savo aukštybių iki eilinio rinkėjo akių lygio. Gal šie pažadai pagal įrašytą programą. Bet užtai su kokiomis emocijomis (!). Piliečiai renka tokius pačius žmones, ne dievus, ir tikisi, kad ir bėdos bus sprendžiamos žmogiškai, ūkiškai, be selekcijos programų ir sausų atsirašinėjimų.
