Ignas Stankovičius: Prasidėjo „žaidimai“ provokacijomis

- Estijos pasieniečiai neseniai pranešė pastebėję, kad rusai iš abi valstybes skiriančios Narvos upės pašalino sieną žyminčius plūdurus. Vokiečiai Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metais užpuolė po provokacijos. TSRS kariuomenę į Lietuvą 1940 m. irgi įvedė faktiškai po provokacijos. Istorija kartojasi?

- Gal ne visai identiškai, bet panašiai. Sakyčiau tai yra situacijos zondavimas, arba žvalgyba, bet tokį veiksmą galima vertinti kaip provokaciją. Tiek istorijoje su Lietuvos jūrine siena, tiek šioje istorijoje, manau, buvo siekiama išsiaiškinti, kokios bus reakcijos, nes įžvelgti kažką kito būtų sunku.

Rusija nuolat bandė įvairias „raudonąsias linijas", spausdavo iki tam tikros ribos, kol pakvipdavo degėsiais, o jau tuomet atsitraukdavo. Tokia kaimyninės šalies kultūra, toks pasaulio suvokimas, tokie metodai ir jie, būdami sau ištikimi, nieko labai naujo nesugalvojo. Dabar buvo norima patikrinti NATO reakciją į situaciją, todėl buvo pasirinkta santykinai „švelni" forma be jokių šaudymų ar įtampų.

Gali būti, kad liko kokių nors neaiškumų dėl sienos nustatymo, kuriais mėginta pasinaudoti. Čia galima prisiminti TSRS-Kinijos pasienio konfliktą dėl Damansko salos. Tiesa, tuomet Kinija norėjo parodyti, kad gali konfrontuoti su TSRS, ir taip siekė paskatinti Ameriką savo galia padėti kinams stotis ant kojų, todėl nusitaikė į nestabilių krantų pasienio salą ir pabandė ginkluota jėga ją užimti.

Istorijoje su plūdurais Narvos upėje man daugiausia klausimų kelia tai, kodėl jie buvo nuimti iš rusų pusės be jokių komentarų ir paaiškinimų. Kita vertus, aiškių Vakarų šalių reakcijų nebuvimas irgi nėra gerai, nes tai tarsi signalizuoja, kad, peržengus vieną ribą, galima judėti toliau ir surengti kokią vulgaresnę provokaciją.

Galbūt ne dabar pat, bet, matant faktinį NATO abejingumą, netolimoje ateityje. Nors reakcijos nebuvimą irgi galima buvo prognozuoti, nes provokacija nebuvo rimta, ne tokia, į kurią reikėtų atsakyti rimtai, todėl griežtesnė NATO pozicija, galimai, būtų suprasta, kaip nervingumo požymis.

- Lenkija ir Baltijos šalys vis garsiau kalba apie karių į Ukrainą siuntimą, tačiau pati Lietuva kaip išganymo laukia vokiečių divizijos. Karių kaip ir trūksta, bet jais norima dalintis? Gal visgi tikslingiau būtų turėti rimtą gynybos branduolį, o ne po visą regioną išskaidytas pajėgas?

- Lietuvos karių siuntimas į Ukrainos mūšio laukus vargu ar gali ką pakeisti, bet planai siųsti instruktorius yra stiprus politinis žingsnis, nes kalba apie NATO šalies karines pajėgas. Juolab kad lietuviai ir taip jau dalyvauja Ukrainos konflikte ir tai nėra jokia paslaptis. Savanoriai iš Lietuvos vyksta į karą, bet ne po Lietuvos valstybės vėliava ir be oficialių pareiškimų. Galbūt dalį iš jų pasiuntė atitinkamos struktūros, bet viskas daroma tyliai.

Dabartinis oficialus pareiškimas yra daugiau politinis spaudimas tiek rusams, tiek sąjungininkams, nes mes tarsi sakome: „Jūs irgi būkite pasirengę, nes mes pavyzdį jau parodėme."

Viskas yra panašiai kaip tuo atveju, kai kilo klausimų dėl tankų perdavimo. Vokiečiai pasakė, kad pasidalins „Lepoard‘ais", kai amerikiečiai perduos „Abrams'us". Tuomet JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) pasiuntė simbolinį kiekį amerikietiškų tankų, paskui kuriuos atriedėjo ir vokiški.

Be to, ginkluotės ir karių siuntimas parodė, kad rusai tai „suvalgo" ir nieko baisaus po to nevyksta. Tai yra tam tikra provokacija ir rusai spaudžiami į kampą. Galbūt jie norėtų sureaguoti aštriai, kaip reikalauja jų propagandistai ar net pats Vladimiras Putinas, kuris perspėjo, kad mažosios NATO narės turi nedideles, bet tankiai apgyvendintas teritorijas, bet iki šiol jokių veiksmų nepastebėjau.

Sakant paprasčiau, Maskvos pasirinkta pozicija - mes galime atsakyti, bet neatsakome - rodo, kad tai yra tik gąsdinimai. Jeigu pozicija būtų rimta, reikėtų atsakomųjų veiksmų, bet jų nėra, yra tik tuščios Kremliaus kalbos, o tai leidžia teigti, kad judame teisinga kryptimi.

- Tai galima sakyti, kad šiandieninėje situacijoje esame potencialiai saugūs?

- Mano nuomone, greičiau galime sulaukti smūgio iš pačių sąjungininkų, kurie gali apsigalvoti ir nustoti remti ukrainiečius, o tai turėtų įtakos viso regiono saugumui. Viliuosi, kad taip nenutiks, bet tikimybė, kad vienos ar kitos šalies poziciją pakeis vidaus kovos, išlieka. Ypač daug klausimų kelia JAV prasidėjusi rinkimų kampanija, kuri vykdoma nepaisant globalių Amerikos interesų ir kelia vis daugiau abejonių.

Tokia situacija suponuoja kalbas apie Jungtines Europos karines pajėgas, bet čia susiduriame su nauja problema. Dabartinio NATO lyderis yra JAV, o kas taptų Europos jungtinių pajėgų lydere? Žiūrint į istorinį kontekstą, prancūzai po Napoleono karų, kurie pakeitė Europą, mato save žemyninės dalies dominantais, bet pastarųjų poros amžių karai parodė kitką.

Tas pasakytina ir apie prancūzų požiūrį į Lietuvą. Pats iš jų girdėjau pareiškimus, kad Lietuvos į NATO niekas nepriims, bet gyvenimas susitvarkė savaip. Prancūzai siekia išstumti amerikiečius iš Europos saugumo lyderio pozicijų ir tą poziciją užimti patys. Dar labiau prancūzų ambicijas paskatino britų pasitraukimas iš ES, bet prisiminkime, kad jie labai ilgai simpatizavo Rusijai, o prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) net kelis kartus skambino V.Putinui ir tik pastarojo arogancija atšaldė Paryžiaus ir Maskvos santykius.

Mano nuomone, daugiau galimybių tapti Europos lydere turi Vokietija, todėl ir jų karių dislokavimas Lietuvoje yra sveikintinas. Na taip, šiandien prancūzų potencialas yra didesnis, bet, žiūrint į ilgalaikes strategijas, vokiečių pozicijos yra stipresnės. Tik viskam koją kiša šalių tarpusavio nepasitikėjimas, todėl, manau, kad kalbėti apie jungtines Europos ginkluotąsias pajėgas dar ankstoka.

Juolab kad, kaip minėjau, aktuali išlieka ir lyderystės problema. Netgi tos šalys, kurios vis dar turi karalius, kurie galėtų formuoti tam tikrą bendraeuropinės politikos stuburą, tyli, o Europos ateities perspektyvų formavimas paliktas analitikams. Tenka konstatuoti, kad nėra politinio darinio, kuris žiūrėtų toli į priekį. Per amžius dinastijos saugojo tą valdžios elementą, kuris gebėjo žiūrėti šimtmečiais į priekį.

Jos plėtė savo ryšius, ruošė žmones valstybių valdymui, bet dabar viso to nebeliko. Demokratijos bando šią problemą spręsti, kad ir Ateities komitetą parlamente įkūrę suomiai, o paskui juos ir mes lietuviai. Stengiamasi žiūrėti į priekį toliau, negu trunka viena ar dvi parlamento kadencijos. Bandoma atpažinti procesus, jiems įtaką darančias jėgas ir priversti jas veikti taip, kad būtų apsaugoti savi interesai.

Taigi, ir Lietuvoje ledai pajudėjo. Martyno Mažvydo bibliotekoje įkurtas Strateginio prognozavimo skyrius, kuris dirba tandemu su parlamentu, bet šį skyrių reikia stiprinti.

Taip, mes turime demokratiją, tačiau jos bėda ta, kad ji stipri tik tuomet, kai aplinka yra stabili. Demokratija iš savo kelio „akmenis" pašalina diskusijų būdu, kai šalys, kurios tariasi, nežudo viena kitos, o susitaria. Šiandien dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjusios vidinės politinės kovos susitarti JAV viduje yra vis sunkiau.

Matome silpnąsias demokratijos puses - ji veikia stabiliai, kai viskas yra gerai, tačiau, lyginant su diktatūra, yra žymiai silpnesnė išlikimo situacijose. Kritiniais atvejais demokratija droviai atsitraukia, ką parodė ir Antrasis pasaulinis karas bei anglų premjero Vinstono Čerčilio (Winston Churchill), stojusio į kovą su Adolfu Hitleriu, pavyzdys. Jo veiksmuose sunku rasti demokratinius valdymo principus, bet buvo rezultatas.

Arčiau demokratijos principų krizinėje situacijoje buvo JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas (Theodore Roosevelt), tačiau dabar teigiama, kad ir jis manipuliavo įtraukdamas JAV į karą prieš amerikiečių norą. Kalbu apie japonų Per Harboro ataką.

Istorikai sako, kad JAV prezidentas žinojo apie rengiamą užpuolimą, tačiau bazė nebuvo laiku perspėta tam, kad japonų užpuolimas nuteiktų Amerikos žmones įsitraukti į karą. Apibendrinant galima pasakyti, jog, galvojant apie saugumo stiprinimą, šiandieninėje situacijoje Europai reikia tvirtos lyderystės. Tvirto lyderio stoka skatina nesaugumo jausmą.

- Jeigu situacija yra tokia, tai neatmestina, kad Ukrainos konfliktas gali išplisti už vienos šalies ribų, taip visą Vakarų dėmesį sukoncentruodamas į įvykius Europoje. Kiek tikėtina, kad tuo pasinaudotų Kinija ir pamėgintų prisijungti Taivaną?

- Nemanau, kad kinams būtų tikslinga jėga veržtis į Taivaną, nes jie pasižymi strateginiu mąstymu. Yra toks posakis „visi bijo laiko, o laikas bijo piramidžių". Jį galima perfrazuoti - „o laikas bijo kinų". Jie sėkmingą ir efektyvią geopolitinę strategiją išlaikė beveik 2000 metų, todėl nematau priežasčių, dėl kurių ją dabar skubiai turėtų keisti.

Juolab kad tikslų ši šalis turi ir daugiau. Tarkime, jai norisi įsigalėti Indijos-Ramiojo vandenyno regione, o dėl to reikia konkuruoti su Japonija, JAV, Australija ir Filipinais. Rimtas šios pasaulio dalies žaidėjas yra ir gyventojų bei karių skaičiumi kinams nenusileidžianti Indija. Konfliktai tarp jų pasieniečių kyla ir dabar, tačiau, manau, kad kalnai tarp šalių tarnauja patikima kliūtimi didelės apimties sausumos operacijoms. Indijos potencialą įžvelgia ir JAV, todėl šoka jai viliotinį ir mėgina patraukti į savo pusę.

Man susidarė įspūdis, kad indai norėtų aktyviau bendradarbiauti su Europos Sąjunga. Tai būtų naudinga ES, kadangi tai sudarytų alternatyvą Kinijos tiekimams į ES. Todėl toks partneris kaip Indija būtų gerai, tik jai reikia padėti sustiprėti.

- Be Ukrainos konflikto, stiprėja Šiaurės ir Pietų Korėjų nesutarimai, Venesuela neatsisako teritorinių pretenzijų Gajanai, nesibaigia kovos Afrikos žemyne. Ar išplitęs karas Europoje turėtų įtaką šiems konfliktams?

- Reikia žiūrėti, kas už kiekvieno tokio konflikto stovi. Jeigu čia susikirto dviejų mažos galios valstybių interesai, konfliktas liks lokalus. Prisiminkime Ruandą ir hutų įvykdytą tutsių genocidą. Žuvo apie milijonas žmonių, bet ar Europoje dėl to kas nors nerimavo? Ar žudomus žmones užstojo įvairios esą žmonių teises ginančios organizacijos? Ne, nes visa tai vyko toli nuo mūsų. Tas pats pasakytina ir apie kitus konfliktus - jeigu juose nesusikirs didžiųjų valstybių interesai, mažai kas į juos kreips dėmesį.

Ir viskas atrodo kitaip, kai konflikto pusės turi galingus globėjus. Tarkime, Ukrainos konfliktas. Nors „ringe" kaunasi du ne visai lygiaverčiai varžovai, kiekvienas jų turi savo „trenerius" ir „palaikymo komandas". Vakarai remia Ukrainą, Kinija ir Iranas palaiko Rusiją. Sakyčiau, tokia savotiška viduramžių dvikova, kurioje kovoja ne tik „dueliantai", bet ir jų sekundantai. Būtent todėl jis turi potencialą plėstis, tik manau, kad taip nenutiks, ir globalaus karo nebus.

JAV, Kinijos ir ES ekonomikos šiandien yra per daug viena su kita susijusios, todėl eskalacija nesuinteresuota nė viena iš pusių. Nors JAV ir ES jau suvokė, kad leido Kinijai per daug „išaugti", imti ir nuo jos nusigręžti šiandien nepavyks.

Perspektyvoje ją, kaip minėjau, galėtų pakeisti Indija, tačiau tokiems procesams reikia laiko. Prisiminkime, netgi tų pačių rusiškų žaliavų Vakarai atsisakė savanoriškai-priverstinai, o procesą paskatino dujotiekių susprogdinimas. Su Kinija taip nepavyks, todėl visus klausimus reikės spręsti kompleksiškai, palaipsniui ir taikiai, nes didžiųjų jėgų konfliktas nė vienai iš pusių nėra naudingas.