Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.
- Ką naujo ir svarbaus susižinojome iš šią savaitę vykusio JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Turkijos lyderio Redžepo Tajipo Erdogano (Receep Tayyip Erdogan) susitikimo? Prieš tai nemažai įtampos kėlė rusiškos ginkluotės pirkimai, tačiau po šio susitikimo, atrodo, šis rūpestis kiek atslūgo?
- Tikrai, po minėto susitikimo atsirado gana įdomių dalykų... Pavyzdžiui, rusai dabar įsivaizduoja, kad atsirado naujas susitarimas tarp amerikiečių ir turkų, dėl ko turkai gali stabdyti antrosios S-400 kompleksų partijos įsigijimą ir reikalauti, jog Turkijoje atsirastų šių kompleksų surinkimas bei technologinė dokumentacija. O tai faktiškai reiškia, kad rusai tiesiogiai į NATO rankas atiduoda savo unikaliąsias technologijas. Toks įvykių kontekstas šiandien Rusijoje yra suvokiamas kaip peilis į nugarą. Žinoma, šis S-400 bei amerikietiškų naikintuvų F-35 klausimas buvo viena svarbiausių šio susitikimo temų. Kitas ne mažiau svarbus klausimas - Sirija. Šiandien situacija ten tokia: turkai sprendžia Sirijoje savo problemas su kurdais, amerikiečiai ir toliau išsaugo savo pozicijas naftinguose rajonuose, akivaizdu, jog jų kontingentas bus tik išplėstas, o rusai sėdi ant kruvino smėlio ir kasosi pakaušius - kiekvienas gavo tai, ko norėjo... Kitaip sakant, žaidimas, bandant panaudoti turkus kaip rusiškųjų interesų gynėjus, matyt, nepavyko...
- Viešojoje erdvėje buvo daug šnekų apie tai, kad gali sugriūti net NATO blokas dėl rusiškųjų S-400 sistemų pirkimo bei menamos R.T.Erdogano draugystės su Vladimiru Putinu. Ar dabar tokie nuogąstavimai dar turi pagrindo?
- Nuogąstavimai dėl NATO griūties gali turėti gerokai kitokį pagrindą... Pavyzdžiui, šiandien britai labai intensyviai svarsto savo žvalgybos komiteto pateiktus duomenis, pagal kuriuos matyti, kokios milžiniškos įtakos Britanijoje iš Rusijos pusės buvo daromos visam politiniam procesui, įskaitant ir „Brexit“ epopėją... Matyt, britai, turėdami seniausią ir geriausiai organizuotą žvalgybos tarnybą Europoje per pastaruosius 300 metų, tiksliai įžvelgia tas grėsmes, kurių visiškai nemato kokie nors prancūzai, kurie su jomis niekaip ir nesidoroja. Visos tos Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) šnekos apie NATO „smegenų mirtį“ ir kiti jo bandymai atakuoti seniausią ir geriausiai veikiančią saugumo bei gynybos sistemą šiame kontekste atrodo apgailėtini. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne be reikalo prasidėjo rusiškos žvalgybos tinklo demaskavimo istorijos visoje Europoje: Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Lenkijoje, netgi Bulgarijoje. Tas išankstinis kalbėjimas apie „NATO griuvimą ir nepajėgumą“, dažniausiai sklindantis iš E.Makrono lūpų, lengvai pritariant Angelai Merkel, yra ne kas kita, o to masyvaus rusiško žvalgybos tinklo veiklos rezultatas...
- Kitaip tariant, poną E.Makroną drąsiai galėtume laikyti rusų įtakos agentu?
- Manau, kad visos tos problemos, kurias Jungtinės Valstijos turi su Donaldu Trampu, yra panašios į tas, kurias prancūzai turi su E.Makronu... Galima aiškiai atsekti, kad V.Putino vizitas ir pokalbis su E.Makronu stipriai pakeitė pastarojo veikėjo politinį veidą... Tad tai, ką mes matome, yra bandymas daryti įtaką konkrečioms personoms, kurios vėliau ir skleidžia tokius gandus. Jeigu vertintume objektyviai, tai, žinoma, NATO problemų turi. Tačiau kur kas didesnės problemos, negu Turkija, yra vadinamieji valstybių vadovai, kurie taip iki šiol ir nesuprato, kad vadovauja valstybėms NATO narėms. Jeigu D.Trampas vis dėlto padarė visą eilę teigiamų žingsnių, t.y. privertė Europos valstybes peržiūrėti nusikalstamai mažus savo gynybos biudžetus ir apleistas gynybos sistemas, tai nei A.Merkel, nei E.Makronas iki šiol nepadarė ničnieko, už ką juos būtų galima pagirti... Vokiečių kalbos apie „adekvačią situaciją su krašto apsaugos finansavimu nuo 2035-ųjų metų“ yra tiesiog juokingos. Prancūzijoje padėtis yra ne ką geresnė. Apie Italiją apskritai nėra ko kalbėti. O visi kiti yra mažiukai... Yra dar ispanai, bet jie tradiciškai laikosi šiek tiek atokiau, Taigi, kilus konfliktui Europa atsiduria labai problematiškoje situacijoje.
- Kalbant šia tema prisiminiau šią savaitę išsakytas kai kurių Lenkijos analitikų mintis, kad Lenkija iš tų pačių prancūzų ir vokiečių patiria tam tikrą spaudimą gerinti santykius su Rusija. Matyt, ne už kalnų diena, kai ir mūsiškiai politikai patirs tokį spaudimą? Kam prancūzams su vokiečiais šito reikia?
- Be abejonės. Tai yra mūsų ne kartą jau aptartas geopolitinis pasjansas, kai prancūzai ir vokiečiai suvokia Rusiją kaip svarbią kontinentinę jėgą ir bando konstruoti štai tokią savąją Europą, kuri būtų atribota nuo anglosaksų. Ne kartą kalbėjome, kad „Brexit“ nėra britų išėjimas iš ES - tai yra britų išstūmimas iš ES, po ko Prancūzija ir Vokietija galės visiškai nieko netrukdomos žaisti savo žaidimus su Rusija. Kaip nesunku suprasti, mes, mažos Baltijos valstybės, niekada nebuvome prancūzų ar vokiečių meilės objektu... Prancūzus savo metu mums teko sugrūsti į jūrą, kad atgautume Klaipėdą, o apie vokiečius ir rusus net nėra ką kalbėti... Kur kas įdomesnė situacija yra tarp Lenkijos ir Prancūzijos, kurios visada turėjo labai draugiškus politinius santykius, bet, matyt, šie santykiai yra užmirštami tada, kai yra konstruojamas naujas europinis projektas. Ir į tą projektą rusus bus bandoma pritraukti visais įmanomais būdais - juk jau seniai vis iš tų pačių veikėjų girdime pasakojimą apie Europą „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“... Visa tai artėja, tai jau tampa naująja realybe. Čia klausimas tik toks: kaip šioje naujoje konstrukcijoje bus sprendžiami saugumo ir kiti panašūs klausimai? Juk toje konstrukcijoje, matyt, taip pat bus braižomos naujos raudonosios linijos bei įtakos zonos. Turint galvoje, kad mes turime politikus, nelabai besidominčius pačia politika (jiems kur kas labiau įdomūs miškų kirtimai) ir geopolitika, t.y. Vingių Jonus, neaišku kodėl pakliuvusius į parlamentus ir vyriausybę, tai toje naujoje tikrovėje mes problemų tikrai turėsime.
- Tuo metu Jungtinėse Valstijose prasidėjo pirmieji D.Trampo apkaltos proceso klausymai, be to, pradėta knaisiotis ir po prezidento finansines deklaracijas, intensyviai ieškant kokių nors nesumokėtų mokesčių ir pan. Kokias matote šio proceso perspektyvas? Juk, kiek galima suprasti, apkaltos organizatoriams nėra itin svarbu, kad procesas užstrigs Senate, kur respublikonai turi daugumą?
- Šiuo metu jau yra išklausyta pakankamai daug buvusių ir esamų aukštų valstybės pareigūnų, kurie aiškiai pademonstravo, jog D.Trampas naudojo valstybinius išteklius savo būsimųjų politinių kovų situacijai pagerinti, t.y. siekiant užimti geresnes starto pozicijas, palyginus su pagrindiniu savo konkurentu prezidento rinkimuose Džo Baidenu (Joe Biden). Visi pasisakymai, kurie buvo Kongrese bei komitetuose, mušė į vieną tašką. Maža to, Kongrese buvo beveik prieita iki ukrainietiško lygio parlamentarizmo veiksmų, grupei parlamentarų blokuojant specialiųjų pasitarimų kambarį ir valgant ten picas... Žodžiu, vyko cirkas, panašus į tą, kurį mes galime matyti nebent tik Izraelio Knesete ir Ukrainos Radoje. Kautynės intensyvėja. O kalbant apie finansines deklaracijas, tai pagrindiniu ir įdomiausiu momentu gali pasirodyti tai, kad D.Trampas visą savo rinkimų laikotarpį buvo nuolatinis bankų skolininkas, kūręs savo išskirtinai efektyvaus verslininko įvaizdį ir praktiškai gyvenęs už skolintus pinigus. Šis vaizdelis žurnalistų kol kas pateikiamas puse lūpų, bet jeigu tai taps masiniu reiškiniu, realybe, tai JAV gyventojams teks stipriai nusivilti, nes jie bus prezidentu išsirinkę ne šaunuolį verslininką, kuris yra vienas iš amerikietiškos svajonės idealų, bet amžiną bankrotą... Taigi, čia, žinoma, galima patirti labai skaudžių pamokų.
- O kaip gi bus su pačiu apkaltos procesu? Nes šie reikalai gali turėti įtakos tik būsimiesiems rinkimams...
- Situacija dėl pačios apkaltos faktiškai nepasikeitė. Iki šiol neįvyko nieko tokio, dėl ko Senato respublikoniškoji dauguma turėtų atsisakyti prezidento. Tai nereiškia, kad ir neįvyks - labai galimas dalykas, kad mes dar sulauksime tam tikrų rimtų kaltinimų, kurie gali ateiti iš tokių įtakingų žmonių, kaip buvęs D.Trampo patarėjas saugumo ir gynybos klausimais Džonas Boltonas (John Bolton) ir į atsargą išėjęs keturių žvaigždučių generolas Džeimsas Matisas (James Mattis). Mat kaltinimai, ignoruojant Jungtinių Valstijų saugumo ir gynybos interesus, gali būti labai rimti... Politiniai gandai įkyriai kužda, jog Dž.Boltonas, anksčiau pasakęs „aš sunaikinsiu Huseiną“ ir faktiškai padaręs labai daug, kad tai įvyktų, neseniai pasakė: „aš sunaikinsiu ir šitą veikėją...“, turėdamas omenyje D.Trampą. Taigi, galimas daiktas, jog informacijos, kuri gali prilygti atominės bombos sprogimui, iš tikrųjų esama ir ji gali būti išmesta į viešumą bet kuriuo momentu. Žinoma, tuomet kiekvienas senatorius gelbės savo kailį ir D.Trampo dengimas tokiu atveju jau nebus įmanomas. Todėl, kol kas laukime. Bet tai, ką matome dabar, tėra gražus pasirengimas artėjantiems prezidento rinkimams, siekiant, jog D.Trampas būtų menkai patrauklus JAV rinkėjui. Tokioje šviesoje visa plejada demokratų kandidatų atrodytų labai perspektyviai. O bendra tendencija yra tokia: visose pagrindinėse JAV valstijose, kurios lemia rinkimų baigtį pagal jų keistąją rinkimų sistemą, respublikonai praranda tarp 6 ir 12 procentų rinkėjų balsų, palyginus su tuo, ką jie neseniai turėjo. Ir tai yra labai rimtas signalas.
- Prisiminkime ir Turkijos lyderio R.T.Erdogano grasinimus užtvindyti Europą teroristais. Ko vertos tokios jo šnekos?
- Į tokias šnekas reikėtų pažiūrėti rimtai. R.T.Erdoganas turi kuo puikiausią galimybę nustatyti dozatorių maždaug taip: vienas teroristas kas trečią dieną... Jis jų turi pakankamai. O tai reiškia, kad labai greitai Europos politikų nervai netlaikys. Jeigu jis kas trečią dieną paleis po vieną teroristą, tai pirmiausia neatlaikys prancūzų nervai, o po to - ir vokiečių... Juk visi suprantame, kad tie paleistieji žmonės, žinoma, nesėdės be darbo rankas sudėję, o prancūzų ir vokiečių politikai turės staigiai imtis kažkokių paaiškinimų, kodėl ta graži užtvanka, kurią laikė R.T.Erdoganas, netyčia sugriuvo. Be to, prancūzai su vokiečiais turės pradėti mokėti jam pinigus, kartu darant įvairias politines nuolaidas. Nenustebkime, jeigu iš aukščiausių Prancūzijos ir Vokietijos politikų lūpų netrukus išgirsime, jog R.T.Erdganas yra labai demokratiškas žmogus... Viskas turi savo kainą. Tačiau savo skaitytojui norėčiau akcentuoti, jog visa tai vyksta ne todėl, jog R.T.Erdoganas būtų kažkoks blogas žmogus ar kad teroristų būtų per daug... Visa tai vyksta todėl, kad Europos valstybės ilgą laiką piktybiškai neskyrė dėmesio savo gynybos problemų sprendimui. Apie tai šnekame mažiausiai 6 metus: piktybinis saugumo ir gynybos problemų ignoravimas, piktybinis atsisakymas suvokti, jog Europos tautų erdvė turi būti ginama ir tam reikia skirti pakankamai lėšų - štai situacija, kuri sukūrė galimybes R.T.Erdoganui panaudoti tą teroristų svertą, kuris dabar lengvai gali pajudinti net tokią galybę, kaip Vokietija, nekalbant jau apie Prancūziją. Britai, sėdėdami savo saloje, jausis čia kiek jaukiau, mes, kaip „neskanūs“ teroristams, taip pat galime pernelyg nesijaudinti, bet štai prancūzai su vokiečiais turi paskubėti...