Savanorystė padeda pasirinkti prioritetus

- Vaida, esate savanorė iniciatyvoje „Niekieno vaikai“. Papasakokite, apie ką ši iniciatyva, kaip ji atsirado ir kam ji skirta?

- Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ pradžia buvo Vilniuje, kai įkūrėjos pačios budėdamos ligoninėse prie savo vaikų, matė ne vieną kūdikį ir vyresnį vaikutį gulinčius palatose vienus. Jų niekas nelankė, niekas neprižiūrėjo, išskyrus personalo darbuotojas, kurios tiesiog neturi galimybių nuolat būti prie vienišų mažylių. Todėl „Niekieno vaikų“ iniciatyvos ir jos savanorių tikslas, kad nė vienas vaikas ligoninėje neliktų vienas.

- Kaip kilo mintis prisijungti ir savo laisvą laiką leisti būtent čia? Juk dauguma žmonių savo laisvalaikį sieja su poilsiu, atostogomis. Ką jums duoda ši savanorystė?

- Tik pastebėjusi socialiniame tinkle „Facebook“ apie šią iniciatyvą, pradėjau sekti naujienas, skaičiau apie savanorių patirtis ligoninėse ir labai laukiau, kada tokia iniciatyva ateis į Kauną, kuriame gyvenu pati. Buvau bandžiusi savanoriauti kitur, bet ten galbūt labiau buvo jausmas, kad tai reikalinga man, o šioje iniciatyvoje supranti, kad vyksta abipusiai mainai - atiduodu vaikeliui visą save, bet gaunu mainais jo apsikabinimų, šypsenų.

Savanoriavimas netrukdo ir keliauti, atostogauti. Susižymi savo galimybes ir, jei tuo metu reikia, budi. Tikrai nereikia atsisakyti to, kas buvo daroma, veikiama, kaip atostogaujama iki šiol. Man ši savanorystė - didelis savęs realizavimo atradimas, bendrystės jausmas ir naujos pažintys su bendraminčiais. Savanorystė padeda persidėlioti prioritetus, pastebėti kasdienius dalykus ir jais džiaugtis.

- Pati taip pat turite šeimą ir vaikų. Kaip reagavo šeima, kai pasakėte, kad norite savanoriauti „Niekieno vaikuose“? Tarėtės su jais?

- Su vyru auginame 3 vaikus. Dukroms 21 ir 18 metų, sūnus jau penkiolikmetis. Savanorystė nesvetima, ko gero, daugelyje šeimų, kadangi vyresnėse klasėse mokiniams reikia per mokslo metus pasirinktinai savanoriauti tam tikrą valandų skaičių.

Viena dukra savanoriavo vaikų namuose, sūnus dar renkasi iš mokyklos pateikto sąrašo. Vyras su kolektyvu prisideda prie vaikų namų auklėtinių laisvalaikio praleidimo. Todėl mano pasirinkimas jiems nebuvo labai keistas ir netikėtas, nes sekdama „Niekieno vaikus“ ir jiems papasakodavau, kas man įdomu ir kokias naujienas apie tai matau socialiniuose tinkluose. Nesitariau, tik pasakiau, kad užpildžiau anketą ir labai lauksiu pakvietimo prisijungti prie iniciatyvos. Neabejotinai - visa šeima palaikė.

- Lieka laiko buvimui su savo šeima, asmeniniam poilsiui?

- Gal banali frazė, bet kuo daugiau veiklų žmogus turi, tuo daugiau ir nuveikia. Tiesiog gal laikas praleidžiamas kokybiškiau, turiningiau išnaudojama kiekviena minutė. Dar daugiau, nei bet kada, perskaitau knygų, siuvu daugkartinius maišelius, prijuostes ir kitokias smulkmenas. Ilsimės dažniausiai prie jūros, tad, praleidusi ten savaitgalį, jaučiuosi tarsi pailsėjusi visą savaitę ir vėl pasikrovusi jėgų, energijos bei gerų emocijų.

Laiko su šeima praleidžiu tikrai labai daug, o savanoriavimas - tai tas pat, kaip ir kitos asmeninės veiklos. Juk neatsisakome sporto, dainavimo ar kitos veiklos, kad daugiau būtume su šeima. Jei suplanuotos ilgesnės atostogos, jas gauni visur, ir darbe, ir savanoriavime. Svarbiau kokybė, o ne kiekybė.

- Savanorystė tikriausiai suteikia įvairių išgyvenimų, tiek teigiamų, tiek neigiamų?

- Išgyvenimai labai stipriai paliečia širdį. Kuo daugiau budi prie vieno vaikelio arba pajauti neapsakomą dvasini ryšį, tuo sunkiau su juo išsiskirti, suprantant, kad daugiau, ko gero, nebematysi. Būta noro ir įsivaikinti... Labai sunku, kai pradedi galvoti, kas vieno ar kito vaikelio laukia ateityje. Sunku įsivaizduoti jį laimingą, kai nuo mažų dienų yra niekieno vaikas.

Dar vis mokausi ir stengiuosi kas kartą prisiminti, kad aš tam vaikeliui noriu padėti čia ir dabar, o vėliau juo pasirūpins specialios institucijos, mes nebegalime būti atsakingi už tolimesnį jo gyvenimą. Labai paglosto širdį, kai pagalvoji, kaip to vaikelio diena būtų prabėgusi ligoninėje, esant vienam, jei nebūčiau atėjusi aš ar kitas savanoris. Džiaugiuosi ir labai tikiu, kad tie trumpi susitikimai jam išliks kažkur giliai pasąmonėje. Galbūt tai bus išmoktas naujas įgūdis, gal tiesiog švelnus prisilietimas, paišdykavimas.

- Kaip tvarkytis, kai emocijos ima viršų? Neaplanko kartais ir beviltiškumo jausmas, kad vienas žmogus viso pasaulio neišgelbės?

- Esu gan ramus žmogus, tokių situacijų neturėjau. Aš tikrai mąstau realistiškai, negalvoju ir net nesiekiu išgelbėti viso pasaulio - noriu padėti vaikeliui, kad jis nesijaustų niekieno, kad jis jaustųsi mūsų visų mylimas ir globojamas.

- Kaip manote, kokiems žmonėms tokio pobūdžio savanorystė tiktų?

- Tokia savanorystė, manau, tinka visiems, kurie myli vaikus, kurie nori savo patirtimi, gerumu, meile ir tiesiog buvimu kartu pasidalinti su vaikeliais, kuriems tuo metu to labai labai reikia. Aš pati jaučiuosi labai praturtėjusi dvasiškai. Juk mes visi emociškai labai gerai jaučiamės, kai esame kažkam reikalingi. Šeima - visiems natūralu, įprasta, o savanoriavimo patirtys - nauji potyriai. Kažkur skaičiau gerą mintį, kodėl savanoriams nemoka - jie neįkainojami.