respublika.lt

Profesorius Pranas ŠERPYTIS: O Dievas negalvoja, kad jis daktaras

(0)
Publikuota: 2021 birželio 27 10:53:13, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Profesorius Pranas Šerpytis. Eltos nuotr.

Su kardiologijos profesoriumi Pranu ŠERPYČIU kalbame apie „medaus ir kraujo skonį" lūpose, vienadieniškumą, susiskaldymą, - šeimą ir valstybę, ir man topteli, kad Santaros klinikų kiemelyje stovinti Stanislovo Kuzmos skulptūra atspindi ir Lietuvą, sergančią neuroze, atminties ir tapatybės praradimu. „Lozoriau, kelkis", - taip vadinasi, jei pamiršote, ši skulptūra.

 

- Priėjusi prie jūsų durų sumečiau, kad šiandien kur kas aktualiau klausti, kas darosi su žmogaus galva, o ne širdimi...

- Mes esame srovėje ir ne visi sugeba ar gali pastebėt užutekį, kuris padėtų ištrūkti iš tos informacinės lavinos, savo kelyje kartais nušluojančios net sveiką protą. Aš galvoju, kad „kovidas" buvo žmogui kaip skambutis: liaukis bėgęs, sustok.

Antakalnyje, kur kadaise gyvenome, gyventa ir grafikės Teresos Jakubovskos, Varšuvos dailės akademijos profesorės; ji buvo nutapiusi paveikslą, kuriame vaizdavo besiveržiančią priekin minią, nepastebinčią, kad priekyje - žiojėjanti praraja... Praeito amžiaus didžiausias įvykis ir didžiausia dovana Lietuvai buvo Nepriklausomybė. Aš galvoju, kad įvyko stebuklas. Bet ar jis būtų įvykęs, ar mes būtume išlindę pro rakto skylutę, jei būtume susipriešinę kaip dabar? Aš taip myliu Lietuvą ir tas susipriešinimas man yra baisiausias dalykas.

- Negaliu pamiršti Marcelijaus Martinaičio ištarmės: „Sąjūdis buvo ta reta, gal vienintelė tautos valanda, kada Tiesos angelo žvilgsnį patyrė visi: tikintys ir netikintys, teisūs ir nusikaltę, išteisintieji ir kankiniai..."

- Taip, bet yra sakoma: jeigu pats nenorėsi ir Dievas tau nepadės. Tai buvo visų žmonių siekis. Kita vertus, manau, kad jį sutvirtino ir šviesuomenės, kurios tuomet nestigo, gebėjimas išjudinti ir pakelti žmones, kad jų protuose įvyktų lūžis. Atsimenu, koks lietuvis pasidariau dar sovietiniais laikais po „Mindaugo", kurį vaidino Vytautas Paukštė - išeinu iš Kauno dramos teatro ir kartoju: „Kai tarsit šitą žodį, ant lūpų pajusite medaus ir kraujo skonį". Ir man buvo taip gera... Just.Marcinkevičius po lašą kapsėjo mums lietuviškumą ir išmokė skanduoti tautą - „LIE-TU-VA!" O ką mes su juo padarėme? Sudirbome. Man teko jį gydyti. Kokios asmenybės - gilios ir kartu labai pažeidžiamos, jo būta!

- Priėjome ir prie proto, ir prie didelių asmenybių, kurių šviesa nūn priblėsusi.

- O aš daug ko išmokau ir iš tėvo. Jis niekada nekalbėdavo su žmogumi stovėdamas, pasodindavo ir tada kalbėdavo, niekuomet nepraeidavo pro duris pirmas... Kai prisimenu a. a. tėtį ir mamą (jai dabar 96 metai), galvoju, kad svarbiausi gyvenimo principai, kuriais aš vadovaujuosi, yra perimti iš jų. Visa kita, tiek žinios, tiek mokslinė pasaulėžiūra, tiek santykiai su žmonėmis, klostėsi ant šitos vertybinės ašies.

- Anot jūsų, vertybinį stuburą žmogus turėtų įgyti šeimoje?

- Žinoma, ir pagrindinį vaidmenį čia atlieka pavyzdys, kaip gyvent, kaip gerbti savo artimą. Tėvai pasitikėjo manimi, skatino savarankiškumą, daug ką leisdavo daryt. Buvau antroje ar trečioje klasėje, kai mane vieną jau išleisdavo į Šilutę (esu gimęs Žvingių kaimelyje prie Jūros upės) kokios knygos nusipirkt. Gerai pamenu, kad prie geležinkelio stoties buvo kepami armėniški šašlykai, net dabar ten atsidūręs kvapą ir skonį jų jaučiu. Kai kartą miesto vaikai iškratė mano kišenes ir atėmė visas kapeikas, atėjau į autobusų stotį ir sakau vairuotojui: dėde, parvežkit pas mamą, neturiu pinigų. Iki namų buvo 35 kilometrai. Parvežė. Tai buvo pamoka, kad pasitaiko šalimais negerų žmonių, bet dauguma yra gerų. Susiprasti netinkamai pasielgus tėvai leisdavo pačiam, nebardami, nemoralizuodami, - lyg tarp kitko primindami, kad verkia duonelė tinginio valgoma, kad esi savo paties likimo kalvis ir panašiai.

- Ir savo vaikus auklėjot patarlėmis?

- Matote, šitas laikas yra kitoks, jis greitesnis, bet aš vis tiek galvoju, kad pavyzdžio galia yra labai svarbi. Ir kelrodės parodymas. Vaikus augini ne vienas, didelis nuopelnas yra abiejų tėvų. Negerai, kad aš daug laiko praleidau ne šeimoje, - esu dėkingas savo šeimai, žmonai Aurelijai, kad galėjau atsidėti profesinei veiklai. Man daug tenka dirbti su jaunimu, jis ateina, matau, puikiai pasiruošęs, kalba įvairiomis kalbomis, bet visuomenės vartotojiškumas jau būna uždėjęs savo spaudą - per mažai jame dvasiškumo. Puikūs jauni žmonės, norintys pažangos, bet dvasinių dalykų, kardinalių vertybių poreikis juose prigesęs. Būnu labai nustebęs, kad dauguma stojančiųjų į Vilniaus universitetą nežino, kada jis buvo įkurtas. Žmogus turi žinoti, kas jo tėvai, seneliai, jei ketina mokytis universitete, turi žinoti, kada jis atsirado, jei gyvena Lietuvoje, turi žinoti jos istoriją, bent bendriausiais bruožais. Mes turim biologinius tėvus, iš jų gauname genus ir pirmuosius įgūdžius, paskui sutinkame žmonių, kurie tampa mūsų mokytojais. Aš prisimenu visus, paskambinu kartais auklėtojai, kitiems, dalies, deja, jau nebėra, o profesijos mokytojai, kuriais aš didžiuojuosi, yra profesoriai Algimantas Marcinkevičius, Aleksandras Laucevičius, Vytautas Sirvydis, kiti kolegos, šalia kurių augi ir tobulėji. Gydytojai turi būti ne tik puikūs profesionalai, bet ir visapusiškai išsilavinę, nes darbe susiduria su įvairių sričių atstovais, jiems tenka gydyti dideles asmenybes. Deja, šiandien visame kame daug vienadieniškumo, daroma labai daug vienadienių sprendimų negalvojant apie ateitį.

- Šiandien trimituojama filosofija: „čia ir dabar".

- Esu klasikinio sukirpimo žmogus, na, o kas teisus, gyvenimas parodys. Paprastai teisus tas, kuris ilgiau gyvena (juokiasi). Teisus tas, kuris gali palyginti. Mes nenorime kiniškų daiktų, nes jie greitai sulūžta, mes norime vokiškų, - norime to gero daikto, kuris ilgai laiko. Žmogui visuomet svarbu turėti tikslą ir eiti jo link. Ir ne tik žmogui, - štai suformuluotas gerovės valstybės tikslas, bet ką jis reiškia? Kas yra ta gerovė, jau tampanti nuvalkiota kategorija? Prieš kiek metų man teko gydyti estų premjerą, labai įdomią asmenybę. Paklaustas apie Estijos tikslus, atsakė: pasiekti, kad estų tauta ekonomiškai prilygtų suomiams. O pasiteiravęs, kodėl, jo manymu, Lietuva atsilieka nuo estų, išgirdau: kai nežinai tikslo, joks vėjas nepadeda. Vis tiek turi matyti kažkokį krantą. Nematyti kranto yra valstybinis vištakumas. O mes turėtume būti itin gudrūs, kadangi esam skersvėjų kelyje...

- Galbūt „gerovė" reiškia pasiturinčios Europos lygmenį?

- Galbūt, bet, pvz., kokios mes norime sveikatos apsaugos? Tarkime, man norėtųsi, kad ne valdininkui ar politikui, bet žmogui, ji būtų palanki. 2007- 2008 metais mudviejų su profesoriumi Aleksandru Laucevičiumi kurta Rytų ir Pietryčių Lietuvos infarktų gydymo programa, kuri tenkino ir pacientus, ir gydytojus, tikrai pasitarnavo žmogui. Jinai, aišku, dabar tobulėja, atsiradę klasteriai apjungė visą Lietuvą, bet svarbiausia ji patenkino žmogaus poreikius. Šiandien niekas nepaklausia nei medikų, nei pacientų, kokios norime sveikatos apsaugos. Man nuoširdžiai gaila ligoninių vadovų rajone, nes jie yra reformos aukos. Ateis vienas ministras, ims daryti pertvarką, ateis kitas, ano darytą pertvarką reformuos. Vadovai nebežino, kaip tvarkytis, nes koks specialistas važiuos į jo ligoninę, jeigu kalbama, kad vieną gražią dieną ją ims ir uždarys. Mes turime žinoti, kaip ta sistema veiks, turime turėti viziją 10-15 metų į priekį, bet mums vis pritrūksta tos vizijos, pritrūksta kranto matymo.

Žinote, kas medicinoje yra labai gerai? Perimamumas. Kiekviena budėjusi komanda perduoda visą informaciją apie ligonį ją pakeisti atėjusiai komandai. Na, o kai keičiasi valdžia, net nesigilindama į pirmtakų palikimą, sako: šitie viską darė kvailai, mes padarysime gerai. Tik kur yra tas „gerai"?

- Mūsų dienomis kardiologai daro stebuklus ir dažnu atveju gelbsti gyvybes. Ar nebūna pagundos manyti, kad medikas yra tartum pateptasis?

- Mes, daktarai, kartais susidieviname, bet nereikia prarasti realybės jausmo. Yra toks anekdotas, kuo skiriasi daktaras nuo Dievo. Ogi tuo, kad daktaras galvoja, kad jis yra Dievas, o Dievas negalvoja, kad jis - daktaras. Vis tiek, kad ir kaip toli būtų pažengusi medicina, kad ir koks būtų patyręs daktaras, kiekvienu konkrečiu atveju egzistuoja tam tikra nežinia, juk mes ne viską žinome. Mane yra ir apšaukę, ir marškinius suplėšę šaukdami: „Jūs viską galite, o mano sūnaus neišgelbėjote!" Nors tuo metu viską darėme, kad žmogus išgyventų. Mes pasirinkome tokią profesiją ir turime suprasti žmogaus būseną netekus savo artimo. Esu skubiosios medicinos gydytojo profesijos rezidentūros studijų programos iniciatorius Lietuvoje ir Vilniaus universitete, ir gydytojai, dirbantys Skubiosios pagalbos skyriuje yra pasiruošę kaip į frontą: jie žino, kad budėjimai bus sunkūs, ligonių bus daug, bus nedėkingumo ir taip toliau. Bet nepavargsti, jei esi „savo rogėse".

- Koridoriuje mačiau įrėmintą Lietuvos himną. Jis radosi jūsų valia?

- Jį parašė gydytojas humanistas Vincas Kudirka, ir kiekvienas himno žodis man yra svarbus. Ir ne tiktai man. Birželio 7 dieną sukako šimtmetis iš Lietuvos kilusiam Nobelio premijos laureatui Utenos garbės piliečiui Bernardui Launui (mirė šių metų vasarį). Į klinikinę praktiką jis įdiegė defibriliatorių. Keturiolikos su tėvais išvyko į Ameriką, tapo kardiologu, o kai aplankė Lietuvą, jau buvo pamiršęs lietuvių kalbą, bet be klaidos pasakė kelias Lietuvos himno eilutes. Jos užsiliko atmintyje tik dėl to, kad kiekvieną rytą pamokos prieškario Lietuvoje prasidėdavusios himno giedojimu. Kodėl mes nepasinaudojame tokiais faktais skleisdami žinią apie Lietuvą? Įsivaizduokite, važiuojate per Uteną ir tam tikroje vietoje matote dviem kalbomis parašyta, kad čia gimė Nobelio premijos laureatas B.Launas, nuvažiuojate į Šilutę, o ten kavinėje skamba dainininkės Aleksandros šlageriai; vokiečiai dievina mūsų žemietę, padariusią dainininkės karjerą jų krašte. Hamburge yra dainininkės Aleksandros vardu pavadinta gatvė. Nepamirškime žmonių, kurie gimė Lietuvoje ir garsino ją pasaulyje. Kiekvienas pagal išgales turėtume būti Lietuvos ambasadoriai. Kai nuvažiuoju į užsienio klinikas, visur matau nuorodas apie jų steigėjus, proveržį padariusius medikus ar mecenatus. Nors studijavau Kaune, bet žaviuosi Vilniaus universitetu ir pats užeinu, ir stengiuosi užsieniečiams jį parodyti. Mačiau, kaip vienas profesorius iš Florencijos, atvykęs į mano organizuotą konferenciją, stovėjo prie universiteto ir jam byrėjo ašaros: „Man sakė, kad Vilnius yra baroko perlas, tik aš ilgai delsiau ir nevykau, ar jūs suprantat, ką jūs turit?" Taigi, mokėkime suprasti ir vertinti. Su rezidentūrą baigiančiais skubiosios pagalbos gydytojais Santaros klinikų kiemelyje visuomet nusifotografuojame prie legendinės Stanislovo Kuzmos skulptūros „Lozoriau, kelkis". Atminimui ir gal net istorijai.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s