Aktorius Liubomiras Laucevičius: Ne visi žino, kad ir senam būdinga ilgėtis meilės

Senjorų teatro idėją prieš porą metų iškėlė literatūros ir istorijos tyrinėtojas, dvitomio „Lietuvos karaliai ir karalienės" autorius Algimantas Bučys, pastebėjęs, kiek daug lietuviškos dramaturgijos kūrinių, tarp jų ir patriotine tema, kurie būtų įdomūs vyresniajai kartai, nukeliauja į archyvus, taip ir negavę progos atgyti teatrų scenoje, pirmenybę teikiant šiuolaikiniams užsienio autoriams.

Kad saulėlydžio scenovaizdis išties patrauklus tam tikro amžiaus žiūrovui, rodo kad ir per šimtą kartų suvaidinta Kauno nacionalinio dramos teatre Aleksandro Špilevojaus režisuota Daivos Čepauskaitės pjesė „Kai būsime jauni".

Ji, ko gero, būtų kultinė senjorų teatro pjesė. Bilietai ištirpsta vos paskelbus spektaklio datą, - jie jau išparduoti iki sezono pabaigos, birželio 5 dienos.

Spektaklyje garbaus amžiaus veikėją vaidinantis teatro grandas Liubomiras Laucevičius (75) sako, kad spektaklį lanko daugiausia pagyvenę žmonės, nes jame gvildenama pirmiausia jiems aktuali tema, be to, pateikiama be kitur neišvengiamos liūdesio aureolės.

Apie gyvenimo tarpsnį, kurį vieni linkę laikyti vienišėjimo laiku, ir panūdau pakalbėti su kino ir teatro aktoriumi, pradėjusiu savo karjerą Juozo Miltinio grupėje ir suvaidinusio arti šimto vaidmenų teatro scenoje ir ne mažiau jų televizijoje bei kine.

Paskutinis jo sukurtas personažas - senjoras Kipras vaidybinėje juostoje „Smėlis tavo plaukuose", mano akimis, labai gražiai liudija „auksinės aktorių kartos", kuriai priklauso ir jis pats, vaidybos aukštumas simbolizuojantį, nūn beveik išnykusį gilų psichologizmą.

- Kaip jūs manote, kodėl senimo temos tokios retos mūsų teatruose? Galbūt tai tėra visuomenės požiūrio į, sakysim, daug nugyvenusį žmogų, atspindys?

- Kartais salėje matau ir jaunimo, kuriems tai, galbūt, irgi darosi aktualu. Bet iš tiesų daugiausia spektaklyje „Kai būsime jauni" lankosi pagyvenę žmonės - jaunimas dabar turi užsiimti kuo, - kelionės, technologijos, internetas, technikos naujovės, - jų laikas tokioms temoms dar neatėjęs.

Matot, įvairiuose spektakliuose būna įvairaus amžiaus personažų, tarp jų ir gerokai pagyvenusių, tačiau šitoje pjesėje visos keturios pagrindinės veikėjos, buvusios kiemo draugės maždaug vienodo amžiaus, jau baigiančios nugyventi savo gyvenimą, kiekviena savaip, ir neretai žiūrovas jų patirtyje išskaito savo istorijas, kartais net sako: aš esu va ta moteris, kurią aktorė vaidina scenoje.

Atpažįsta save per dialogus, per santykius, kartais juokiasi, kartais ir susigraudina, kai kalba pakrypsta apie netektį, išėjimą Anapilin, - mūsų amžiaus žmonės jau turi tokių išgyvenimų savo atmintyje.

- Ir jūs tame tipaže atpažįstate save? Tarkim, buvusį save?

- Be abejo. Argi mokslininkas, chirurgas ar inžinierius, kad ir sulaukęs brandaus amžiaus, negyvena tuo, kuo jis visą laiką domėjosi?.. Mano darbas diktuoja kažkokį ritmą ieškojimams, pažinimui.

Nors keičiasi supratimas apie kai kuriuos dalykus, požiūris į vieną ar kitą reiškinį, bet esmė lieka ta pati, tik senyvo žmogaus veikla ir siekiai jau yra ribojami senkančios energijos.

- Manto Verbiejaus filme „Smėlis tavo plaukuose" vaidinate savo bendraamžį, kuris su panašaus amžiaus buvusia balerina (vaidina Jūratė Onaitytė) bando pabėgti nuo realaus pasaulio, kur geriausiu atveju tokio amžiaus žmonės lieka nepastebėti, apeiti ir nesuprasti. Šis vaidmuo jums buvo likimo dovana?

- Šis personažas niekaip nelipo prie tų, kuriuos man anksčiau teko vaidinti: ligotas bejėgis vyras, vartojantis vaistus, nebesusigaudantis realybėje ir gyvenantis praeitimi, staiga pasirodo savyje turįs tiek šilumos ir meilės, kad net nepažindama jo kaip reikiant pagyvenusi moteris viską metusi važiuoja pas jį ir planuoja bendrą kelionę.

Neįtikėtina buvo gauti tokį vaidmenį, esu labai dėkingas režisieriui.

- Norite pasakyti, kad šis vaidmuo jums kainavo nemažų pastangų?

- Bet kokiam vaidmeniui sukurti reikia pastangų, jei nori, kad tavo personažas būtų gyvas. Šiuo atveju su savimi padirbėti reikėjo daugiau, reikėjo giliau pasikapstyti savyje, daugiau atsivert, nebijoti parodyti save iš kitos perspektyvos.

Kai perskaičiau scenarijų, man nekilo jokių abejonių, imtis ar nesiimti vaidmens.

Man nekilo ir klausimų, kodėl Mantas Verbiejus ėmėsi šio filmo - pasirodo, jis ilgą laiką savanoriavo senelių namuose, kur vieną kartą ir pamatė ten šokančią buvusią šokėją; šis vaizdas jį paskatino parašyti originalų scenarijų, - iš viso nieko panašaus nesu regėjęs užsienio filmuose, gal išskyrus austrų režisieriaus Michaelio Hanekės juostą „Meilė" , tik ten poros santykiai baigiasi tragiškai - kai vyras, negalėdamas ilgiau kentėti žmonos ligos, ją uždusina.

- Daug kam pasirodė gana keisti garbaus amžiaus žmones aplankę jausmai, daug kam atrodė nepritinkantys jų amžiaus žmonėms...

- Žinoma, ne visus domina vyresnių žmonių problemos, ne visi žino, kad bet kuriame amžiuje žmogui būdinga ilgėtis šilumos ir meilės...

Kai rodai kitam širdį, t.y., esi kupinas šilumos ir nori ja dalytis su kitais, nevalia atsakyti panieka ar pažeminimu, - aš iš šio filmo išsinešiau tokią mintį. Ir spektaklis, ir filmas yra apie žmones, tarp kurių mes gyvename; labai gerai, kad mūsų kino istorijoje yra toks filmas.

- Manau sutiksite, kad vaidybiniame kine kuriamas tikrovės neatitinkantis pasaulis, nes, tarkime, mūsų kasdienybėje į senyvą žmogų neretai žiūrima kaip į kliuvinį. Tiesa, jums nieku gyvu tai negresia, nes jūs - žinomas aktorius...

- Manau, svarbu būti ne žinomu, o nugyventi metus prasmingai. Pavyzdžiui, net vaikų auginimas juk yra didžiulis darbas, ir labai sudėtingas darbas, ir labai skaudu, kai paskui kažkas nusprendžia juos siųsti žudyti...

- Turit mintyje karus?

- Taip, karus, juk gyvename jų apsuptyje: karas Ukrainoje, karas Irane, Afganistano - Pakistano, Tailando ir Kambodžos konfliktas, - visur žūsta žmonės.

Jiems užauginti, išauklėti reikėjo tiek daug (nekalbu apie lėšas) atsidavimo, meilės - ir staiga pasirodo, kad žmogus jokia vertybė, - tiesiog žudymo įrankis arba statistinė žudymo auka, kurios vardą prisimena tik tie, kurie jį užaugino.

- Ir jus veikia toli vykstantys karai?

- Kaipgi gali neveikti žmogaus žudymas?.. Nesidomiu, pavyzdžiui, kriminalais, kur nusikaltimus padaro, mano manymu, suluošinti, nesveiki, nelaimingi žmonės, bet kai tūkstančiai sveikų normalių žmonių siunčiami vienas prieš kitą tikslu žudyti, - tai yra siaubinga.

Kaip tai gali neveikti? Su tuo ateina ir nežinia, kas bus rytoj, gal ir ant mūsų galvų pradės kristi bombos, - visada nežinia žmogų laiko įtampos būsenoje.

- Sakot, prasmingas darbas auginti vaikus. Klausimas, kiek tos prasmės, jei užaugini juos su meile, o jie šast ir išvažiuoja užsienin. Gal toks „darbas" ne tik nesėkmingas?

- Kodėl? Klausimas, kaip vaikams sekasi užsienyje. Kaip jie elgiasi, nes būna, vieni išvažiuoja į užsienį reketu užsiiminėt ir šantažuot, kiti išvažiuoja užsidirbt, kad grįžę nusipirktų butą, pasistatytų namą, pradėtų kokį verslą...

Bet kokiu atveju nėra tėvų nesėkmė, kad jie išvažiavo,- čia jau valstybės reikalas sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus pasiliktų ir dirbtų Lietuvoje.

- Kitaip tariant, sakot, vertinga dorai darbščiai nugyventi eilinio gyvenimą?

- Kartais manoma, kad vertesnis gyvenimas yra tada, kai žmogui pavyksta sukaupti daugiau turto, geriau jam sekasi karjera, kai jis užima aukštesnes pareigas. Mes nesusimąstome, kad galbūt, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vienas ar kitas žmogus negalėjo atskleisti savo talento, kad galbūt jis net nesiekė padaryti karjeros, nes jam nei šilta, nei šalta dėl vietos Olimpo viršūnėje.

Gal jam buvo svarbesnė bendrystė su kitais, davusi ne tik didžiulį pažinimą, patirtį, bet ir prasmę, gerinant tarpusavio santykius tarp žmonių. Pagaliau pasisekė ar nepasisekė, kiekvienas žmogus sprendžia individualiai.

Kiekvienąkart išeidamas į sceną, aktorius savo personažui suteikia papildomų niuansų, nes jis savo vaidmenį nuolat tobulina.

Todėl aktorius apie pavykusį ar nepavykusį vaidmenį sprendžia tik tada, kai spektaklis išimamas į teatro repertuaro ir jis nebevaidinamas. Taip ir žmogaus gyvenimas: kol žmogus gyvas, sėkminga ar nesėkminga jo istorija, negali sakyt, nes niekas nežino, kuo ji baigsis.