Muilo opera „Išgelbėti Moniką“ eina pabaigos link

Na, o turint galvoje, kad, Nepriklausomybės aušroje jam atsisakius baigti tarnybos metus sovietų armijoje, vietoj bausmės bataliono jis buvo permestas į pakrikusios psichikos buvusių afganistaniečių būrį, norisi klausti, kokį batalioną jam primena opozicinės pajėgos, pateikusios iki šiol beprotiškiausių LRT įstatymo pataisų pasiūlymų rinkinį. Tačiau to neklausiu. Kiek tenka matyti, jis - mandagus žmogus.

Opozicijos retorika šiandien yra pasiekusi demagogijos viršukalnes: esą įstatymo projektas apskritai atmestinas, nes toks, koks yra, kelia pavojų žodžio laisvei, pagrindiniam valstybės įstatymui - Konstitucijai, suprask, net valstybingumui, ir galbūt ne iš silpnumo, o iš atsargumo valdantieji su oponentais elgiasi santūriai ir švelniai, kaip su psichikos ligoniu, baimindamiesi, kad jis nesukeltų valstybinio gaisro.

Kęstutis Vilkauskas užtikrintas: galima diskutuoti dėl atskirų pataisų, tačiau priimti LRT įstatymo pataisas būtina neatidėliojant kitai sesijai.

- Ar jus žeidžia įtarimai, kad dėl šventos ramybės šioje istorijoje jums teko suvaidinti ligą?

- Tai jau požiūrio klausimas. Įvairių versijų esu prisiklausęs, ir visos jos iš esmės yra neteisingos. Kadangi jos liečia mane asmeniškai, - ne kas nors kitas, o aš pats buvau atsidūręs tokioje situacijoje, - tai tokias interpretacijas atmetu.

- Dabar žadate svarstyti LRT įstatymo pataisų projektą per daug neskubėdami. Gal norite leisti Monikai Garbačiauskaitei - Budrienei ramiai baigti LRT generalinės direktorės kadenciją?

- Kalbame ne apie Garbačiauskaitę, o apie įstatymo projektą, kurį mes svarstome. Mes turim išlaikyti procedūras Kultūros komitete, tą ir darome. Kadangi iškilo tas klausimas, priminsiu, kad pirmieji jį ėmė kelti konservatoriai - Mindaugas Lingė buvo pateikęs įstatymo projekto pataisas dėl LRT finansavimo, na, o paskui viskas rutuliojosi savo vaga, paliečiant ir kitas įstatymo nuostatas.

- Regis, jums teka taikytojo, aštrių kampų glaistytojo vaidmuo. Sutinkate su tokiu apibūdinimu?

- Na, ko gero, taip. Ten, kur reikia kautis, ten reikia kautis iš tikrųjų, bet šiuo atveju reikia maksimaliai žiūrėti, kad teisinės kalbos negožtų netramdomos emocijos.

Manau, kad visoje šitoje istorijoje tikrai buvo ir tebėra daug politikos ir daug emocijų, daug interpretacijų tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos pusės, - norint nuo jų atsiriboti, reikia racionalumo ir šalto proto.

- Galbūt dėl to ir susidaro įspūdis, kad valdantieji šioje istorijoje tenkinasi gynybine pozicija?

- Nepasakyčiau, kad tai gynybinė pozicija, - tai yra procesas. Pernykštė skuba iš tiesų gal buvo ir nepamatuota, bet dabar, jos atsisakius, sakyčiau, vyksta normalus proceso valdymas.

Žinoma, opozicija vis tiek kelia triukšmą, bandydama rasti argumentų, kurie padėtų įrodyti, jog kai kurios nuostatos prieštarauja žodžio laisvei ir LRT savarankiškumo principui.

Buvo didžiuliai priekaištavimai dėl buvusio įstatymo projekto, pakoregavom, tvarkoj, tai dabar atsiranda priekaištavimai kitose vietose, - na, priekaištauti tik dėl to, kad priekaištauti, kad stabdyti procesą, - ne teisinis kelias. Turime kalbėti argumentų kalba. Ir teisinių argumentų kalba.

Man atrodo, tas karas niekam nereikalingas. Juo labiau, kad Lietuvoje ir šiaip įtemptoje geopolitinėje situacijoje gyvenam. Tačiau LRT įstatymo pataisas, manau, būtina priimti, nepaliekant šito klausimo savieigai, nes dabartinis įstatymas provokuoja nepageidautinas situacijas, kaip, pavyzdžiui, neseniai vykusį LRT direkcijos ir LRT tarybos konfliktą; tokių dalykų manau, neturėtų būti.

- Oponentai nuolat priekaištauja dėl dialogo stokos. Yra dar kažkokia suinteresuota grupė, kurios nuomonės nebuvo atsiklausta?

- Žinokit, aš jau tokios grupės nematau, ir Žurnalistų profesionalų sąjunga juk buvo pakviesta į darbo grupę, bet, kaip žinote, jos atstovai atsisakė dalyvauti jos darbe; dabar jų pasiūlymus teks svarstyti komitete.

- Kaip apskritai vertinate LRT laisvą žodį?

- Esu pasisakęs, kad laisvas žodis neturi būti žeminantis ir kaip visam pasauly prarandantis vertybinę prasmę. Jis turi būti maksimaliai objektyvus, tai sakytina ir visų informavimo priemonių atžvilgiu.

- Šituose žodžiuose lyg ir nuskamba šioks toks priekaištas LRT?

- Taip, ir tai ne tik mano vieno nuomonė - ne visuomet nušviečiamos abi reiškinio ar konflikto pusės. Žurnalistas turėtų ir vieną, ir kitą pusę išklausyti, skirdamas lygiavertį dėmesį ir būdamas vienodai objektyvus.

- Bet LRT vėl kelia protesto bangas, ragindami ginti žodžio laisvę, įžvelgdami net cenzūros pavojų. Matyt, jie turi galvoje ką kita, nes Lietuvoje kol kas ją gina įstatymas.

- Visas šitas procesas, kaip aš suprantu, - ne dėl laisvo žodžio, bet dėl kitokio pobūdžio procesų - dėl biudžetinių lėšų naudojimo efektyvumo, dėl tokios didelės organizacijos valdymo ir pan. Nerimauti dėl cenzūros, manau, nėra jokio pagrindo.

Jiems užkliuvo vienas straipsnis, aptariantis kitų žiniasklaidos priemonių (atstovų ir žurnalistų) dalyvavimą LRT veikloje.

- Kitaip tariant, apribojant jų nuolatinę prieigą LRT prie mokesčių mokėtojų pinigų?

- Aš manau, kad tą nuostatą projekte reikėtų peržiūrėti ir tobulinti apibrėžiant, kas galėtų vykdyti redakcinę politiką. Šiuo metu jos funkcijas atlieka generalinė direktorė.

Vien tik jai patikėti šituos svertus, kai aukštesnis organas yra Taryba, manau, yra nesusipratimas. Diskutuosim. Dar kartą išklausysim ekspertus, pasiūlymų teikėjus.

Turiu pasakyti, kad dabartiniai pasiūlymai (jų tikrai yra didelis kiekis, ypač iš Seimo opozicijos) bent kiek panašesni į teisinio pobūdžio stilistiką, nors esama ir jau girdėto standarto formuluočių.

- Ir tai ne galas?

- Taip, nėra garantijų, kad šitas srautas išseks.

- Tai kiek dar prognozuojate šios muilo operos serijų?

- Na, nepavadinčiau to muilo opera, išskyrus nebent epizodus, kai pasiūlymuose figūravo katinai ir beždžionės, - nemanau, kad teisinėje valstybėje tokie dalykai turėtų būti toleruojami.

Aišku, opozicija turi savo versijų. Bet mes dirbame pagal tvarką ir laikomės būtinų terminų, Seimo statuto, kad viskas būtų tvarkingai padaryta ir pamažu judame į priekį.

- Jums teko dalyvauti bent viename kultūrininkų protesto mitinge?

- Esu dalyvavęs. Ten nebuvo leidžiama pasisakyti politikams, tai bent pasivaikščiojau aplinkui.

- Vienur jūsų ir kultūrininkų vertybinės nuostatos sutampa: jie protestuoja prieš Remigijų Žemaitaitį, o jūs ne kartą esat sakęs, kad su „Nemuno Aušra" jums nepakeliui...

- Buvau kultūrininkų pusėje, kol neprasidėjo pilietinis judėjimo virsmas politinio sambūrio link. Pilietinis judėjimas, kuris pradžioje man atrodė gana šviesus, paskui įgavo kitokį atspalvį.

Protestai, kuriuos sukėlė socialdemokratams grąžinta Kultūros ministerija ir „Nemuno Aušros" paskirtasis kultūros ministras, netruko peraugti į politines manifestacijas, - aš apie tai organizatoriams esu sakęs.

Kol kas apie tolesnę jų veiklos programą negalėčiau nieko pasakyti, matyt, įsivardins savo tikslus, jeigu dar neįsivardijo.

- Neseniai per „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus kultūrininkai nušvilpė kultūros ministrę Vaidą Aleknavičienę, mano akimis, net besistengiančią jiems įtikti. Kaip jums patinka toks elgesys?

- Iš tikrųjų, tai blogi ženklai, nes renginio vedėjai pasakę, kad Kultūros ministerija neskyrė renginio organizavimui pinigų, iš tikrųjų, tyčia ar netyčia, apsimelavo.

Jaunimo teatre vykusiai apdovanojimo ceremonijai buvo skirta nemenka suma - 40 tūkst. eurų. Kita vertus, akcentas „šalin rankas nuo laisvo žodžio" renginio pabaigoje mane taip pat nuvylė, tokius politikavimus esu linkęs vertinti gana kritiškai.

- Kultūrininkų maištas prasidėjo nuo nekompetentingo ministro paskyrimo ir įsibėgėjo reikalaujant kultūros laukui (ar pievai) pagarbos. Bet ar nenutiko priešingai: ar jų elgsena, kad ir atimant Nacionalinių kultūros ir meno premijų ceremoniją iš Prezidentūros, nerodant pagarbos rinkėjų valiai ir, mano nuomone, valstybei, neatsigręžė prieš juos pačius: apnuogino jų pilietinį ribotumą bei nusmukdė nacionalinių premijų prestižą?

- Kalbant apie pilietinę poziciją, priminsiu, pas mus nėra cenzūros, - jie gali laisvai reikšti mintis, įsitikinimus, bet klausimas, ar tokiu būdu reikėtų juos reikšti, vėlgi priklauso nuo žmogaus išsilavinimo bei kultūros.

Apskritai, meno žmonės visais laikas buvo opozicijoje prieš režimus ir valdžias, geresnes, ar blogesnes, visais laikais jos atžvilgiu buvo kritiškai nusiteikę, tačiau vis dėlto prieš imantis kokio nors veiksmo, manau, reikėtų pagalvoti, ar pasirenkama tinkama vieta bei tinkama forma oponavimui.

- Sovietmečiu meno žmonės ne tik buvo opozicijoje, jie buvo ir pozicijoje, nekalbant apie tai, kad kai kurie labai aktyviai ideologijai tarnavo, iš įsitikinimo ar dėl naudos, taip yra ir šiandien. Ar pastebėjote, kad labiausiai pasireiškę kultūrininkai būtų išreiškę savo nuomonę dėl opiausių valstybės problemų - migracijos, dėl demografinės situacijos, dėl valstybinės lietuvių kalbos ar galų gale dėl Sąjūdžio simbolio - Sporto rūmų likimo?

- Dėl Sporto rūmų tikrai yra ir peticijos, ir 53 signatarų kreipimasis tiek į vyriausybę, tiek Seimą...Vėlgi reikia žiūrėti į kontekstą, kokiomis aplinkybėmis vienas ar kitas menininkas prabyla.

Suabsoliutinti šiuo atveju jokiu būdu negalima, nes kaip kultūrinis gyvenimas yra daugiasluoksnis, tokia daugiasluoksnė yra ir nuomonių paletė. Aišku, labai skiriasi kultūros darbuotojų pažiūros ir nuomonės apie vienus ar kitus procesus Vilniuje ir regionuose.

- Trumpai tariant, kultūrininkai kalba apie tai, kas svarbu visuomenei ar jiems patiems?

- Na, matot, kadangi žmonės kultūros srityje atstovauja vienai ar kitai krypčiai, logiška, kad jie nediskutuoja apie žemės ūkį arba ekonomiką. Aišku, migracija ir gimstamumas - valstybinis klausimas, ir visi galim bei turim diskutuoti ieškodami geriausių sprendimų. Bet tokia intencija matosi, kad kultūros lauko žmonės daugiau kalbasi apie kultūrą.

- Ir nevengia nedraugams lipdyti etikečių... Jei neklystu, Pedagoginiame universitete, be psichologijos, studijavote rusų kalbą ir literatūrą?

- Taip, tiesa, paskui pridūrė ir psichologiją, tai aš iškart po demaršo sovietinėje armijoje, pradėjau dirbti šios disciplinos mokytoju.

- Kokį demaršą turite galvoje?

- Baigęs tankistų mokymus, buvau vienas geriausių tankistų, bet, gavęs seržanto laipsnį ir pasiūlymą treniruoti kitus, iš viso atsisakiau tęsti tarnybą. Buvau jaunas, maksimalistas, drąsus, pasakiau, kad Lietuvoje jau Nepriklausomybė, nors tebuvo nuaidėjęs Baltijos kelias, ir aš metu tarnybą.

- Taip lengvai išsisukote?

- Kiekvienam žmogui savi išbandymai: buvo ir fizinio, ir psichologinio smurto, buvo bandyta nušauti inscenizuojant pabėgimą, buvo sprendimas mesti mane į bausmės batalioną, bet paskui buvau pervestas į kitą, kur dominavo pakrikusios psichikos iš Afganistano grįžę kareiviai...

Tai buvo bene sunkiausias etapas mano gyvenime. Po rugpjūčio pučo Maskvoje mane vis dėlto paleido.

- Tai dabar jūsų santykis su rusų kalba yra ypatingas? Kaip kultūros žmogus galėtumėte pasakyti:"nekenčiu rusų literatūros"?

- Jei imtume nekęsti kitos kalbos, literatūros, galėtume sakyti: „drakonas mirė, tegyvuoja drakonas". Žinoma, kai vyksta karas, rusiškos kultūros kiekis tikrai turi būti minimalizuotas, bet viską drausti būtų kraštutinumas; nesu radikalizmo šalininkas.