Atminties tyrinėtojas Eugenijus Žmuida: Tik lietuviai galėjo sukurti Lietuvą!

Ar ne vėlu apsispręsti, kur link suksime valstybės vairą: teritorijos, kurioje geometrine progresija daugėja atėjūnų, ar valstybės, gimusios iš nacionalinių paskatų ir siekiančios išsaugoti tautą su jos unikalia kalba, kryptimi? O gal esame apsisprendę?

Atsakymo galime paieškoti ir literatūros bei atminties tyrinėtojo Eugenijaus ŽMUIDOS monografijoje „Karas, kuris mus sukūrė: Didysis karas ir Nepriklausomybės kovos lietuvių literatūroje", pernai išleistoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

- Šiomis dienomis, kai Lietuva vėl poliarizuojasi dėl šūkio „Lietuva - lietuviams", pritiktų Mykolo Riomerio citata iš jūsų knygos: „Buvo kuriama nacionalinė Lietuvos valstybė ir ji buvo kuriama lietuvių; iš tikrųjų kitokia Lietuvos valstybė kitų, vadinasi, nelietuvių, ir negalėjo būti kuriama, nes tiktai iš tautinio lietuvių judėjimo jos idėja ir kilo, o jei kiti imtų ką kurti, tai jie socialiniais tikslais ir savo nusistatymu kurtų ne Lietuvos valstybę, bet kitokią politinę konstrukciją". Ją palydėsiu naiviu klausimu: gal nacionalizmas, skaldydamas bendruomenę, mūsų dienomis išties silpnina valstybę?

- Žinoma, tik lietuviai galėjo sukurti Lietuvą, tik joje galėjo suklestėti lietuviška kultūra. Nacionalizmas nepaprastai stiprina valstybę. Jis suvienija skirtingų socialinių sluoksnių, tikėjimų, išsilavinimų žmones, jie visi suvokia, kas jie yra ir dėl kokių kolektyvinių vertybių gyvena.

Globalizmas nepaprastai silpnina valstybę, griauna ją iš vidaus. Jis atstovauja imperializmui, kuriam nerūpi atskiros nacijos, jų kultūra, unikali kalba ir kiti tautai brangūs dalykai.

Imperializmas ir nacionalizmas yra du vienas kitam oponuojantys idealai. Respublikos kuriamos ir gyvuoja demokratiniu būdu, imperijos - despotiniu. Didysis karas - čia bene didžiausia jo istorinė reikšmė - sugriovė keturias imperijas: Rusijos, Prūsijos, Austrijos Vengrijos ir Otomanų. Jų vietoje (išskyrus Sovietų Rusiją, kuri pratęsė imperines tradicijas) atsirado respublikos. Beje, pirmą kartą Europos istorijoje susikūrė respublikų Europa.

Vokiškieji nacionalfašistai vėl bandė restauruoti imperiją - sukurti Trečiąjį reichą, kuris ateityje užvaldytų visą planetą. Lygiai to paties siekė komunistinė Sovietų imperija. Antrajame pasauliniame kare įveikus Hitlerio Vokietiją, o Šaltajame kare (ne vienas istorikas jį vadina Trečiuoju pasauliniu) - Sovietų Sąjungą, sugrąžintas respublikų Europos modelis, tik sustiprintas ekonominėmis ir karinėmis sąjungomis, įsipareigojimais.

Būtina pabrėžti didžiulį JAV vaidmenį visuose šiuose procesuose. JAV, kuri yra federacinė respublika, padėjo laimėti ir Pirmąjį, ir Antrąjį, ir Trečiąjį, tai yra, Šaltąjį, karus.

JAV ir britų iniciatyva buvo apsispręsta kurti respublikų Europą - dar karo metu visi gerai žinojo Amerikos prezidento išsakytą mintį, kad tautos turi apsisprendimo teisę. Pati JAV yra ne iš dangaus nukritusi - ji yra europietiškosios (Šviečiamojo amžiaus) minties darinys.

Ir tas užaugęs Europos vaikas, kaip matome, ne kartą gelbėjo Senąjį žemyną. Respublika - tai valstybė be luomų, čia piliečiai lygūs prieš įstatymą, galioja žodžio laisvė ir Konstitucijos teisė, valdžios pasidalijimo principas ir kiti demokratiją garantuojantys dalykai.

- Jūsų knyga unikali ir tuo aspektu, kad perteikia istorinę praeitį per pirminius atminties šaltinius - liudininkų prisiminimus ir grožinę literatūrą, regint ją pasaulinės literatūros kontekste. Kodėl pasirinkote šį daug laiko ir didelio išmanymo (tiek istorijos, tiek literatūros, ir ne tik) reikalaujantį būdą?

- Toks būdas turi kelias priežastis. Didžiojo karo šimtmetis buvo plačiai minimas pasaulyje. Mūsų istorikai, daugiausia klaipėdiečio Vasilijaus Safronovo iniciatyva, ryžosi aktualizuoti šį pas mus gerokai užmirštą, bet labai svarbų karą. Jie ėmė skelbti straipsnius, rengti monografijas, konferencijas. Į vieną iš jų 2017 m. sausį buvau pakviestas ir aš - norėta sužinoti, kaip literatas matytų Didįjį karą.

Taigi man buvo pasiūlytas įdomus objektas, o toliau savarankiškai rinkausi - ar aptarti tik literatūros, ar ir atsiminimų knygas, ar žvalgytis į pasaulinę karo literatūrą, ieškoti lyginimo galimybių, ar ne; kokį metodą pasitelkti, kad galėčiau į vieną pasakojimą jungti istorinius įvykius, memuaristiką, beletristiką ir, svarbiausia, sužadinčiau skaitytojo vaizduotę, įtraukčiau emociškai į tų istorinių dienų atminties teatrą, kad jis taptų knygą perskaičiusiojo kultūrinio akiračio dalimi.

- Dėl pavadinimo. Jei šiandien būtų gyvas mano tėtis, matydamas pakrypusią moralę ir absurdišką politiką, neigiančią valstietiško gyvenimo išmintį, veikiausiai pakartotų: reikia karo, ne kitaip. Ar taip turėtų pagalvoti žmogus, imantis į rankas jūsų monografiją „Karas, kuris mus sukūrė"?

- Knygos pavadinimas, kaip man atrodo, nesišaukia karo. Jis sąmoningai siekia nustebinti ir pamąstyti - ar gali taip būti, kad mus sukūrė kažkoks karas?

Dar 1914 m. vasarą karo niekas nelaukė - knygos pradžioje perteikiu, kokia nuotaika ir rūpesčiais gyventa Lietuvoje.

Karas prasidėjo netikėtai, tačiau negalima sakyti, kad jam nesiruošta (Kauno fortai suprojektuoti ir pradėti statyti XIX amžiaus pabaigoje), o nuodugnesnė analizė rodo, kad šis karas, kaip ir visi dideli konfliktai, buvo pribrendęs, jam prasidėti tereikėjo nedidelio preteksto, kibirkštėlės, kuria tapo serbų teroristo šūvis.

Lietuvai karo „reikėjo" sąlyginai - spręsti tautinį, arba tautos suverenumo, klausimą, kuris nuo 1905 m. Vilniaus Seimo buvo užstrigęs. Prasidėjęs didžiulis karas sužadino ir dideles viltis.

Ir nors galvota, kad karas Lietuvos nelies, vyks kažkur Europoje, bet taip susiklostė, kad frontas kelis kartus persirito per mūsų kraštą, kai kurie miestai (Šiauliai, Tauragė) buvo visiškai sugriauti, sunaikinta Kauno tvirtovė, rusams užėmus prūsų Klaipėdą, dvi dienas mieste vyko skerdynės, šimtai vilniečių 1916 m. žiemą mirė badu, o sodžiaus žmonės trejus metus vilko žiaurią, galima sakyti, baudžiavinę vokiečių okupacinio jungo naštą; šimtai tūkstančių, palikę savo sodybas, pasitraukė į Rusiją.

Nepaisant visko, galime konstatuoti, kad karas atvėrė langą nepriklausomybei - tikrai, ne autonominei. Karas sutelkė lietuvių intelektualus, šie diplomatinėmis priemonėmis apeliavo į abi kariaujančias puses, slapta angažavo jaunimą būsimoms nepriklausomybės kovoms.

Kančios, nepritekliai, badas, pažeminimas, pagaliau mirtys darbo ar nelaisvės stovyklose, frontuose - viską galiausiai galime suvokti kaip savotišką skaistyklą, per kurią tauta turėjo pereiti, kad pasiektų išsvajotą tikslą - turėti savo valstybę.

- Man labai pagavi jūsų mintis, kad žmogus yra tai, ką jis atsimena. Ką jis atsimena apie tą laikotarpį? Ką jis užmiršo?

- Atminties studijos - taip vadinasi šios knygos metodas. Atmintis yra asmeninė ir kolektyvinė.

Individas atsimena savo gyvenimą, ypač vaikystę, atsimena jam įspūdį palikusius žmones, mokyklą, perskaitytas knygas, matytus filmus, aplankytus miestus, kraštus ir t. t. ir pan.

Dažnai žmogus, ypač vyresnio amžiaus, gyvena savo atmintyje, klajoja po atsiminimų teatrą. Tai yra jo vidinis gyvenimas. Atimk iš jo atsiminimus, kas liks iš žmogaus?

Kolektyvinė atmintis yra mūsų tautos bendra atmintis. Tai atmintis, kuri vienija tautą, daro ją tauta. Ši atmintis yra didžiąja dalimi kultūrinė (kalba irgi yra kultūros ir atminties dalis). Ji sukuriama tautos talentų, kūrėjų - muzikų, dailininkų, rašytojų, poetų.

Nei žmogus, nei kolektyvas negali prisiminti, kas vyko prieš penkis šimtus, du šimtus ar net šimtą metų. Bet štai mes nesunkiai regime Vytautą, jojantį ant balto žirgo tarp savo pulkų...

Jei ne XIX a. istorikai, Maironio eilės ir giesmės, išplitę po kaimus, Jano Mateikos „Žalgirio mūšio" paveikslas, tiražuotas knygose ir vadovėliuose, mes neturėtume tokio bendro atminties teatro. Ir tokių atminties „spektaklių" mes turime daug.

Bet štai Pirmojo pasaulinio karo mūsų kolektyvinėje atmintyje nėra. O juk daugeliui žmonių Didysis karas paliko, vaizdžiai kalbant, neišdildomus įspūdžius. Kur tie įspūdžiai? Jie pamiršti, ištrinti. Bet kultūra, pavyzdžiui, ši knyga, gali juos sugrąžinti į kolektyvinę atmintį. Tokia ir yra knygos misija.

- Kaip paaiškintumėt istorikų ir politikų aktyvumą kritikuojant to meto veikėjus (ypatingai Antaną Smetoną) ir jų vykdytą politiką, podraug fokusuojantis į 1939-1940 nepriklausomybės praradimą?

- Žmonės, galvojantys, kad jie puikiai žino Lietuvos istoriją, mėgsta svarstyti, ar Antanas Smetona 1940 m. pabėgo, ar pasitraukė... Tai vienas dažniau aptarinėtų epizodų.

Bet 1940 metai yra Lietuvos Respublikos žlugimo metai, tai yra jos pabaiga, kurią nulėmė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas - lietuviai tų įvykių niekaip negalėjo įtakoti, todėl visiškai beprasmiška svarstyti, ką reikėjo daryti, ar vienas kraujo lašas būtų situaciją pakeitęs ir panašiai.

Mūsų kultūrinėje (tuo pačiu ir kolektyvinėje) atmintyje yra daugybė šiukšlių, iškreiptų įsivaizdavimų, mitų, kuriuos galima griauti, tikslinti, naujai perrašyti. Ir dar daugiau atminties skylių. Kolektyvinė atmintis, kaip minėjau, yra kuriama, ji yra gyva, kintanti, dinamiška, pasiduodanti atminties papildymo ir užmaršties, atminties inžinerijos poveikiui.

Taigi atmintyje vartydami tą „pabėgimo" epizodą, išties visiškai nereikšmingą, save nuodijame, o Respublikos pradžios nežinome arba žinome primityviai. Įsivaizduojame, kad kaip Dievas vienu žodžiu sukūrė visatą, taip 1918 m. Vasario 16 dieną perskaitytas Aktas ėmė ir sukūrė laisvą ir nepriklausomą Lietuvą...

Lyg aplink nebuvo karo, nebuvo okupacijos, tik minia lietuvių, susibūrusių prie balkonėlio, laukė šito pranešimo, šitos šventės...

Viskas buvo, galima sakyti, atvirkščiai. Visus 1918 metus iki Didžiojo karo pabaigos (1918 m. lapkričio 11 d.) lietuviai apie tą Aktą nežinojo, Lietuvos Taryba neturėjo jokių įgaliojimų, vykdomosios valdžios nebuvo. Pagaliau, kas įgalino Vasario 16 d. Aktą, iki kurio buvo nueitas sudėtingas kelias?

Čia paminėsiu vieną svarbią, tik užmirštą, „smulkmeną": 1915 metų rudenį vokiečiai, nustumdami rusų armijas į Rytus, pabaigė šimtą dvidešimties metų trukusią carinę okupaciją. Kaip tai atrodė? Visos rusakalbės valdiškos ir karinės įstaigos, visos cerkvės staiga tapo tuščios, netgi aikštės - biustus, statulas rusai skubiai išsigabeno; gatvėse, užeigose, įstaigose staiga neliko rusų kalbos, rusiškų iškabų, skelbimų...

Šį neįtikėtiną fenomeną fiksavo daug meno žmonių, tarp jų - fotografas Janas Bulhakas, Maironis - karo metais rašytoje poemoje „Mūsų vargai". Lietuviai patys jokiomis reformomis, įstatymais ar potvarkiais nebūtų taip „švariai" atsikratę čia įsitvirtinusių rusiškų atėjūnų.

Dalis rusų tautybės žmonių, tarp jų - ir karininkų, ir menininkų, ir filosofų, lojalių Lietuvos Respublikai, po karo grįžo, rado čia prieglobstį ir gyveno. Lietuvos tapsmo pradžioje buvo daug reikšmingų įvykių - į juos siekiu atkreipti dėmesį šia knyga.

- Sakoma, kad šių dienų Europos ir Lietuvos, be abejo, geopolitinė padėtis primena situaciją prieš Antrąjį pasaulinį, kurio pradžioje Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Klausimas istorikui: ar šiandien gali grėsti panašus likimas Lietuvai? Klausimas literatūros tyrinėtojui: visuomenės būsena primena atrastosios ar prarastosios kartos personažus, kuriuos aptariate monografijoje?

- Situacija pasaulyje ir Lietuvoje yra nerami, nes įtampa tarp dviejų būvių - respublikinio ir imperinio - neišnyko, bet vėl aktualizavosi. Pavojus ne tik iš Rytų, kur svajojama atkurti imperiją, bet ir iš Vakarų, kur suvešėjo taip niekad ir nepasmerktos marksistinio globalizmo idėjos, besikėsinančios sunaikinti ir Europą, ne kartą gelbėjusią Ameriką.

Sovietų eroje KGB nuosekliai dirbo, diegdami kairiųjų idėjas į JAV universitetus. Perpratę, kaip galima įveikti galingiausią pasaulio valstybę, tą darbą perėmė vadinamoji Islamo valstybė - ėmė „geranoriškai" remti (žinoma, slaptai, per įvairius fondus) JAV universitetus, juos kontroliuoti ir kreipti norime linkme.

Ir tai duoda, kaip matome, mums pražūtingų vaisių. Iš Amerikos globalizmo bacila atkeliavo į Europą, ir dabar stebime, kad įsivyrauja imperinė tendencija - despotiškai diktuoti nacionalinėms valstybėms.

Kur pasuks Europa? Ar ji nutarusi prarasti europinį identitetą ir virsti beveide imperija? Viskas priklauso nuo žmonių - nacionalinių valstybių piliečių, kuriuos, žinoma, galima lyginti su prarastąja ir atrastąja karta.

Mūsų išeiviai, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrę JAV, išties jautėsi kaip prarastoji - bežemių - karta. Jie nepritapo, ilgėjosi tėvynės ir paliko mums nuostabią nostalgijos ir tragizmo persmelktą kultūrą, savo kokybe nenusileidžiančią pasaulinei Prarastosios kartos literatūrai.

Dabar mes dar netapome prarastąja ar praradusiųjų karta. Palinkėčiau to nepatirti ir verčiau tapti atrastąja karta - karta naujai atrandančia savo istoriją, literatūrą, savo tautiškumą, kuris visiškai netrukdo pažinti bei atrasti ir kitas tautas, žavėtis jų kultūra ir istorija.